Žodžio pólis prasmė yra, kaip žinome, ganėtinai plati: „miestas“, „pilis“, „bendruomenė“, „bendri reikalai“, „valstybės valdymas“ ir t. t. Žodžių „miestas“ ir „pilis“ semantika yra susipynusi ir kitose kalbose. Pavyzdžiui, vokiškas žodis Bürger kilęs iš žodžio Burg – „pilis“, taigi tikslus jo vertimas ir pirminė reikšmė būtų „pilėnas“. Tam tikru laikotarpiu jis reiškė miesto gyventoją. Vėliau jį imta vartoti ir bendresne reikšme: biurgeris – tai vidurinio sluoksnio, kurį istoriškai sudarė praturtėję miestiečiai, atstovas.

Šiandien žodis Bürger dažniausiai nusako asmenį, atstovaujantį visuomenės daugumai, tam tikros tautos, politinės bendruomenės sąmoningą narį, pilietį. „Pilies“, „miesto“ ir „bendruomenės reikalų“ semantinis artumas aiškintinas tuo, kad Europos miestai kurdavosi aplink pilis tvirtoves, ir tuo, kad būtent miestų kultūra paskatino rastis pirmuosius Vakarų civilizacijos tekstus, analizuojančius bendruomeninę gyvenimo struktūrą ir prasmę.

Atsižvelgiant į išskirtinį žodžio „pilis“ ryšį su graikiškąja kategorija pólis, ypač keista, kad bandoma įkalti riboženklius tarp „pilietiškumo“ ir „politikos“ arba „politiškumo“. Pagal šiandieninę vartoseną „pilietiškumas“ rūpinimąsi bendruomenės reikalais, regis, nusako ne kaip politinę veiklą, bet kaip kiekvieno jos nario aktyvumą, skatinamą bendruomeninės atsakomybės. O „politika“ – tai valstybės valdymas, „politiškumas“ – tiesiog narystė partijoje. Toks veiklų atskyrimas nėra tipiškas Vakarų kultūrai. Nors esama sąvokų, kurios įvardija su partijomis nesusijusį aktyvumą, ginant piliečių interesus ir teises (pavyzdžiui, anglų k. tai būtų civil rights, civil movement, civil disobedience), vis dėlto tokia veikla irgi suvokiama kaip politinė.

Hannah Arendt „politiką“ siaurąja prasme skyrė nuo „politiškumo“ ir „politinio mąstymo“ plačiąja prasme. Pasak jos, politika reiškia tam tikrus kolektyvinius susitarimus, kurių privalu laikytis, o politiškumas – tai intelektualinės veiklos erdvė, kur keliami ir apmąstomi kolektyviniai uždaviniai. Prasminis ryšys tarp politikos ir pilietiškumo yra neišvengiamas, nes toks valstybės valdymas, kai atsiribojama nuo bendruomenės reikalų, praranda teisėtumą, o nepartiniai piliečiai, rūpindamiesi savo bendruomene, neišvengiamai susiduria ir su tais klausimais, kuriuos sprendžia politikai. Todėl senovės graikų kalbos žodis politikós reiškė tiek „politiką“, kuris administruoja valstybės institucijas, tiek „pilietį“, t. y. susipratusį bendruomenės narį, kuris aktyviai rūpinasi jos reikalais.

Natūralu, kad morališkai išteisintas, politiškai ir ekonomiškai įsitvirtinęs sovietinis elitas per dvidešimt metų išsiaugino tokią jaunųjų intelektualų kartą, į kurią pažvelgęs koks nors Petras Cvirka turbūt apsipiltų džiaugsmo ašaromis.
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

Kitas populiarus teiginys – esą pilietiškumas yra tautiškumo priešybė. „Pilietis“ akcentuoja socialinius ir politinius savo ryšius su tam tikra bendruomene, o ne etninius ir kultūrinius, kaip būdinga „tautiečiui“. Todėl pilietinis interesas skiriasi nuo tautinio arba nacionalinio intereso. Šios teorijos šalininkai, regis, pamiršta, kad didžioji dauguma Europos politinių bendruomenių ne tik rėmėsi, bet ir remiasi etnine kultūra, kuri yra viena svarbiausių vertybių, o ją išlaikyti ir puoselėti – vienas didžiausių tikslų. Tačiau, ar skiriamąją ribą brėžtume tarp partinio ir nepartinio aktyvumo formų, ar pasikliautume piliečio apsisprendimu, kokiai (etninei ar politinei) bendruomenei jis priklauso, visa tai susiję tik su vienu pilietiškumo segmentu – tai jo subjektas. Daugiau neaiškumų kyla dėl objekto: kas tie „bendrieji reikalai“, apie kuriuos nuolat šnekama?

Sprendžiant iš viešų pasisakymų, daug kas pilietiškumą suvokia kaip tokį piliečių aktyvumą, kai tam tikrų tikslų siekiama ne dėl asmeninės naudos ar saviškiams užganėdinti, o visos bendruomenės labui. Jeigu tai tiesa, tada tektų daryti išvadą, kad tarpukario kairiųjų inteligentų grupė, liūdnai pagarsėjusi tuo, kad atvežė Lietuvai Stalino „saulę“, buvo nepaprastai pilietiška, nes rodė išskirtinį aktyvumą ir taip elgėsi nebūtinai savanaudiškais sumetimais. Nemanau, kad dauguma Lietuvos žmonių sutiktų juos laikyti pilietiškumo etalonu, greičiau jau „penktąja kolona“. Pilietiškumą suvokti kaip aktyvumą yra itin patogu, nes nereikia nei apmąstyti, nei viešai skelbti konkrečių savo tikslų. Tačiau būtent todėl tai ir yra pavojinga, nes nežinia, ar aktyvistai siekia to, kas gera ir teisinga bendruomenės atžvilgiu. Argi Lietuvos sovietizavimas turėjo kokį nors sąlytį su bendruomeniniu gėriu ir teisingumu?

Čia kyla ir kitas klausimas: ar apskritai egzistuoja toks dalykas, kaip visai bendruomenei priimtinas gėris? Abejojančių tuo netrūksta. Matyt, šiomis abejonėmis ir paremtas supratimas, kad pilietiškumas – tai aktyvus interesų, bet ne visos bendruomenės, o tam tikros grupės, gynimas. Šis apibrėžimas irgi yra nepakankamas, be to, ganėtinai pavojingas. Juk būtent kovos dėl klaninių interesų, įsiplieskusios tarp Lietuvos bajorų XVII–XVIII a., daug prisidėjo, kad Lietuvos valstybė pradėtų grimzti į nebūtį, ir tik per stebuklą vėliau ją išgelbėjo tie, kurie sugebėjo mąstyti plačiau nei reikalauja šeimos, klano ar klasės poreikiai. Aklas grupinių interesų gynimas ne vieną bendruomenę įstūmė į pilietinį karą arba kitaip paralyžiavo jos raidą. Taigi, apmąstant pilietiškumą, atrodo, neįmanoma visiškai atmesti viešojo intereso kaip visus piliečius vienijančios bendrojo gėrio idėjos. Vakarų kultūroje visada, nuo Antikos iki šių dienų, buvo ir yra filosofų, neabejojančių, kad tam tikros idėjos yra svarbios ir vertingos visai bendruomenei.

