Šis „tranzitinis“ okupacinės kariuomenės maršrutas taip paveikė vietos valdininkų sąmonę, kad bus rengiamos daug kainuojančios persikėlimo per Nemuną inscenizacijos, statomi pontoniniai tiltai, vyks mūšių spektakliai, fejerverkai, pristatytos XIX a. pradžios prancūzų virtuvės, parodos ir t.t.
Tų laikų provincialumo neatsikratę lietuviai ir šiandien mano, kad tada prancūzai jiems nešė laisvę, išsivadavimą iš carizmo, naujos ART ar LDK atgaivinimą. Na, bent pusmečiui...
Imperatorius-šachmatininkas
Taigi, šįkart grįžkime į gilesnę istoriją, kuri šiaip ar taip sužadino tautinius lietuvių, ypač lietuviškos bajorijos, jausmus.
Po paskutiniojo, trečiojo, Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. didžioji Lietuvos dalis buvo patekusi į Rusijos imperijos sudėtį. Tačiau Europoje ėmė stiprėti Prancūzijos – vienos iš didžiausių pasaulio kolonizatorių – įtaka. Nuolat su britų imperija konkuruojanti Bonapartų dinastija pagimdė naują agresorių – Napoleoną Bonapartą, pasivadinusį Napoleonu I.
Kilęs iš neturtingų Korsikos didikų šeimos, kurios atstovai buvo ir Olandijos, Neapolio, Vestfalijos bei Ispanijos karaliais, sulaukęs vos 16 metų jis tarnavo kariuomenėje. Tolesnis būsimo valdovo likimas buvo susijęs su didžiąja Prancūzijos revoliucija. Už Tulonos vadavimą nuo anglų interventų 1794 m. Napoleonui suteikiamas generolo laipsnis, bet už simpatijas revoliucionierių vadui M.Robespierre‘ui (Maximilien François Marie Isidore de Robespierre, už pasipriešinimą monarchijai 1794 07 28 giljotinuotas) buvo kelioms savaitėms suimtas. 1795 m. spalį jo nedidelė kariuomenė numalšina monarchistų maištą, o po metų jis užima Šiaurės Italiją ir Milaną, kariauja su austrais, pasirašydamas taikos sutartį su Austrija.
Paskui – 1798 m. liepos žygis į Egiptą, kur pralaimėjo anglų admirolo H.Nelsono laivynui, todėl neįvykdė tolesnės užduoties – užkariauti kitą britų valdą Indiją...
Po nesėkmingų žygių į Rytus puikaus šachmatininko ir politinės kovos virtuozo Napoleono apetitas tik auga. Būdamas vos 30-ties, jis tampa Prancūzijos valdovu, o nuo 1804 12 02 – imperatoriumi, paskui – ir Italijos karaliumi bei Reino sąjungos protektoriumi. (Visi jo titulai buvo panaikinti 1814 04 06, ištrėmus generolą į Elbos salą, iš kurios jis pabėgo ir dar beveik keturis mėnesius 1815 03 01 - 06 22 išbuvo Prancūzijos valdovu, kol galutinai ištremtas į šv. Elenos salą, kur ir mirė nuo skrandžio vėžio 1821 05 05).
Klastingas Rusijos ir Prancūzijos flirtas
Taigi, XIX a. pradžioje Napoleonas pasisuka veidu į Europos Rytus. 1806 m. jis įžiebia karą su Prūsija, išprovokavęs susidūrimą su ja. (1805 12 12 m. buvo pasirašyta Schönbrunno sutartis, pagal kurią kai kurios Prūsijos teritorijos pietų Vokietijoje buvo išmainytos į jai atitekusį Hanoverį. Napoleonas, Hanoverį pasiūlydamas grąžinti britams, sulaužė sutartį. Prūsija sudarė IV antiprancūzišką koaliciją, į kurią dar įtraukė Saksoniją bei Rusiją). Karalius Frydrichas Vilhelmas III 1806 10 09 paskelbia Napoleonui karą, savo jėgomis manydamas sustabdyti prancūzų veržimąsi, tačiau pralaimi keletą svarbių mūšių, o pats su visu dvaru priverstas bėgti į Klaipėdą, vėliau – į Karaliaučių.
