Iš to, ką šiandien liudija apklausos, galima numanyti, kad keturios politinės partijos kitame Seime turės nemenkas – didesnes nei 7-9 žmonių – parlamentines frakcijas. Jei rinkimai vyktų netrukus, pirmautų socialdemokratai ir Darbo partija, o dėl trečios vietos kovotų „tvarkiečiai“ ir konservatoriai.
„Darbiečių“ padėtį gali pabloginti jų lyderiui Viktorui Uspaskichui nepalanki juodosios buhalterijos bylos baigtis. Darbo partiją gali pasivyti ar net pralenkti populiarumu „Tvarka ir teisingumas“ (TT). Šių dviejų partijų elektoratas, kaip teigia sociologas Vladas Gaidys, yra labai panašus, o Seime svarstomas „tvarkiečių“ pirmininko Rolando Pakso grįžimas į parlamentinę politiką TT rinkėjams suteiktų telkiančią vėliavą.
Tarp vadinamųjų tradicinių partijų rinkėjų šiandien daugiausiai optimizmo gali turėti simpatizuojantieji Socialdemokratų partijai (LSDP). Ši politinė jėga šiandien yra tikriausia pretendentė į pirmą vietą. LSDP, laimėjusi rinkimus ir telkdama valdančiąją koaliciją, galėtų reikalauti didžiausios atodairos į savo rinkimų programą, tad jos rinkėjų lūkesčiams, tikėtina, būtų teikiama pirmenybė.
Dalis dvejojančių liberalų rinkėjų gali balsuoti už A. Zuoką ne iš didelės meilės, o tiesiog manydami, kad jo šansai įveikti 5 proc. barjerą būtų didesni nei LS ir LiCS. Tačiau liberalams balsuojant už „Taip“, liberalizmas Seime gali gauti „Ne“. Paprasčiausiai todėl, kad A. Zuokas nėra liberalas. Kaip ir liberalams kažkada vadovavęs R. Paksas.
Tuo metu tarp neaiškios idėjinės pakraipos „vieno asmens“ partijų didžiausius šansus ne tik atsidurti valdančiojoje koalicijoje, bet įgyti joje didelę įtaką kol kas turi „darbiečiai“. Anot apklausų, Darbo partija yra šiek tiek populiaresnė už TT. Per pernykščius savivaldybių tarybų rinkimus „tvarkiečių“ elektoratas, palyginti su ankstesniais rinkimais, mažėjo, o Darbo partijos – augo.
Kaip koalicijos partnerė Darbo partija yra patrauklesnė už TT ir socialdemokratams, su kuriais ji jau buvo valdžioje, ir konservatoriams, kurie ją nesėkmingai šią kadenciją kvietė prisijungti prie valdančiųjų. TT potencialiems partneriams atrodo pernelyg nenuspėjama ir neskaidri, traukianti ne itin šviesios reputacijos politikus, tokius, kaip Remigijus Ačas, Audrius Butkevičius ir Evaldas Lementauskas.
Galiausiai „darbiečiai“ yra susikūrę neblogą startinę poziciją būsimiems galios žaidimams Seime, tapę valdančiosios koalicijos Vilniaus mieste dalimi. Jei V. Uspaskicho ir A. Zuoko verslo politika – ar politinis verslas – Vilniuje nesubyrės, jie gali ir Seime pasiskelbti einą išvien.
„Darbiečiams“ šiuo atžvilgiu būtų lengviau laviruoti, nei LSDP, nes jie galėtų grasinti susijungsią su konservatoriais ar TT. Socialdemokratams, norint derėtis su pastarosiomis partijomis, tektų skausmingai perlipti per save. „Vaivorykštės“ koalicija su konservatoriais būtų žiaurus akibrokštas LSDP rinkėjams – ir dėl pažiūrų, ir todėl, kad per rinkimų kampaniją jie turėtų save pateikti kaip esminę alternatyvą konservatorių valdymui.
„Darbiečiai“, savo ruožtu, prireikus nesunkiai rastų su konservatoriais bendrą kalbą. V. Uspaskichas pernai jau ragino juos kartu Vilniuje „versti A. Zuoką“. Konservatoriai geidavo V. Uspaskicho partiją matyti valdančiojoje koalicijoje. Maža to, neoficialiomis žiniomis, Tėvynės sąjungos (TS) vadovai pernai dėjo pastangas – prieš keletą metų jie patys būtų nepatikėję, jei kas būtų jiems sakęs, kad jie šitaip elgsis – siekdami panaikinti areštą Daro partijos banko sąskaitoms.
Akivaizdu, kad šios dvi partijos rimtai mąsto apie galimą partnerystę būsimame Seime.