Bet grįžkime prie tų, kurie abejoja. Buvęs dienraščio Lietuvos rytas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, portalo lrytas.lt redaktorius Rimvydas Valatka straipsnyje „Kas apgins trypiamą jo didenybę interesą?“(1) teigia, kad bendras, visus arba daugumą žmonių vienijantis interesas neegzistuoja, politika – tai atstovavimas atskiroms interesų grupėms: „Kol Lietuvoje gyvens trys milijonai, tol gyvi bus ir trys milijonai interesų. Ir tai yra gerai! Nes skirtingi interesai geriausiai liudija, kad esame laisvi. Tai kodėl bandome pakeisti juos kažkokiu neva visiems tinkančiu vieninteliu Viršinteresu?“ Savo tvirtą įsitikinimą jis lygina net su gamtos reiškiniais: „Kaip Saulė neišvengiamai patekės, o šešėlis seks žmogų, taip ir su interesais“; „Genys yra margas, žmonių gyvenimas dar margesnis.“ Viešojo visus vienijančio intereso, anot Valatkos, nėra ir negali būti, o tie, kurie tuo tiki, mąsto sovietiškai: „Okupanto Partija tik vieną interesą ir teturėjo.“ Skaitydama šį tekstą, laužiau galvą, kodėl nepaneigiamą faktą, kad Lietuvos žmones dar taip neseniai vienijo vienintelis interesas – laisvės ir nepriklausomybės siekis – Valatka bando paneigti kitais dviem nepaneigiamais faktais, kad genys margas, o saulė pateka kasdien?

Šiandien „sovietinis elitas“ – jau ne tik tam tikra karta, sovietmečiu užėmusi valdančiąją poziciją. Prosovietinis isteblišmentas dabar – tai pirmiausia korupcinė sistema, kuri, kaip ir kiekviena mafijinė struktūra, gali būti perduodama iš kartos į kartą ir nuolatos atsinaujina, nes priima naujus žmones ir juos „apmoko“.
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

Valstybės, kurią drasko interesų konfliktai, vaizdelis gana idiliškas: „Vilniaus darbininkas gali šnairuoti į darbininką iš Garliavos, o Skuodo ūkininkas – raukytis susitikęs artoją iš pakaunės“. Noras suvienyti bendruomenę prilyginamas komunistinių laikų nostalgijai, patologine vadinama net mintis, kad „sūrio spaudėjai“ ir „sūrio graužikai“ galėtų remti tą pačią politinę partiją. Išeitų, kad visos jos gina tik verslo ir panašius interesus, o ne išreiškia tam tikrą bendresnę visuomenės viziją. Valatkos akimis žvelgiant, nesuvokiama, kaip Lietuva išsiverčia turėdama „tik“ keturiasdešimt partijų, kai vien sūrio rūšių yra keliasdešimt, atitinkamai ir jo „spaudėjų“, jau nekalbant apie tai, kiek daug esama „graužikų“. Autorius perša ir mintį, kad nėra nieko blogo, jeigu „sūrio graužikai“ pralaimi prieš „sūrio spaudėjus“, mat šių įtaka partijoms didesnė, o ryšys su žiniasklaida „glaudesnis“: „Tai ar nebūtų visiems geriau taip: štai mano interesas, o štai partija, kuri tuo interesu akis drasko Seime, per televiziją, gatvėje, ir derina tai su kitais interesais, kol galiausiai laimi. Arba pralaimi.“

Pagaliau paaiškėja šio rašinio tikslas – Valatka širsta, kad bandoma įstatymiškai apriboti verslo užmojus teikti partijoms finansinę paramą. Tokį suvaržymą jis laiko nepagarba skirtingiems interesams, bet nė neužsimena apie pagrindinį tokio draudimo argumentą – kai partijas finansuoja verslas, tam tikros dalies žmonių interesai yra visiškai ignoruojami, Seimas tampa vieta, kur atstovaujama tik turtingoms ir galingoms grupėms, o ne visiems piliečiams, atsižvelgiant į skirtingus jų interesus ir ieškant tokio įstatymo varianto, kuris geriausiai patenkintų visą bendruomenę. Kitaip tariant, toks apribojimas užkirstų turtuoliams kelią paversti valstybę savo įkaite.

Valatkos straipsnyje bergždžiai ieškotume to, kuo išsiskiria vakarietiškų dienraščių redaktorių skiltys, – solidžios ir detalios analizės, kai tiksliai rekonstruojami ir atremiami oponentų argumentai. Staiga pakeitęs strategiją, Valatka ima apie interesų gynimą kalbėti ne kaip apie neišvengiamą gėrį, o kaip apie neišvengiamą blogį. Bandymus apriboti partijų finansavimą jis prilygina prostitucijos draudimui – atseit, visos partijos vis tiek naudosis finansine verslo parama, kaip vyrai naudojasi prostitučių paslaugomis, bet darys tą ne atvirai, o slapčia ir patyliukais. Paradoksalu: kairiosios pakraipos dienraštis netiesiogiai gina turtinguosius, pasitelkdamas drastiškai susiaurintą sampratą, kas yra politinė partija ir interesų gynimas, kitaip manantiems agresyviai klijuodamas „okupantų partijos“ etiketę, be to, nepaisydamas jokių civilizuoto nuomonės pateikimo reikalavimų. Valatkos oracija savo retorinėmis figūromis išties prilygsta Periklio ištarmėms ir gebėjimui populistiškai manipuliuoti senovės Atėnų gyventojais...

Keista, kad į tokius rašinius viešai nereaguoja lietuvių intelektualai, net tie, kurie daug kalba apie pilietinį aktyvumą, žiniasklaidos vaidmenį ir partijų finansavimo principus, pavyzdžiui, Darius Kuolys ar Alvydas Medalinskas. Juk, jei akys manęs neapgauna, Valatka siūlo įteisinti politinę prostituciją! Manyčiau, toks avinėlių tylėjimas gali reikšti tik vieną iš dviejų: arba lietuvių intelektualai ir pilietiniai aktyvistai pritaria šokiruojančiai Valatkos nuomonei, arba jie visiškai negerbia spaudos, nes nemano, kad reikėtų rimtai vertinti tai, ką redakcijos skiltyje rašo didžiausias Lietuvos dienraštis. Nei viena, nei kita jiems garbės nedaro.

Platonas atkakliai įrodinėjo, kad egzistuoja gėris, kurio siekia visa bendruomenė – tai teisingumas, užtikrinantis, kad būtų „kiekvienam atseikėta, kiek jam priklauso“. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Platono idėjos tebėra reikšmingos Vakarų civilizacijai. Žinoma, diskusijos, kaip nustatyti, „kiek kam priklauso“, vyksta jau daugiau negu du tūkstantmečius, tačiau pamatinė Platono mintis aiški: viešasis interesas yra visų piliečių siekinys, o valstybė – tai bendruomenė, kuri remiasi teisingumu.

Nereikalauti bausmės konkretiems komunistų partijos vadovams arba net atsisakyti desovietizacijos, kuri būtų uždraudusi sovietiniam elitui užimti vadovų postus bent jau pereinamuoju laikotarpiu, yra viẽna, bet jau visai kas kita iš galimų alternatyvų ciniškai pasirinkti būtent partinės nomenklatūros žiedą. Tai reiškė, kad laisva valia solidarizuojamasi ne su aukomis, o su jų persekiotojais.
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

Svarbiausias Platono veikalas „Valstybė“ prasideda Sokrato pokalbiu su žinomu to meto intelektualu Trasymachu iš Chalcedono. Nevyniodamas žodžių į vatą, Trasymachas gina „stipresniojo teisę“, nes, pasak jo, teisingumas yra tai, kas naudinga stipriems ir galingiems, o kiekviena valdančioji partija leidžia tokius įstatymus, kokie jai pačiai pravartūs. Teisingumas negali būti visiems piliečiams vienodas, todėl teisinga daryti tai, kas naudinga valdančiajai partijai ar galią turinčiųjų grupei.