Rytprūsius tuomet gynė carinė Rusijos armija. 1806 m. gruodį visa Lenkija buvo užimta. Po Rusijai nesėkmingo Frydlando mūšio 1807 06 14 Prancūzijos ir Rusijos imperatoriai Napoleonas I ir Aleksandras I nutarė pasirašyti taikos sutartį. Taikos derybos truko apie dvi savaites, o Tilžės sutartį abu valdovai pasirašė ant karališkai įrengto plausto Nemune. Prie jos po poros dienų buvo priversta prisijungti Prūsija. Napoleonas dar iš trijų respublikų (Saksonijos, Vestfalijos ir Dancigo) sudarė vadinamą Varšuvos didžiąją hercogystę, kuri trumpam atgaivino Lietuvos viltis atkurti ATR.
Iš pradžių pagal Tilžės sutartį Rusijos ir Prancūzija viena kitai padėjo: kartu vykdė Britų salų blokadą, o prancūzai rėmė rusus kare su Turkija (per šį karą Rusija iš Turkijos atėmė Besarabiją, o Prancūzija gavo Jonijos salas ir Dalmatiją).
Tačiau tokia parama truko neilgai. Rusija pamažu atlaisvino britų blokados varžtus, o 1810 m. gruodį paskelbė įsaką dėl prancūziškų prekių įvežimo suvaržymų. Taip Napoleonui buvo parodyta, kad Tilžės taikos sutartimi išardyta antiprancūziška koalicija vėl pradėta lipdyti.
Tipiška diktatorių baigtis...
Bet Napoleonas I-asis nelaukė liūdnos baigties. Kaip įprasta diktatoriams, jis sulaužė pradėjusią byrėti Tilžės sutartį ir 1812 06 23 peržengė Rusijos sieną ties Kaunu.
Bet iš pradžių jo Didžioji Armija („Grande Armee“) užėmė Lietuvos Užnemunę, kuri nuo 1867 m. pradėta vadinti Suvalkija. Po ATR padalijimo ši savito likimo žemė turėjo izoliuotą nuo likusios Lietuvos statusą. Dėl geresnių ekonominių ir socialinių sąlygų čia anksčiau susiformavo valstietiškas tautinės inteligentijos sluoksnis, o dėl 60-čia metų anksčiau negu visoje Lietuvoje panaikintos baudžiavos ir vėlesnių žemės reformų ir valstiečiams suteiktos asmens laisvės gyvenimo sąlygos čia buvo palankesnės. Nuo 1815 m. visos LDK priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, tačiau Suvalkijoje rusifikacija neįgavo tokių mastų. Valstiečiams suteikta laisvė leido ūkininkams leisti savo vaikus studijuoti Europoje, iš kur jie atsiveždavo tautinio atgimimo idėjų.
Taigi, būtent Vilkaviškio dvare 1812-ųjų birželio 19-20 d. dvi dienas apsistojęs Napoleonas ėmė ruoštis Rusijos antpuoliui. Būtent čia po prancūzų karinių dalinių parado ir buvo paskelbtas imperatoriaus įsakas pulti Rusiją. Apsižvalgęs nuo dabartinės Garliavos kalvų (dabar viena taip ir vadinama – Napoleono kalva; jos priklausė Varšuvos kunigaikštystei), jis įsakė forsuoti Nemuną. Kaunas buvo užimtas greitai, netgi be aukų. Po kelių dienų, birželio 28-ąją, krito ir Vilnius. Prancūzijos kariuomenės žygio per Lietuvą maršrutas ir dabar vadinamas Napoleono traktu.
Paskui mes žinome, kas atsitiko: pergalingas prancūzų „Grande Armee“ žygis baigėsi Maskvos užėmimu ir pralaimėjimu generolui M.Kutuzovui Borodino mūšyje. Išbuvęs nusiaubtoje Maskvoje apie mėnesį, bet taip ir neprivertęs caro Aleksandro I pasirašyti taikos sutarties, Napoleonas davė įsakymą trauktis. Tai nebuvo tvarkingas traukimasis, o desperatiškas bėgimas, kurį sunkino nuolatinis alkis, priešo persekiojimas ir ankstyvi šalčiai. Dar ir dabar linkint blogo sakoma: kad tau atsitiktų taip kaip prancūzui rusų žiemą...
Į Vilnių jis sugrįžo tik gruodžio 6-ąją, bet čia neužtruko, ir gruodžio 11-ąją ties Kaunu, prie Aleksoto tilto, rusų kariuomenė vėl paklojo nemažai prancūzų kareivių. Manoma, kad ties Vilniumi žuvo apie 40 tūkst., o prie Kauno - dar tiek pat, iš viso – apie 90 tūkst. prancūzų. Visas Napoleono traktas esą nuklotas prancūzų kareivių ir karininkų kūnais. Ir ne tik: jau porą šimtmečių sklinda gandai, jog užkariautojai bėgdami Lietuvos žemėje paliko milžiniškus Rusijoje prisiplėštus turtus...
