Vis dėlto niekaip nenustoja stebinti beviltiškos pastangos pataisyti įvaizdį ne konstruktyviais kūrybiškais sprendimais, tačiau populistiniais žygiais, kurie savo siauraprotiškumu ir desperacija ima grasinti visai politinei, partinei sistemai, o, kaip vėliau pamatysime, savo tikslo taip ir nepasieks – politinės korupcijos Lietuvoje nesumažės. 

Politinis turizmas ir politinė kultūra

Nenustebinsiu nei rinkėjų, nei juolab politikos profesionalų pareikšdamas, kad politinė kultūra Lietuvoje yra silpna ir nors formaliai demokratija šalyje funkcionuoja neblogai, tokie būtini stiprios demokratijos atributai, kaip politinis džentelmeniškumas, tam tikras nerašytas politinis garbės kodas ne visada veikia. 

Lietuviškoji demokratija kartais smogia iš peties – pavyzdžiui, vienmandatėje Biržų – Kupiškio apygardoje 2008 m. pirmą kartą į Seimą išrinktas Valdemaras Valkiūnas vos per pirmąją savo kadenciją šalies parlamente Seimo frakcijas, atrodo, keitė net šešis kartus. 

Pirmiausia V. Valkiūnas buvo Liberalų ir centro sąjungos frakcijos (1), vėliau vos vieną dieną (!) buvo „Ąžuolo“ frakcijos (2), tuomet Tautos prisikėlimo partijos frakcijos (3), tada frakcijos „Viena Lietuva“ narys (4), paskui priklausė Krikščionių partijos frakcijai (5), dar vėliau mišriai Seimo narių grupei (6), galiausiai, grįžo į Liberalų ir centro sąjungos frakciją, kuri vėliau susijungė su Tautos prisikėlimo partijos frakcija. 

Kitas savotiškos mūsų politinės kultūros pavyzdys yra ir Vidmantas Žiemelis. V. Žiemelis patekęs Seiman per Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąrašą, vėliau perbėgo pas krikščionimis save laikančiuosius, atvirai spjaudamas į tai, kad turėtų būti dėkingas ir skolingas už darbą ketverius metus politinei jėgai, dėl kurios finansinių, žmogiškųjų resursų, tam tikros galios aritmetikos ten pateko. Visai kita istorija būtų tada, jei V. Žiemelis būtų išrinktas vienmandatėje apygardoje. 

Iš tiesų, visai nesvarbu, kaip aukštai ar žemai mes vertiname konservatorius ar kitų politinių jėgų kandidatus, tačiau šioje vietoje kalbame apie tam tikras nerašytas politinės kultūros taisykles, kurių kiekvienas demokratas turėtų laikytis. Antraip dar labiau pakertame ir taip žemą pasitikėjimą politinėmis partijomis ir politika apskritai. 

Nuderėta kampanija

Kiekvienam šalies piliečiui, matyt, aišku, kad 2008-2012 metų kadencijos Seimas sumušė daugumą praėjusių kadencijų cinizmo rekordų, tad finišo tiesiojoje – 2012-aisiais – bus dar daugiau desperatiškų mėginimų politiškai nenuskęsti.

Vienas tokių mėginimų – Partijų finansavimo įstatymas, uždraudęs juridinių asmenų aukas politinėms partijoms. Prezidentės D. Grybauskaitės teigimu, finansavimo tvarkos tobulinimas „padės užtikrinti ne tik partinės, bet ir viešųjų pirkimų sistemos skaidrumą, taip pat sumažinti užsienio valstybių įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui.“

Iš principo manau, kad toks sprendimas, turint mintyje mūsų politinę sistemą ir trumpai aptartą politinę kultūrą, yra racionalus ir logiškas. Logiška ir tai, kad atitinkamai šių metų biudžete valstybės dotacija partijoms galiausiai buvo padidinta kone keturiskart. Vis tik reikia pagrįstai kelti klausimą, kas šiandien galėtų pasakyti, kiek pinigų visoms partijoms Lietuvoje iš tiesų reikia?

Nepaisant to, taip pat laikausi pozicijos, jog nevalia keisti žaidimo taisyklių ketvirtame kėlinyje: partijų finansavimo įstatymo pataisos galėjo įsigalioti jau susirinkus naujos kadencijos Seimui ir įsigalioti nuo kitų rinkimų. Galbūt tuomet būtų išvengta tokio absurdo, kaip kad praktiškas politinių partijų subordinavimas Viešųjų pirkimų tarnybai (VPT).