Trasymacho įsitikinimu, teisingas žmogus niekada negalės atnešti naudos nei sau, nei kitiems, nes, būdamas valstybės tarnautojas ir nesistengdamas pasipelnyti iš valstybės, sukels savo draugų ir pažįstamų nepasitenkinimą, kad atsisako tarnauti jų interesams. Tyčiodamasis iš Sokrato, neva šio požiūris esąs naivus, Trasymachas susierzinęs aiškina, kad aukščiausia teisingumo forma yra tokia, kuri leidžia apvogti iškart visus piliečius, nes apvaginėdamas po vieną gali būti pagautas. Jeigu pavyks pasiglemžti ne tik piliečių turtą, bet ir pavergti juos pačius, būsi visų šlovinamas ir smagiai gyvensi. Teisingumas, priešingai, – niekada neatneša naudos, o žmonių, siekiančių teisingumo, niekas nemėgsta. Todėl kaipgi gali būti teisinga gyventi teisingai? Išvada: tironija yra aukščiausia teisingumo forma, kitaip tariant, neteisingumas yra vertingesnis už teisingumą.

Sokratas prieštarauja: juk valdantieji tam ir gauna atlyginimą, kad atstovautų ne savo, o „tų, kurie jiems moka algą“, interesams, t. y. rūpintųsi visais piliečiais, panašiai kaip ir gydytojas, kuris gauna algą ne už savęs paties, bet už ligonių gydymą. Trasymachas į tuos žodžius numoja ranka: gydytojas gydo ligonį tik todėl, kad jam pačiam tai naudinga, visai kaip ir piemuo, kuris gano avis ne todėl, kad jos jam rūpėtų, o todėl, kad nori apsirūpinti mėsa.

Reikia pasakyti, kad, nepaisant meistriškų ir rafinuotų Sokrato kontrargumentų, jo argumentacija daugeliui platonistų neatrodo pakankamai „sandari“, o Trasymachas vertinamas kaip vienas stipriausių ir įdomiausių filosofo oponentų. Nenuostabu, kad ir Valatka nepajėgė atsispirti sofisto iš Chalcedono idėjoms. Klysta jis tik laikydamas Platoną bolševizmo pradininku.

Grįžtant prie stulbinamo žodžių pólis ir pilis panašumo, reikėtų prisiminti, kad esama teorijų, teigiančių, esą kalbos ypatumai atspindi kultūrą ir mentalitetą. Jei taip yra iš tikrųjų, vadinasi, lietuvių kultūra turėtų būti persmelkta stiprios bendruomeniškumo ir pilietiškumo dvasios. Deja, realybė rodo ką kita: tautos elito atstovai propaguoja trasymachiškas idėjas ir neatsiranda Sokrato (nors apsišaukusių „sokratikais“ esama nemažai), kuris joms oponuotų, be to, vis akivaizdesnis, ypač didėjančios emigracijos fone, darosi bendruomeniškumo kaip „sutarties su valstybe“ stygius.

Pasvarstykime, kas gi yra toji „sutartis su valstybe“ arba su bendruomene, nuo ko priklauso, ar jos laikomasi, ar ne. Mano manymu, pilietiškas rūpinimasis „bendrais reikalais“ iš esmės nesiskiria nuo politikos, todėl laikysiuosi Platono požiūrio, kad pilietiškumas, kaip ir politika, yra neatsiejamas nuo teisingumo siekimo, kuris yra pilietinės laikysenos pagrindas. Man rūpi ne tas teisingumas, už kurį atsakingi teisininkai ir įstatymų leidėjai, o tas, už kurį atsakingi visi piliečiai, ypač intelektualinis šalies elitas. Taigi aptarsiu kai kuriuos grynai moralinius ir simbolinius teisingumo aspektus. Kadangi šiuolaikinė lietuvių kultūra pilietiškumą atskyrė nuo politiškumo pagal veiklos subjektą, reikia manyti, kad jų objektas irgi skiriasi. Tą specifinį pilietinės veiklos objektą vadinu nacionaline etika, kurią bandysiu detaliau apibrėžti kituose teksto skyriuose. Aptarsiu ir priežastis, kodėl ardomi nacionalinės etikos pamatai, ir lietuvių intelektualų laikyseną dvasinės erozijos fone.

Kokia santara – tokia ir „šviesa“

Kaip lietuvių pilietiškumą ir bendruomeniškumą paveikė liberalių Lietuvos ir išeivijos intelektualų apsisprendimas palaikyti kompartijos elitą? Buvo įdiegtas intelektualinio mankurtizmo imperatyvas, padėjęs sulaužyti pačius fundamentaliausius bendruomenę vienijančio teisingumo saitus.
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

2011 m. Lietuvoje viešėjęs Hardo Pajula, kurį žurnalas „Valstybė“ apibūdino kaip „įtakingiausią Estijos ekonomistą“,(2) teigė: skirtumas tarp lietuvių ir estų, be kita ko, nulėmęs ir ekonominį Lietuvos atsilikimą, yra tai, kad lemiamu valstybės kūrimo etapu, 1992-aisiais, lietuviai savo šalies valdymą patikėjo sovietinės nomenklatūros elitui, o Estijos ministru pirmininku tapo konservatyvių dešiniųjų lyderis istorikas Martas Laaras, neturėjęs nei valdymo patirties, nei ekonominių žinių. Taigi ekonomistai jau atvirai įvardija tikrąsias „estų stebuklo“ ir „lietuvių sąstingio“ priežastis, nors humanitarai intelektualai to vis dar vengia kaip katė balos.

Pasiklausius, kaip lietuvių filosofai aiškina šalies skurdo priežastis, galima tik stebėtis, kad mūsų visuomenė vis dar nepraradusi sveikos nuovokos. Antai Romualdas Ozolas, paklaustas, „kaip pasikeitė Lietuvos visuomenė ir žmonių požiūris į savo tautą bei valstybę“ laikotarpiu nuo Sąjūdžio iki šiandienos, atsakė, kad Lietuvos bėdų priežastis yra Europos išsigimimas ir artėjantis Vakarų civilizacijos žlugimas.(3) Arvydas Šliogeris „lenkia“ net Ozolą – pasak jo, pasaulio pabaiga atėjo 1968-aisiais, bet mes to nepastebėjome, todėl nė nežinome, kad gyvename „globaliniame morge“.(4) Žurnalistui desperatiškai bandant „išsunkti“ iš jo kokį nors tokio gyvenimo „po mirties“ palengvinimo receptą, Lietuvos filosofijos pažiba atsakė, kad pomirtiniame, t. y. šiandieniniame, mūsų gyvenime galima dalyvauti, nebent pasiekus nirvanos būseną. Pats Šliogeris sakosi jos jau pasiekęs, tad siūlo ir kitiems sekti jo pavyzdžiu, – užuot ieškojus problemų sprendimo, verčiau klausytis čiurlenančio upelio, eiti žemuogiauti ir grybauti... Žinoma, ne visi lietuvių filosofai yra tokie „išradingi“, bet klausantis tokių ir panašių postringavimų, susidaro įspūdis, kad lietuvių intelektualai dalyvauja slaptame rašinėlių konkurse, kurio tema: „Rask įtikinamą Lietuvos nuosmukio priežastį, neįvardydamas tikrosios!“

Kad valstybė lemiamu momentu buvo atiduota į sovietinio elito rankas, yra nepaneigiamas faktas, atskleidžiantis, kokiais skirtingais keliais nuėjo Lietuva ir, pavyzdžiui, Estija arba Čekija. Gal jau išdrįsime atvirai svarstyti, kodėl taip atsitiko, kokia ideologija tą lėmė, kokie asmenys šiame istoriniame farse suvaidino svarbiausią vaidmenį? Manau, tik pagaliau viską išsiaiškinę, o ne bandydami kuo geriau užglaistyti ar kuo greičiau pamiršti, rasime jėgų atsitiesti ir žengti į priekį.