Paskui žinome, kas atsitiko: grįžęs į Paryžių imperatorius pralaimėjo dar mūšį ties Leipcigu, o vėliau buvo ištremtas į Elbos salą, iš kurios pabėgo, sukaupė naujų jėgų, bet 1815 03 18 patyręs naują didžiulį pralaimėjimą britams prie Vaterlo, buvo galutinai ištremtas į šv.Elenos salą, kuris mirė nuo skrandžio vėžio (o gal nunuodytas arsenu) 1821 m. gegužę.
Ką napoleonmetis davė Lietuvai?
Grįžkime į tų metų birželį. Prancūzų okupacija, nors ir pusmečio trukmės, suteikė ne tik ekonominės, bet ir politinės laisvės vilčių. Kaip prieš rašė Lietuvos nacionalinio muziejaus muziejininkas menotyrininkas Vidas Poškus, Napoleono karas su Rusija pažadino svajones atkurti prieš 17 metų žlugusią ATR, tai yra savarankišką jungtinę valstybę. Jo armijoje kovėsi nemažai vakarietiškai nusiteikusio lietuvių jaunimo. Štai kodėl prancūzų kariauna Lietuvoje buvo sutikta gana džiugiai, nors ji taip pat plėšė, grobė, prievartavo, niokojo kraštą.
Napoleonas 1812 07 01 įsaku iš vietos bajorų buvo sudaręs administracinę valdžią – LDK vyriausybinę komisiją (laikinąją vyriausybę), kuriai pirmininkavo XVIII a. pabaigoje buvęs rūmų maršalka Stanislavas Soltanas (Stanislaw Soltan). Ją sudarė 7 komitetai, administravę keturias LDK sritis, prancūzų vadintas departamentais.
Tačiau lenkai joje turėjo lemiamą įtaką. Liepos 14 d. Vilniaus katedroje buvo paskelbtas LDK gyventojų ketinimas vėl susijungti su Lenkija. Bet Napoleonas, pajutęs, kad ši struktūra slysta iš Paryžiaus kontrolės, rugpjūčio 24 d. komisijos pirmininku paskyrė Hamburgo valdytoją, grafą generolą iš Olandijos Dirką von Hagendorfą. Komisija tapo vien tik prancūzų armijos aprūpinimu užsiimančią koordinatore, o nesėkme pasibaigęs Napoleono žygis į Rusiją gruodžio pabaigoje visiškai palaidojo lietuvių viltis atkurti valstybingumą.
Kita vertus, ši okupacija Lietuvoje išplatino revoliucines prancūzų idėjas ir paskatino tautinį judėjimą carinėje Lietuvoje. Kaip sakė napoleonmečio tyrinėtojas, istorikas Vytautas Kuzmickas, Napoleono asmenybė įkvėpė 1830-1831 ir 1863-64 m. sukilimus, ir nors jie baigėsi nesėkme (po antrojo visoje Lietuvoje buvo panaikinta baudžiava), valstybingumo idėjos niekur nedingo. Nors ir buvo LDK atkūrimo Rusijos sudėtyje šalininkų, tačiau, stiprėjant carinėms represijoms, augo ir lietuvių tautinis sąmoningumas, XX-ojo a. pradžioje virtęs nepriklausomybės sąjūdžiu.
Istorikas V.Pugačiauskas skeptiškas dėl prancūzmečio įtakos tautiniam sąmoningumui. Ties Nemunu sutelkta carinė kariuomenė nepaliko jokių vilčių jį puoselėti, o valstybingumas tais laikais buvo suprantamas tik kaip sąjunga su Lenkija. Lietuviai rėmė Prancūzijos armiją pašarais, maistu, mobilizavo net 17 tūkst. karių reguliarią savo kariuomenę, bet savarankiškumo lūkesčiai nepasiteisino. Ši kova kartu su prancūzais sukėlė gilų visuomenės nusivylimą, dėl to smarkiai nukentėjo Lietuvos ūkis, o sugrįžusi carinė valdžia dar labiau puolė rusifikuoti kraštą.
Belieka guostis garsiąja Napoleono fraze, ištarta jam įžengus į Vilkaviškį: „Šitie lenkai – kitokie negu Lenkijoje“. Bet ar ji duoda pagrindo pompastiškoms tautos iškilmėms šį birželį?