Š.Navickis. Praradome sugebėjimą patys išgyventi

Dar viena šalis, apsisprendusi savo pačios labui, pasirodė Vengrija. Taigi, akivaizdžiai turime dvi – kita laikau Islandiją, pastarąją gal net labiau. Kalbu netgi ne tiek apie formalų priklausymą ar nepriklausymą Europos Sąjungai, kiek apie aiškų apsisprendimą pačioms spręsti prisidarytas ir netgi kitų primestas problemas, neatiduodant sprendimo galimybės į rankas tų, kurie kuo daugiau „sprendelioja“, tuo nesmagiau darosi gyventi.

Gal todėl Lietuvoje vis mažiau ir begyvenama? Kas emigruoja į svečias šalis, kas ir dar toliau – pastarieji, tiesa, be galimybės grįžti, nebent virvė nutrūktų... Apie emigraciją pakalbėta ir liautasi. Apie savižudybes – juo labiau. Procesai nuo to nesustojo.

Šiandien atsitiko dar vienas „baisus dalykas“ – po apklausos „ūmai“ paaiškėjo, kad lozungų apie Nepriklausomybę ant duonos neužtepsi ir vaikų jais nepamaitinsi - apie 70 proc. tautos prisipažino, kad jie jau pakankamai įvaryti į kampą ir tokia politinė bei ekonominė suirutė, kokia yra dabar, verčia juos rinktis tarp realaus išgyvenimo ir tų pasakų, kurios siūlomos vietoje duonos. O gal skystaklynis vietinis „elitas“ kažko nežino? Nežino, kiek kainuoja maistas, šildymas, benzinas? Ir nereikia čia svaigti apie kurortus ir madų dienas – tai toli gražu ne statistinio lietuvio prioritetai.

Tuo tarpu vis papostringaujama apie „gilesnę integraciją“, apie „europinį federalizmą“, būtinai apsidangstant lietuvių kalboje nesančiais žodžiais – gal kad niekas nesuprastų, kokia katė tame maiše tupi? Tarsi apsinuodijimas alkoholiu (pagirios) būtų siūlomos gydyti tą patį gėralą srebiant iš didesnio butelio. O ką? Ne vienas alkoholikas panašiai ir daro...

Mes tapome akivaizdžiai atjunkyti nuo gebėjimo patys spręsti savo problemas. Sovietmečiu, akivaizdu, tokią gebą turėjome – užtat ir gyvenome geriau už daugelį kitų tame „tautų draugystės liūne“ besikepurnėjančiųjų, greičiausiai todėl, kad nė kiek nepasitikėjome ta ideologija, kuria mus maitino. Gi dabar pasimovėme ant praktiškai tokios pat meškerės, tik laikomos kitoje rankoje. Europinė lėšos, bankai, fondai... O realus produktas kur? Kur gebėjimas kurti? Bene vienintelis pinigų srautas šiandien atiteka skolinantis - ir jį kontroliuoja biurokratai, taigi, tie žmonės, kurie patys nieko nekuria. Visa kita, kas neša bent kokią naudą – nelegalu.

Pasekmė – dirbti Lietuvoje nebeapsimoka. Verslauti – juo labiau, nebent esi „nomenklatūrinis verslininkas“, šiandieninėje naujakalbėje - oligarchas, nors tas žodis ir gerokai iškreipia esmę. O kai pragyventi nebeišeina, lieka ne tiek jau daug pasirinkimų...

Esame be galo kantri tauta, gal net nusikalstamai kantri. O kai galutinai neapsikenčiame – išvykstame lauk, vietoje to, kad išgrūstume ten tuos kitus.

Šiandienos prioritetas turėtų būti ne amžinas pezėjimas apie „aukštesnes vertybes“, o susirūpinimas duonos kąsniu, ką akivaizdžiai ir rodo straipsnio pradžioje minėtos apklausos rezultatai. Toks yra mūsų visų išlikimo pamatas. O mūsų daugiau ar mažiau neįgaliems politikams reikėtų kažkokiu būdu susivokti, kieno interesams jie privalo atstovauti, gal tada ir paaiškėtų, jog jų darbas tarnauti suverenui - Tautai. Nekenktų pasiskaityti Konstituciją, ten kaip tik taip ir parašyta.

Ir dar – ne amerikiečius ar rusus, ar dar ką nors turėtume keikti už tai, kad jie pirmiausiai rūpinasi savo pačių interesais, o pagaliau susiprasti ir imti rūpintis pačiais savimi, t.y. elgtis taip, kaip jie. Taip, kaip elgiasi laisvieji, o ne jų tarnai. Kokiu būdu? Na, pradžioje tikriausiai pasimokant iš tų, kas tai labiausiai sugeba ir ant ko mes, ko gero, pykstame labiausiai - iš žydų. Kalbant apie gebėjimą išgyventi vargu ar rastume geresnių pavyzdžių – kalbu būtent apie pavyzdžius, o ne viešai skelbiamus lozungus. Galimybių čia daugiau, nei pakankamai ir jei mums tai labiausiai akis bado - tai matyt, ne be reikalo. Vaistai retai būna skanūs, bet nuo jų pagyjama, tuo tarpu nuo saldumynų tik nutunkama, susergama ir galutinai nusilpstama, nebepakeliant savo paties storio. Taigi.