Pradėkime nuo esminio dalyko: valstybę atiduoti į sovietinio elito rankas apsisprendė intelektualai. Kompartijos grietinėlė 1992 m. sugrįžo į valdžią tik todėl, kad nemaža lietuvių inteligentijos dalis tą sugrįžimą energingai rėmė nuo pat Kovo 11-osios, kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas, o gal net nuo anksčiau. Gerai prisimename Arvydo Juozaičio straipsnį „Istorinė klaida“, kuriame filosofas apgailestavo, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis, o ne Algirdas Brazauskas. Tai buvo pirmasis viešas „trimitas“, pranašaujantis triumfališką komunistų nomenklatūros sugrįžimą, bet anaiptol ne paskutinis, nes tokių, kurie skleidė tą pačią mintį, tik labiau pasislėpę, buvo keliasdešimt kartų daugiau. Kompartijos elitą ypač palaikė menininkai, aišku, daugiausia tie, kurie neblogai gyveno sovietmečiu ir kurių privilegijos dabar „pakibo ore“. Tiesa, dėl savo profesijos specifikos, viešai politinėmis temomis jie pasisakydavo daug rečiau negu akademikai, kurie taip pat ne visi veržėsi į viešumą, tačiau dauguma aršiai nuteikinėdavo akademinį jaunimą – 1992 m. krimtau aukštuosius mokslus ir visa tai dar puikiai pamenu. Nuovokesni studentai greitai susiorientuodavo, kad dešinioji politinė kryptis bus nepalanki jų karjerai. Situacija, kiek žinau, iš esmės nepasikeitė iki šiol.

Toli gražu ne tik šiapus „geležinės uždangos“ subrendusieji, o gal ir natūraliai „įpainioti“ intelektualai mąstė panašiai kaip Juozaitis. Štai praėjus vos pusmečiui po Nepriklausomybės atkūrimo (1990 m. rugsėjo 13 d.) Marija Gimbutienė gavo laišką, prasidedantį tokiomis eilutėmis: „Mieloji, nežinau, kaip tu šiuo metu pergyveni Lietuvos „istoriją“. Aš tai skaudžiai. Ir bandau reaguoti. Esu įsitikinęs, kad mes, Vakarų „liberalai“, esame šiuo metu pasimetę, bet kad drauge turime pareigą bandyti perduoti savo „message“ į kraštą. Užtai parinkau 7 pavardes taip vadinamų „mokslo žmonių“: Adamkus, Avižienis, Gimbutienė, Kavolis, Kliorė, Rabikauskas, Vaišnys – idant jie „kreiptųsi“. Tai turėtų padėti susigaudyti Lietuvoje liberalams ir kairiesiems, o dabar, man atrodo, jie pasimetę: tokie aukštos vertės žmonės kaip Šliogeris ir Kubilius pasirašinėja „atsteigimo“ aktus ir kt.“(5)

Kad suprastum simbiotinį Adamkaus ir sovietinės nomenklatūros ryšį, visai nebūtina pirmiausia išsiaiškinti, ar teisinga yra „Lietuvos žinių“ redaktoriaus Valdo Vasiliausko versija, pagal kurią Adamkus buvo KGB informatorius JAV.
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

Jeigu nežinočiau, kas yra šių eilučių autorius (o būtent pats išeivijos intelektualų guru Algirdas Julius Greimas!), manyčiau, kad šį „atsišaukimą“ sukurpė koks nors Mykolas Burokevičius. Juk kas gi kitas galėtų „skaudžiau“ negu veikalų „Tarybų Lietuvos suklestėjimas“, „Lietuvos KP ideologinis darbas su inteligentija“ autorius išgyventi Lietuvos istorijos posūkį 1990 m., kai tauta, nepaisydama sunkumų, vis dar buvo apimta euforijos, kad pagaliau atsikratė ją smaugusio režimo? Ir kas gi kitas uoliau už Burokevičiaus „jedinstvininkus“ tuo metu būtų ieškojęs būdų, kaip „padėti susigaudyti kairiesiems“? Gal „vakarietiškasis liberalas“ Greimas nežinojo, kad kairiųjų režimas pusę amžiaus trypė Lietuvos laisvę ir žmogaus teises? Turbūt žinojo. O gal laiške jis kalba apie kokius nors kitokius kairiuosius, nesusijusius su komunistų partija? Bet juk tuo metu jokių kairiųjų, nepriklausančių komunistų partijos struktūroms, Lietuvoje nebuvo, kaip jų, beje, nėra ir dabar. Be to, Greimas laiške Gimbutienei mini tik vieną „kairįjį“ – tai „išsilavinęs komunistų partijos lyderis“, apie kurį visi lietuviai „Vakarų liberalai“ kalba esą neslėpdami susižavėjimo.

Man atrodo, jeigu atvykčiau į šalį, kuri ilgus dešimtmečius buvo okupuota, o žmonės engiami, elementariausias teisingumas, nepaisant mano pačios politinių pažiūrų, asmeninių įsitikinimų ir polinkių, reikalautų remti pirmiausia tas politines jėgas, kurios mažiausiai susijusios su okupacinio režimo struktūromis (taigi su komunistų partija). Lietuvos atveju remčiau bet ką, išskyrus kairiuosius. Tačiau lietuvių „vakarietiški liberalai“, kaip žinome, bet kokius reikalavimus atsiriboti nuo okupacinio režimo reliktų laikė ir tebelaiko nebrandžiais, netgi kiršinančiais.

Norėčiau atkreipti dėmesį ir į kitus Greimo laiške atsiskleidžiančius „santarietiško“ pilietinio „brandumo“ požymius. Ypač žeidžia paniekinamas tonas, su kuriuo Greimas užsimena apie Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Dėstydamas savo nusivylimą, kad jį pasirašė „aukštos vertės“ žmonės, semiotikas tuo implikuoja, kad pats aktas yra žemas dalykas, nevertas „aukštos vertės“ žmonių parašų. Matyt, todėl kalba ne apie „atsteigimo aktą“, o apie „atsteigimo aktus“, nuvertindamas išskirtinę šio dokumento reikšmę. Daugumai Lietuvos piliečių Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas pagal reikšmingumą buvo ir yra su niekuo nepalyginamas, unikalus ir brangintinas, o štai asmuo, kurio vardu pavadintos gatvės ir studijų centrai, atžagaria ranka sviedžia tą dokumentą į „visokių atsteigimų“ šiukšliadėžę.

Kreipimesi, kurį laiške Gimbutienei mini Greimas, intelektualūs lietuviai „vakarietiški liberalai“ savo poziciją išdėsto ne mažiau aiškiai: „Mums ypač skaudu žiūrėti, kaip sunkiai šiuo metu pergyvenamas šis pereinamasis laikotarpis, paverčiant jį demokratijos karikatūra, tuo tarpu kai kiekvienam sveiko proto žmogui aišku, kad be lito ir be paso nėra jokios laisvės nei nepriklausomybės.“(6) Šis sakinys pasako itin daug. Pasirodo, tuo metu, kai Vytautas Landsbergis ir Stasys Lozoraitis kone persiplėšdami dėl „lito ir paso“ ieškojo sąjungininkų, siekdami diplomatinio atkurtos valstybės pripažinimo, iškilūs išeivijos intelektualai elgėsi panašiai kaip kompartijos elitas: užuot panaudoję savo asmeninius ryšius, Lietuvai ieškant diplomatinio užnugario, jie iš aukšto žvelgė į tautiečių pastangas, ironiškai klausdami: tai kokia gi ta jūsų nepriklausomybė?