„Darbiečiams“ tai būtų alternatyva didžiausią frakciją Seime galbūt turėsiantiems socdemams, šalia kurių Darbo partija bus lyg jaunesnysis brolis. Konservatoriams tai būtų šansas išlikti valdžioje. Ir visiems gerai – gal tik išskyrus Lietuvą. Bet kas šiais laikais apie ją galvoja?
Stačiai fantasmagoriškas reginys: A. Zuokas – premjeras, V. Uspaskichas – energetikos ministras, Valdemaras Tomaševskis – švietimo ir mokslo ministras, o užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrų portfelius gavę konservatoriai tykiai sau įgyvendina „Rusijos sulaikymo strategiją“...
TS šiaip jau sugeba pamaloninti ne tik Darbo partiją, bet ir R. Pakso TT. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovas konservatorius Stasys Šedbaras pasiūlė apriboti draudimą apkaltos tvarka nušalintam politikui dalyvauti Seimo rinkimuose aštuoneriais metais. Tokia įstatymo pataisa leistų R. Paksui šiemet kandidatuoti į Seimą. Jei TS parlamentarai balsuotų už šį projektą, „tvarkiečiai“ galbūt sutiktų atsidėkoti savo geradariams už pastangas.
Šios dėlionės galimybė gerokai sumažėtų nebent tuo atveju, jei LSDP rinkimuose užimtų pirmą vietą su nemenku atotrūkiu nuo artimiausių konkurentų. Socdemai gali tikėtis liberalų paramos. Tik nežinia, kiek LiCS ir LS politikų atsidurs Seime – gal vos keli. LSDP derybines pozicijas gali sustiprinti A. Zuoko sėkmė: socialdemokratų kompanija jam, ko gera, būtų mielesnė nei konservatorių.
Savo ruožtu V. Uspaskichui nebūtų didelio skirtumo, kokią koaliciją rinktis – ar socialdemokratinę, ar konservatorišką. Jo pagrindinis partneris bus jo interesas, o jo pagrindinis interesas, matyt, bus energetika – dujų ir elektros ūkis. Kuri partija labiau nusileis jo poreikiams, tą ir rinksis. Tik vargu ar V. Uspaskichui šviečia perspektyva gauti energetikos ministro portfelį: net jei jam pavyktų jį išsiderėti iš LSDP ar TS, Dalios Grybauskaitės žodis taptų neįveikiama kliūtimi.
Vykstantis Darbo partijos suartėjimas su konservatoriais turėtų blogai nuteikti V. Uspaskicho rinkėjus. Kai jis kūrė savo partiją, jo pagrindinė žinia buvo ta, kad TS ir LSDP viską sugriovė ir sugadino, o štai jis, Viktoras, ateina Lietuvos gelbėti. Kurį laiką „gelbėjo“ drauge su Algirdo Brazausko socialdemokratais. Dabar artėja prie bendradarbiavimo su TS. V. Uspaskicho rinkėjai turėtų gerai įsisąmoninti: jų balsas už „gelbėtoją“ šįkart gali tapti gelbėjimosi ratu konservatoriams.
O gal įmanoma valdančioji koalicija be „darbiečių“? Vienas galimų variantų – jau minėta „vaivorykštė“. Socdemams ji būtų „vaivorykštė“ be „vaivo“. Kitas variantas – „tvarkiečių“ sėkmė rinkimuose ir susitarimas su kuria nors iš stipresnių parlamentinių jėgų. Klausimas – su kuria?
Šį scenarijų per anksti svarstyti, nes Seimas dar neišlaisvino politiniuose draudimuose įkalinto R. Pakso. Jei tai įvyktų, „tvarkiečiai“ susigrąžintų savo išblėsusį politinį tapatumą. Lyderystės gebėjimų R. Paksui netrūksta. Tad nebus nieko keista, jei atgavęs teisę kandidatuoti į Seimą jis padės savo partijai pasiekti tų rezultatų, į kuriuos, pagal apklausas, dabar pretenduoja „darbiečiai“.
Darbo partijai susikukavus su TS, R. Pakso partijos sustiprėjimas galėtų būti naudingas socdemams. Tačiau dabartinė TT savo polinkiu į politinį moralizavimą yra idėjiškai artimesnė konservatoriams ir tokiems, kaip Mečislovas Zaščiurinskas „darbiečiams“ nei LSDP.
Liberalų ir socialdemokratų rinkėjams būtų daug juoko pro ašaras, jei susiburtų valdančioji koalicija su daug „T“: „Tvarka ir teisingumas“, TS, tomaševskininkai, ir „Taip“; žodžiu – Talibanas. Arba – JAV „Tea Party“...