R.Sadauskas-Kvietkevičius. Tai, ką sukūrėm po Sausio 13-osios, pranoksta daugelį svajonių

Kasmet, sausio pradžioje, artėjant Laisvės gynėjų dienai, pasigirsta daugmaž tą pačią graudžią giesmę kartojančių balsų, klausiančių, ar už tokią Lietuvą kovojome ir lyginančių kokius nors šių dienų gyvenimo paradoksus su Sausio 13-osios auka. Todėl pradėsiu nuo to, kad Sausio 13-oji, mano supratimu, buvo unikalus įvykis, į kurį nieko panašaus mūsų tūkstantmetėje istorijoje nebuvo, nėra ir nebus.

Beginklių žmonių valia nesitraukti, apginti savo laisvę pasirodė esanti stipresnė už pusšimtį metų pasaulį bauginusią totalitarinės valstybės armiją. Nuo tos nakties net ir patys agresoriai suprato, jog šitų žmonių pavergti ir suvaldyti nebeįmanoma. Ir kai mūsų dienų pseudoherojai bando sureikšminti savo tarpusavio rietenas ir lyginti jas su Sausio 13-ąja, visas jų naivumas tampa regimas visiems aplinkiniams. Visi pensijų bei pašalpų mažinimai ar didinimai, visos pedofilijos ar kedofilijos bylos, visi nesusipratimai, kuriuos kasdien patiriame, demagogų lūpomis palyginti su Sausio 13-ąja, staiga tampa tokiomis nereikšmingomis smulkmenomis, kad nejučia imu gailėtis pačių lygintojų ir kažkaip tarsi už juos gėda darosi.

Dabar grįžkime prie Lietuvos, už kurią kas ne kas čia sakosi kovojęs. Nepradėsiu skaičiuoti, ar visi, dabar viešai skelbiantieji 1991 m. sausį buvę prie televizijos bokšto ar Parlamento, fiziškai ten sutilptų. Tegul bus tai jų sąžinės reikalas. Vien sąžinei nepalikčiau tik tų Socialistinio liaudies fronto aktyvistų, tapusių Algirdo Paleckio bylos liudytojais, kurie po poros dešimtmečių bando perrašyti istoriją ir sąmoningai meluodami išsukti savo lyderį nuo baudžiamosios atsakomybės. Per daug žmonių tuos įvykius prisimena taip, tarsi jie būtų buvę vakar, kad toks melas galėtų būti toleruojamas.

„Ne už tokią Lietuvą kovojome,” - sako dažniausiai tie, kurie tada sėdėjo savo bute ant gautos pagal paskyrą minkštos dalies ir laukė, kuo visa tai baigsis, kas laimės... Na, ir vienas kitas ten buvęs, bet jau gerai nė nepamenantis, apie ką tuomet galvojo. Nes juk kiekvienas galvoje nešėmės savą ateities viziją. Vargu ar kas galėjo tikėtis, kad kažkaip pavyks suderinti tautinio autoritarizmo vizijai nuo smetoniškos mokyklos suolo ištikimo senolio, ryšinčio austinę juostą vietoje kaklaraiščio, deficitais nušertą savo kūną vos panešančios tuomet dar neprivatizuoto „univermago” skyriaus vedėjos, ataskaitas apie savo auklėtinių nenorą atsikratyti „religinių prietarų” reguliariai rašančio ir dėl to naktimis užmigti negalinčio pedagogo ir iš Vieciūnų „Drobės” maišais siūlus namo velkančios darbo spartuolės lūkesčius, ir visi liks patenkinti.

Todėl dabar, žvelgdami į 21-ąją Sausio įvykių sukaktį žymintį kalendoriaus lapelį, atidėję į šalį artėjančių rinkimų propagandinius šūkius, turėtumėm sau pripažinti, jog ta Lietuva, kurią mums visiems drauge pavyko sukurti, pranoksta daugelį anuometinių svajonių. Vien tai, kad važiuodami per kažkada spygliuotomis vielomis apraizgytą ir ginkluotų kareivių saugotą sieną dabar net neprivalote sustoti, o neradę sau mielo darbo gimtinėje, galite įsidarbinti kraštuose, kurių anksčiau net per televizorių nerodė, suteikia svaiginantį laisvės pojūtį.

Apsidairę atviromis akimis pamatysime naujas gatves ir šaligatvius, švytinčius prekybos ir pramogų centrus, aplink miestus išdygusius naujų individualių namų kvartalus, kiemuose stovinčius ne tokius jau senus vokiečių ir japonų gamintojų automobilius... Kas mums pasidarė, kad viską, ką užgyvenome, suvokiame lyg savaime suprantamą, ir čia pat skundžiamės, kad už tokį pat darbą vokietis ar norvegas gauna keliskart daugiau, o baltarusis moka už buto šildymą keliskart mažiau. Bala nematė, ką aš čia berašyčiau, kritikuodami valdžią prieš rinkimus vis tiek šauksite, kaip, anot „Dviračio šou” pelių „Kubilius nuvarė Lietuvą”, bet, bent likę vieni su popieriniu ar kompiuterio ekrane skaitomu tekstu, išdrįskite sau pripažinti, kad per tūkstantį metų Lietuvos istorijos čia niekada nebuvo taip gera gyventi, kaip dabar.

Kai nebijau būti suėstas laukinių žvėrių, nudobtas ar išvestas į vergiją geriau ginkluotos kaimyninės genties, mirti nuo maro, choleros ar paprasčiausio kraujo užkrėtimo, būti mirtinai užplaktas dvaro prievaizdo, subombarduotas kartu su šeima savo namuose, uždarytas į getą ir sušaudytas duobėje, įskųstas kaimyno ir išvežtas už poliarinio rato, uždarytas į beprotnamį už kritišką žodį, imu manyti, jog taip ir turi būti. Bet juk tai nėra savaime suprantama.

Mūsų saugus, sotus ir beveik pasiturintis gyvenimas yra toks trapus, kad kiekvieną dieną galiu tikėtis, jog nusirisime į chaosą ir suirutę. Iš 7 milijardų pasaulio žmonių bent 3-4 nedvejodami pasikeistų su manimi vietomis, kad pabėgtų nuo alkio, troškulio ir visiško skurdo. Dar 1-2 mlrd. žmonių gyvena gerokai sudėtingesnėmis sąlygomis, kenčia karštį, šaltį, sausrą ar liūtis, lupikiškus mokesčius ir nepalyginamai labiau korumpuotą valdžią, kurios negali demokratiniu būdu pakeisti, bet šypsodamiesi žvelgia į ateitį ir sunkiu darbu skinasi sau kelią į gerovę.

Ir kai lauke krinta šlapios snaigės, o krosnyje, skleisdamos malonią šilumą, spragsi malkos, įsitaisęs odiniame fotelyje priešais vitrininį langą su dideliu puodu kvapnios arbatos rankose staiga suprantu, jog Sausio 13-osios aukos niekas niekada nesuterš ir nesumenkins, nes jie paprasčiausiai neturi tokios galios.