Toliau – dar gražiau. Kreipimosi tekste teigiama: „Aukščiausioji Taryba – lietuviškasis parlamentas buvo išrinktas vesti tautą į nepriklausomybę, jis tą užduotį turi vykdyti iki galo. Bet kokie atsteigimai [vėl daugiskaita! – E. W.-M.], referendumai ar kiti panašūs pasiūlymai yra tik laisvai pasirinkto vieškelio iškraipymas ir išsigynimas.“ Sakinys – kaip iš LKP CK protokolo, nes tiksliai atkartoja esminę to meto sovietinės nomenklatūros doktriną: mes irgi už Lietuvos nepriklausomybę, bet nepriklausomybės paskelbimas tik atitolina nuo „tikrojo kelio“! Turint omenyje, kad Greimas daug metų gyveno ne Lietuvoje, ideologinis jo imlumas tiesiog stulbina. Jei būtų gyvenęs šiapus „geležinės uždangos“, šis mokslininkas gal būtų užėmęs kokio Liongino Šepečio vietą.

Nekrologe, skirtame įvertinti Greimo nuopelnus, Vytautas Kavolis rašo, kad garsusis semiotikas ir išeivijoje, ir Lietuvoje buvo „protingos vaizduotės versmė, verčianti iš koto užsitupėjusius elementus“.(7) Jokiu būdu nesiimu vertinti visų šio mokslininko veiklos sričių, tačiau, kai kalbame apie Greimo indėlį į politinę Lietuvos raidą po nepriklausomybės atkūrimo, akivaizdu, kad jo „protinga vaizduotė“ krypo visai priešinga linkme, nes, užuot „vertusi iš koto“, nemenkai prisidėjo prie „užsitupėjusių elementų“ sugrįžimo į valdžią.

Tuo metu, kai Vytautas Landsbergis ir Stasys Lozoraitis kone persiplėšdami dėl „lito ir paso“ ieškojo sąjungininkų, siekdami diplomatinio atkurtos valstybės pripažinimo, iškilūs išeivijos intelektualai elgėsi panašiai kaip kompartijos elitas: užuot panaudoję savo asmeninius ryšius, Lietuvai ieškant diplomatinio užnugario, jie iš aukšto žvelgė į tautiečių pastangas, ironiškai klausdami: tai kokia gi ta jūsų nepriklausomybė?
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

Pasigilinus į politologines Greimo mintis, darosi suprantamas ir kitų Santaros-Šviesos lyderių elgesys. Tampa aišku, kodėl prezidentas Valdas Adamkus vetavo įstatymą, apribojantį buvusių KGB rezervistų veiklą, kodėl Konstitucinio Teismo teisėja paskyrė Tomą Birmontienę, nors žmogus, subrendęs demokratijos sąlygomis, turėjo puikiai žinoti, kad Vakarų valstybėse į tokias pareigas yra skiriami tik asmenys, turintys absoliučiai nepriekaištingą reputaciją. Kalbėdama apie p. Birmontienės „reputaciją“ turiu omeny ne tai, kad jos tėvas prokuroras buvo ar galėjo būti NKVD talkininkas, ir net ne tą faktą, kad stribus šlovinančią disertaciją ji parašė ne „gūdžiu sovietmečiu“, o pačiame Atgimimo įkarštyje – 1989 m. Šiuo atveju svarbiausia, kad komunistinių represijų aukos šią kandidatę į KT laikė netinkama dėl jos tėvo numanomos veiklos ir dėl to, ką ji išdėstė savo disertacijoje.

Vien tai, kad nuo komunistų nukentėję asmenys jautėsi įžeisti, jau buvo pakankamas pagrindas tokią kandidatūrą atmesti, net jei nurodomos priežastys įtikina ne visus. Civilizuotos, t. y. tokios, kuri laikosi nacionalinės etikos normų, bendruomenės elitui represuotų asmenų (jų daugumos arba jų organizacijų atstovų) nuomonė būtų didžiausias moralinis autoritetas, priimant panašius sprendimus. Tačiau Lietuvos elitas apie etiką, matyt, niekada nieko nėra girdėjęs. Tokiais ir panašiais atvejais dažnas „elitininkas“ atrėžia: O jūs ką – niekada Marxo necitavote? Tik mankurtinė inteligentija gali taip elgtis. Pilietiškas prezidentas, t. y. toks, kuris ne tik mėgsta svaidytis skambia „pilietiškumo“ sąvoka, bet ir gerbia jos turinį, minėtos teisėjos kandidatūrą būtų atmetęs iš elementarios pagarbos represijų aukų jausmams.

Darosi suprantama ir tai, kodėl tiek pats Adamkus, tiek jo „aplinka“ (ypač Lauras Bielinis) šiandien ne mažiau agresyviai negu kairieji puola prezidentę Dalią Grybauskaitę, – per dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų prezidento poste pirmąsyk atsidūrė asmenybė, nepatogi sovietiniam elitui. Visos pagrindinės iniciatyvos – (1) bandymas pakirsti „Gazprom“ energetikos monopolį, tiek plečiant energetikos rinką, tiek kitais būdais, (2) vetuoti įstatymai, kurie buvo palankūs korupcijai plisti, (3) atsakingos fiskalinės politikos ir finansinio skaidrumo reikalavimas, (4) ypatingas dėmesys teisėsaugai, griežtas nesitaikstymas su teisėjų ir valdininkų nesąžiningumu ar neatsakingumu, (5) dažnesnė asmenų, kurie užima vadovų postus, rotacija, (6) bandymai užkirsti kelią neskaidriam ir neteisingam partijų finansavimui, kitaip tariant, „išdžiovinti“ pagrindinius sovietinės nomenklatūros galių šaltinius, – o ypač veiksmų visuma, galėtų suvaidinti panašų praktinį (nors ir ne moralinį) vaidmenį, kokį būtų atlikusi desovietizacija. Ar tai padaryti pavyks, priklausys nuo to, ar prezidentė toliau nuosekliai laikysis pasirinkto kurso, nes nežinia, ar tokią galimybę ji apskritai turės po to, kai bus išrinktas naujas Seimas.

Dalios Grybauskaitės prezidentavimo aktyvumas, ieškant, kaip spręsti šalies vidaus problemas, jos inicijuojamos itin svarbios įstatymų pataisos ne tik rodo politikės mąstymo platumą ir pasirengimą ginti Lietuvos „viešąjį interesą“, bet ir, palyginti su Valdo Adamkaus prezidentavimu, tiesiog stulbina, – galima net suabejoti, ar iki jos apskritai esame turėję prezidentą. Grybauskaitė jau įrodė, kad šalies prezidento postas nėra kažkokia neaiški Seimo „priekaba“ ar jo kurjeris užsienyje. Buvusių Adamkaus patarėjų aimanavimai, atseit Lietuvos prezidento postas yra daugiau reprezentacinis, nes jam suteikiama pernelyg mažai galių, pasirodė gryniausias „blefas“.

Kaip skiriasi pats prezidento misijos supratimas, neblogai atskleidė Alvydas Medalinskas, palyginęs Grybauskaitės ir Adamkaus (pastarojo nenaudai) kadencijas, aptardamas Jos Ekscelencijos metinį pranešimą 2011 m.(8)

Sutinku, kad gruzinai tikrai ne be pagrindo yra dėkingi Adamkui už paramą Rusijos karinio smurto dienomis, o lenkai (deja, irgi ne be pagrindo) turbūt su nostalgija prisimins laikus, kai Lietuvos prezidentas jiems žadėdavo viską, ko tik šie paprašydavo. Vis dėlto pirmojo šalies asmens pareiga pirmiausia ginti Lietuvos žmonių interesus tiek viduje, tiek išorėje, o geri santykiai su kai kuriais kaimynais tos funkcijos nei išsemia, nei yra siektini bet kokia kaina. Adamkaus prezidentavimo laikais priimti sprendimai aiškiai rodo, kad jis buvo (turbūt ir yra) sovietinei nomenklatūrai lojali asmenybė. Todėl tikrai nemanau, kad Brazauską „istorijos dovana“ Lietuvai (9) Adamkus pavadino supainiojęs lietuviškų žodžių reikšmes, kaip jam kartais gana komiškai atsitikdavo*. Kad suprastum simbiotinį Adamkaus ir sovietinės nomenklatūros ryšį, visai nebūtina pirmiausia išsiaiškinti, ar teisinga yra „Lietuvos žinių“ redaktoriaus Valdo Vasiliausko versija, pagal kurią Adamkus buvo KGB informatorius JAV.(10)

Kaip žinome iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kai kurių publikacijų (11), „Santaros-Šviesos“ veikla tapo pagrindiniu KGB taikiniu išeivijoje, bet šis sambūris buvo nusižiūrėtas ne kaip ideologinis priešas, o kaip galimas bendradarbiavimo partneris. Tuo tikslu buvo detaliai planuojami susitikimai, pokalbiai ir ekskursijos, kurių tikslas – pademonstruoti „žmogišką“, t. y. vakariečiams patrauklų, sovietų valdžios veidą. Ar toji užmačia „davė dividendų“, sužinosime tada, kai visuomenei bus iki galo atverti ir ištirti KGB archyvai. Tačiau kai kurie „Santaros-Šviesos“ veiklos ypatumai verčia manyti, kad savo tikslą – liberaliuosius išeivijos sluoksnius patraukti sovietinio elito pusėn – KGB bent jau iš dalies pasiekė.

Beveik visas svarbias ideologijas, kurios padėjo elitui sugrįžti į valdžią ir iki šiol išsaugoti įtakingas vadovaujančias pozicijas, lietuvių intelektualai formavo kartu su „Santaros-Šviesos“ lyderiais arba būdami artimai susiję su vienu ar kitu iš jų. Tas doktrinas galima skirstyti į pagalbines ir pagrindines. Pagalbinių ideologijų tikslas buvo ištrinti moralinį skirtumą tarp tų struktūrų, kurioms vadovauja sovietinis elitas, ir kitų politinių jėgų. Čia pirmiausia paminėtinas Antano Sniečkaus augintinio Aleksandro Štromo puoselėtas mitas apie „gerą šeimininką“ – juo paremta visa „kolaborantų kaip tikrųjų patriotų“ doktrina, jį nusitvėrę vėliau džiaugsmingai „improvizavo“ didesnio ir mažesnio kalibro komunistų valdžios veikėjai.

Gerai prisimename Arvydo Juozaičio straipsnį „Istorinė klaida“, kuriame filosofas apgailestavo, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis, o ne Algirdas Brazauskas. Tai buvo pirmasis viešas „trimitas“, pranašaujantis triumfališką komunistų nomenklatūros sugrįžimą, bet anaiptol ne paskutinis, nes tokių, kurie skleidė tą pačią mintį, tik labiau pasislėpę, buvo keliasdešimt kartų daugiau.
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

Panaikinti etinį/moralinį skirtumą tarp sovietinės nomenklatūros ir kitų piliečių buvo svarbiausia prielaida, kad komunistai galėtų jau 1992 m. grįžti į valdžią. Vytautas Kavolis, likus keliems mėnesiams prieš daug lėmusius rinkimus, aiškino: „Per daug viskas absoliutizuojama – jei žmogus padarė klaidą, jo veikloje viskas atmetama. Politinė diferenciacija į kairiuosius ir dešiniuosius yra absurdas – gyvenime kur kas daugiau nuomonių ir pozicijų.“(12)

„Kairė“ ir „dešinė“, kaip politinės kategorijos, nėra joks absurdas, Vakarų intelektualai jas abi pripažįsta. Būdamas mokslininkas, Kavolis puikiai suvokė, kad mąstymui ir sisteminimui yra būtina kategorizuoti ir diferencijuoti reiškinius, nepaisant to (arba būtent todėl), kad kategorijos „nuskandina“ individualius bruožus. Jis puikiai žinojo ir tai, kad komunistų elitas balotiruojasi LDDP sąraše, bet, matyt, paprasčiausiai nepriskyrė jo prie „užsitupėjusių elementų“.

Pagalbinės ideologijos padėjo panaikinti tam tikrus „moralinius saugiklius“, kurių lietuviai dar turėjo apie 1990-uosius. Tačiau intelektualūs „Santaros-Šviesos“ vyrai šalia pagalbinių apdairiai kūrė ir pagrindines ideologijas, kurios tiesiai šviesiai aiškino, kad kompartijos elitas sukurs geresnę Lietuvos ateitį. Išskirčiau tris ideologijas, kurios istoriškai ypač „atsipirko“.

Ideologija nr. 1: „Kompartijos vadai naudingesni nepriklausomos Lietuvos ateičiai, nes jie yra profesionalūs valstybininkai, o jiems opononuojantys dešinieji neturi politinio valdymo patirties.“ Ši ideologija ypač išpopuliarėjo pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu, bet neišleido dvasios iki šiol.

Ideologija nr. 2: „Komunistai labiau tinka moderniai Lietuvai kurti, nes dešiniųjų valstybės vizija yra senamadiška ir atsilikusi.“

Ideologija nr. 3: „Nors komunistai susiję su tamsiais Lietuvos istorijos puslapiais, žmogiškuoju atžvilgiu jie yra šiltesni ir humaniškesni už biurokratiškus, socialiai nejautrius ir arogantiškus dešiniuosius.“

Kas norėtų visas šias ideologijas rasti „kompaktiškai“ surikiuotas vienoje vietoje, rekomenduočiau paskaityti Algirdo Brazausko nekrologą, kurį parašė „Santaros-Šviesos“ aktyvistas Leonidas Donskis (13) „Buvusi kompartija, kurios santykis su katalikybe ir lietuviška tradicija pasirodė esąs ne toks jau ir paprastas, nesileidžia nušluojama nacionalinio atgimimo sąjūdžio pagimdytos konservatyvios ir nacionalistinės jėgos, kuri po kelerių metų triumfo kartais, deja, staiga ima ir paaiškėja esanti dar tolimesnė liberaliai demokratijai nei jos didžioji oponentė“ [Ideologija nr. 1 ir nr. 2]. „Sykiu atsiskleidė, kad buvę kompartijos nariai kartais parodo didesnį socialinį jautrumą ir net geresnę politinę nuovoką nei paprastai dori, idealistiški, bet anachronistiški ir politinę „hibernaciją“** patyrę, laikinai užšaldyti ir vėliau tarsi iš kitos epochos atkeliavę jų oponentai.“ [Ideologija nr. 2 ir nr. 3] „Ne politinę A. Brazausko lyderystę esu linkęs akcentuoti (kaip tik dėl jos ir nesu tikras), o jo šiltą žmoniškumą ir gyvenimišką, liaudišką, kone spontaniškai besireiškusią paprasto žmogaus išmintį – bruožus, kurie neabejotinai padarė daug gera Lietuvai“ [Ideologija nr. 3].

Nekrologo pabaigoje Donskis atpasakoja pokalbį su savo „mokytoju ir artimiausiu draugu“ – Kavolis, 1993 m. grįžęs iš Lietuvos, kur Brazauskas įteikė jam Nacionalinę kultūros ir meno premiją, susižavėjęs kompartijos lyderiu, pasakė, kad Adamkų ir Brazauską mato kaip „lygiavertes figūras“. Žinodama, ką apie AMB mąstė Greimas, nė kiek neabejoju Donskio pasakojimo autentiškumu. Kiek šlubavo, matyt, tik Kavolio „chronologija“: ne Brazauskui teko prilygti Adamkui, o atvirkščiai.***

Pasiklausius, kaip lietuvių filosofai aiškina šalies skurdo priežastis, galima tik stebėtis, kad mūsų visuomenė vis dar nepraradusi sveikos nuovokos.
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

Čia aptariamas reiškinys, t. y. parama, kurią mokslo ir meno elitas suteikė sovietinės nomenklatūros viršūnėlėms prieš 1992-uosius ir vėliau, yra visiems žinomas. Tačiau aš akcentuoju ne patį anachronistinį fenomeną, o moralinę jo reikšmę ir padarinius. Taigi, kaip lietuvių pilietiškumą ir bendruomeniškumą paveikė liberalių Lietuvos ir išeivijos intelektualų apsisprendimas palaikyti kompartijos elitą? Buvo įdiegtas intelektualinio mankurtizmo imperatyvas, padėjęs sulaužyti pačius fundamentaliausius bendruomenę vienijančio teisingumo saitus. Tai lėmė, kad atsirado nacionalinės etikos antipodas: Solidarizuokis su tomis politinėmis struktūromis, kurios yra atsakingos už tavo bendruomenės naikinimą! 

Nereikalauti bausmės konkretiems komunistų partijos vadovams arba net atsisakyti desovietizacijos, kuri būtų uždraudusi sovietiniam elitui užimti vadovų postus bent jau pereinamuoju laikotarpiu, yra viẽna, bet jau visai kas kita iš galimų alternatyvų ciniškai pasirinkti būtent partinės nomenklatūros žiedą. Tai reiškė, kad laisva valia solidarizuojamasi ne su aukomis, o su jų persekiotojais. Tokia intelektualų išdavystė ir moralinis nuopuolis turi mažai precedentų kitose (bent jau Vakarų) šalyse. Tautos moralės pagrindų entropija sukėlė „grandininę reakciją“ – paskatino kitų bendruomeninės etikos sandų nyksmą. Šis pradinis amoralus pasirinkimas tapo galingu dvasinių pamatų sprogdinimo „detonatoriumi“.

Žinoma, sakyti, kad toks buvo visos „inteligentijos“ apsisprendimas, nebūtų teisinga, nes taip elgėsi ne visi lietuvių intelektualai. Tačiau nereikėtų ir nuvertinti fakto, kad „Santara-Šviesa“ vienija labai daug akademikų ir menininkų, o kartu su kairiąja, Lietuvoje brendusia ir kompartijos CK „iš rankos maitinta“ inteligentija, ji sudarė ir sudaro įtakingiausią, vieningiausiai veikiantį intelektualų sluoksnį. Svarbu pabrėžti, kad lietuvių inteligentijos apsisprendimas remti partinę nomenklatūrą buvo apriorinis, t. y. „neklystamai“ apsispręsta nuo pat Atkuriamojo Akto pasirašymo (o gal net anksčiau). O juk Landsbergis tada dar nebuvo padaręs savo „didžiųjų nusikaltimų“, nepradėjęs griauti net „sovietinės ekonomikos šedevrų“, vadinamų kolūkiais (beje, ir be profesoriaus pagalbos jie sugriuvo visoje Sovietijoje, atkakliai laikėsi tik Baltarusijoje iki pat nacionalinės valiutos griūties). Taigi pasiryžimas remti sovietinį elitą buvo pirminis, o jau po to bandyta „sukurpti“ faktus, kad toks pasirinkimas atrodytų racionalus ir pateisinamas.

Ekonominis Lietuvos atsilikimas, kaip padarinys to, kad valstybės ateitį patikėta lemti sovietiniam elitui (apie tai kalbėjo ir estų ekonomistas Pajula) – tik smulkmena, palyginti su kitais šio pasirinkimo padariniais. Buvo išardyti patys pilietinio solidarumo ir teisingumo pamatai, o sovietinė nomenklatūra kaip koks chameleonas be vargo universalizavosi. Šiandien „sovietinis elitas“ – jau ne tik tam tikra karta, sovietmečiu užėmusi valdančiąją poziciją. Prosovietinis isteblišmentas dabar – tai pirmiausia korupcinė sistema, kuri, kaip ir kiekviena mafijinė struktūra, gali būti perduodama iš kartos į kartą ir nuolatos atsinaujina, nes priima naujus žmones ir juos „apmoko“. Sovietinis elitas turėjo galimybę visam laikui išnykti, tapti istorija, jeigu būtų buvęs bent kuriam laikui nušalintas nuo valdžios. Tačiau liberalieji intelektualai, valstybei svarbiu momentu mūru stoję už sovietinę nomenklatūrą, pakreipė Lietuvos istoriją nauja tragiška linkme.

Nuo kitų mafijinių-korupcinių darinių prosovietinis elitas skiriasi tuo, kad turi savo ideologiją. Į šią politinę struktūrą gali įsilieti visi, kuriems lietuviškumas ir Lietuvos valstybė neturi didelės vertės. O tokių daug. Dar daugiau yra grupių – politinių ir ekonominių, užsienio ir vidaus – kurios nesuinteresuotos, kad lietuvių valstybė stiprėtų ir europietiškėtų. Natūralu, kad morališkai išteisintas, politiškai ir ekonomiškai įsitvirtinęs sovietinis elitas per dvidešimt metų išsiaugino tokią jaunųjų intelektualų kartą, į kurią pažvelgęs koks nors Petras Cvirka turbūt apsipiltų džiaugsmo ašaromis. „Santara-Šviesa“ irgi talkina sovietiniam elitui, grūdindama naujus ideologinius kadrus. Būtent jos aktyvistai (tokie kaip Leonidas Donskis, Gintautas Mažeikis, Vygandas Šiurkus) proteguoja NK 95 – jaunos kartos kairiųjų akademikų judėjimą, kuris yra atvirai priešiškas lietuvišku etnosu grindžiamai Lietuvos valstybei, jos nepriklausomybės simbolikai.(14) Taigi, „santara“ stipriai vienpusiška. Ir ne tik todėl, kad ji nėra atvira dialogui su kitomis politinėmis kryptimis, nors būtent tokį atvirumą prisiekinėja jos aktyvistai. Bėda ta, kad ji dar nėra pasirengusi ir kritiškoms savo praeities refleksijoms. Prisiminkime, kokia isteriška buvo „šviesiųjų santarininkų“ reakcija į filosofo Virgio Valentinavičiaus 2008-aisiais „Santaros-Šviesos“ suvažiavime pareikštą kritiką dėl Valdo Adamkaus prezidentavimo.

Grįžkime prie svarbiausio mums rūpimo klausimo: kokiu būdu liberalioji lietuvių inteligentija prisidėjo prie to, kad buvo sulaužytas fundamentaliausias nacionalinės etikos ir pilietinio mąstymo principas, reikalaujantis atsiriboti nuo tų politinių struktūrų, kurios susijusios su bendruomenės naikinimu? Labai paprastai – iš savo samprotavimų pilietiškumo tema ji kone visiškai „išgyvendino“ diskursą apie teisingumą. 

Teisingumas – pagrindinė pilietinės/politinės veiklos kategorija nuo Platono laikų iki šių dienų – beveik neegzistuoja „santariniuose“ naratyvuose apie pilietiškumą. (Apskritai puoselėti pilietiškumą yra gana nauja „santariškai apšviestos“ inteligentijos užmačia, nes ilgą laiką pagrindiniu savo uždaviniu ji laikė tik kultūros puoselėjimą.) Manau, eliminuoti sąvoką „teisingumas“ padėjo dar dvi pagrindinės ideologijos.

Ideologija nr. 1: „Teisingumas yra teisės ir jurisdikcijos dalykas, o intelektualai nėra teisininkai, todėl jiems čia nedera kištis.“ Kaip pavyzdį galėčiau paminėti diskusiją, kurią 1994 m. surengė dienraštis „Lietuvos aidas“(15). Šalia meno ir kultūros žmonių prie apskritojo stalo sėdėjo ir du politikai, kurių ideologinė veikla labai palengvino sovietinio elito „moralinį tranzitą“ iš sovietmečio į nepriklausomybės laikus, – tai Gediminas Kirkilas ir Vytenis Andriukaitis, be kita ko, kalbėjęs ir apie tai, kad egzistuoja „viso kontinento“ krizė, aiškinęs, esą Liustracijos įstatymas Čekijai nedavė nieko gero (gaila, kad prie to apskritojo stalo nesėdėjo estas Pajula!), o situacija Lietuvoje prastesnė tik todėl, kad pas mus esanti didesnė „politinė konfrontacija“. Bet juk „didesnę konfrontaciją“ galbūt ir sukėlė tai, kad nebuvo liustracijos! Andriukaitis tą niuansą apdairiai nutylėjo.

Čia įsiterpė Saulius Šaltenis, atsargiai apibendrindamas, kad „neįvardytas nusikaltimas“ yra tarsi „pikta šmėkla“, bet Andriukaitis jam atšovė: „Labai baisu, kai teisuoliai teisia. Teisuoliai neturi teisti. Jie yra švyturiai, kurie veda.“ Reikėtų pagirti Andriukaitį už puikų ideologinį įžvalgumą – matydamas, kokie neryžtingi lietuvių intelektualai, jis puikiai suprato, kad sporadiškai dilgsinti sąžinė pasitenkins ir pseudoargumentacija, meistriškesnių pasiteisinimų nereikia ieškoti. Šio politiko apsukrumą rodo ir netiesioginis pažadas tuos intelektualus, kurie atsisakys teisingumo siekio, pripažinti šalies „švyturiais“. Ir tikrai – tie asmenys, kurie atsisakė mąstyti bendruomeninės etikos kategorijomis, padarė stulbinamą akademinę arba politinę karjerą.

Ideologija nr. 2: „Reikalauti teisingumo, dairantis į praeitį, tolygu keršto troškimui, o keršyti negražu ir niekinga.“ Priminsiu Donskio žodžius apie Brazauską, neva įkūnijusį „kitą Lietuvą“ – „ne herojišką, ne revoliucingą, greičiausiai nelabai ryžtingą ir idealistišką, bet neabejotinai padorią, kerštui, išdavystei ir niekšybei nepasiduodančią, o svarbiausia – linkusią į kompromisą visos šalies labui…“(16) Šis sakinys – tikras demagogijos šedevras. Autorius ne tik nurodo, kad teisingumo siekis prilygsta kerštui, bet ir grakščiai sukeičia vietomis persekiotojus su jų aukomis. Juk Donskis sako, esą Brazauskas ir ta „kita Lietuva“, kurią jis „įkūnijo“, atsisakė keršto. Toks teiginys leidžia daryti prielaidą, kad komunistų partija lyg ir turėjo pagrindą keršyti. Girdamas „kitą Lietuvą“ už polinkį į „kompromisą“, filosofas implikuoja, kad komunistų partija galėjo ir nesileisti į „kompromisą“.

Klausimas tik toks: kam ir už ką keršyti komunistų partija turėjo moralinę teisę, kokio kompromiso ji galėjo nedaryti? Gal komunistų partija turėjo moralinę teisę keršyti tiems, kuriuos pati persekiojo? Gal jos keršto nusipelnė „visokių atsteigimų“ šalininkai, su kuriais susidoroti komunistams kainavo tiek laiko ir jėgų? Pagal Donskio logiką išeitų, jeigu žmogus sulaužo kitam nosį, tai reikia ne teisti jį, o padėkoti, kad nesulaužė dar ir kojos. O gal čia specifinis „santariškas“ teisingumo supratimas?

Kas turi bent šiokią tokią moralinę nuovoką, tam turėtų būti aišku: sovietinės nomenklatūros elito negalima girti už tai, neva jis yra nekerštingas, nes keršyti jis neturi jokio pagrindo. Negalima jo girti ir už polinkį daryti kompromisus, nes moralinę kompromiso vertę sudaro tai, kad jį darantysis yra pasirengęs atsisakyti kažko, kas jam vertinga. Komunistų elitas, darydamas „kompromisą“, nieko neatsisakė ir neprarado, bet iš buvusių savo aukų atėmė tai, kas joms brangiausia, – teisingumą.

Bus tęsinys.

*Antai iki šiol daug kas prisimena, o aš irgi buvau tarp klausytojų, kai per vieną „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą, VU Teatro salėje skaitydamas prezidentinį sveikinimą, Adamkus pasakė: „Šiandien mes laidojame [nepavyko ištarti laiduojame] Lietuvos nepriklausomybę…“ Įdomu, kad niekas prezidento nepataisė, o ir jis pats jokio skirtumo, regis, nepajuto… – Red.
** Kuo čia dėta hiberna – XVII ir XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos valstybės karališkųjų ir Bažnyčios valdų mokestis, skirtas kariuomenei išlaikyti žiemą, matyt, žino tik pats europarlamentaras, – Red.
*** Tą ypač gerai iliustruoja istorija dėl Kazokiškių sąvartyno: visi matėme, kaip narsiai prezidentas Adamkus per TV žadėjo sustabdyti neleistinas statybas ir kaip jis išsikvėpė, vos premjeras Brazauskas, vadinamas tų statybų buldozeriu, pagrasino pirštu. „Būtų įdomu sužinoti, kokie argumentai lėmė pirmojo valstybės asmens, garsaus ekologo, atsargų atsitraukimą.“ (Žr. Algimantas Gražulis, Vertybės, išmetamos į sąvartynus, Kultūros barai, 2011, nr 7/8), – Red.

1. www.lrytas.lt, 2011-09-25.
2. Valstybė, 2011, nr. 5 (49), p. 13.
3. Dar neparašytas romanas „Lietuvos tuštėjimo metas“, Parengė Alvydas Medalinskas, www.alfa.lt, 2011-06-03.
4. Filosofas Šliogeris: mes jau esame anapusiniame pasaulyje, Parengė Rimantas Varnauskas, www.alfa.lt, 2011-07-25.
5. Marija Gimbutienė. Laimos palytėta. Straipsniai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, prisiminimai, Sudarytoja: Austėja Ikamaitė, Vilnius, Scena, 2002, p. 172.
6. Ten pat, p. 173.
7. Vytautas Kavolis, Šiandieninis intelektualas liberalų lauke, Literatūra ir menas, 1992-03-28.
8. Alvydas Medalinskas. D. Grybauskaitės ir V. Adamkaus pranešimai: skirtumai, www.delfi.lt, 2011-06-08.
9. Iš Valdo Adamkaus kalbos, pasakytos per Algirdo Brazausko mirties metines.
10. Lietuvos žinios, 2009-04-21/22. (Valdas Vasiliauskas, Valdas Adamkus ir KGB, www.alfa.lt, 2009-04-20/21.)
11. Paminėtini šiai temai svarbūs du faktais susišaukiantys tekstai: Arvydas Anušauskas, KGB ir teritorijos kontrolė, Kristina Burinskaitė, KGB kova su išeivija ideologinėmis ir propagandinėmis priemonėmis XX a. devintajame dešimtmetyje, www.genocid.lt.
12. Daug mirusių medžių, Aurimo Drižiaus pokalbis su Vytautu Kavoliu, Lietuvos aidas, 1992-06-10, p. 10.
13. Leonidas Donskis, A. Brazauskas ir kita Lietuva, www.delfi.lt, 2010-07-01.
14. Atskirai apie „Naująją kairę“ jau rašiau Kultūros baruose, 2011, nr. 1.
15. Bandom susišnekėti… Lietuvos aidas, 1994-02-26.
16. Leonidas Donskis, A. Brazauskas ir kita Lietuva, op. cit.