Viešojoje erdvėje jau plačiai nuskambėjo Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos persidengiančios su politinių partijų finansavimo įstatymo pataisomis. Esu beveik tikras, kad politinės partijos, kaip juridinis vienetas, po šio įstatymo raide pateko visiškai netyčia ir to tikriausiai nenumatė nei Seimas, nei prezidentė. 

Anot Viešųjų pirkimų įstatymo, juridiniai asmenys, kurių veikla yra finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų daugiau kaip 50 procentų, tampa perkančiąja organizacija. Nesunku prognozuoti, kad politinės partijos, pakeitus jų finansavimo modelį, kaip tik ir bus finansuojamos daugiausiai valstybės biudžeto lėšomis. Mažai tikėtina, kad net ir didelės, didelę narių ir rėmėjų bazę turinčios politinės partijos pritrauks gana daug privačių aukotojų lėšų.

Perkančiosios organizacijos statusas, kurį tikriausiai įgaus dauguma partijų, turi vieną mažytį minusėlį – tokia organizacija visus pirkimus privalo vykdyti remdamasi Viešųjų pirkimų įstatymu.
Jeigu, kaip dažnai Lietuvoje nutinka, vieninteliu kriterijumi viešuosiuose konkursuose bus žema kaina, tai politinės partijos, ypač jautriu bei įtemptu rinkimų periodu, bus priverstos pirkti neretai nekokybiškas, neprofesionalias, tačiau pigias prekes ir paslaugas. 

Pasitelkime kad ir daugiabučių renovacijos pavyzdį. Įsivaizduokime visiškai realią situaciją, kai daugiabučio renovacijos konkursą laimi du mėnesius veikianti tris asmenis įdarbinusi įmonė, pavyzdžiui, „Stebuklų laukas“. 

„Stebuklų laukas“, neturintis jokios statybų patirties, pakankamų žmogiškųjų išteklių, Vakaruose dažnai reikalaujamų rekomendacijų, laimi skelbtą konkursą ir tada imasi spręsti rebusą – kaip įvykdyti darbus už pasiūlytą visiškai nerealią kainą. Akivaizdu, kad tokie darbai nei bus atlikti laiku, nei darbų užsakovai bus patenkinti tokios paslaugos kokybe. 

Politinės kampanijos kontekste situacija gali būti panaši, bet dar sudėtingesnė. Pavyzdžiui, likus pusmečiui iki rinkimų, kas yra normalus periodas skelbti rinkimų kampanijos pradžią, „partijos X“ skelbiamą konkursą politinės komunikacijos paslaugoms pirkti laimi įmonė, neturinti nei būtinų sugebėjimų, nei išteklių, tačiau gražiai atrodantį biurą su vaizdu į Rotušę. Visiškai realu ir tai, kad fiktyvios, jokios veiklos nevykdančios įmonės dalyvaus oponentų skelbiamuose konkursuose ir juos, tikėtina – labai sėkmingai, sabotuos. Kaip politinei partijai tuo metu vykdyti sėkmingą rinkimų kampaniją ir siekti bet kurioje demokratinėje valstybėje užtikrinamos rinkėjų paramos?

Taipogi ne mažiau svarbu yra atsakyti į klausimą, kiek viešųjų pirkimų Lietuvoje įstringa dėl teisinių nesutarimų tarp vienos ar kitos konkurse dalyvaujančios pusės. Juk jau vieno iš konkurso dalyvių pretenzijos, kurios gali ir baigtis be teisinio proceso, stabdo tokius pirkimus mažiausiai kelioms savaitėms. Vis tik kokios nors įrangos pirkimas ar renovacija yra viena, o rinkimų periodu, tokie vilkinimai iš principo gali lemti rinkimų rezultatus. 

Siekiant brandžios partinės sistemos svarbu yra ir turėti nuoseklią politinių jėgų poziciją. Bet kaip užtikrinti tęstinės politinės kampanijos vykdymą ar užtikrinti atsakingą ir kryptingą partijos veiklą, jei prieš kiekvienus rinkimus politinės komunikacijos, kartais ir strategijos ar taktikos veiksmus vykdys vis kitas, neaiškios reputacijos ir kompetencijos paslaugos teikėjas. Ne iki galo aiškus ir politinėse partijose dirbančiųjų vaidmuo – galbūt jiems bus taikomi valstybės tarnautojams keliami reikalavimai?

Partinės demokratijos pabaiga?

Prieš pusantrų metų išleista kelių autorių kolektyvo knyga „Partinės demokratijos pabaiga? Politinis atstovavimas ir ideologijos“ prasmingai analizuoja šiuolaikinių politinių partijų vietą politinėje sistemoje. Knygoje konstatuojama, kad brandžios, Vakarams būdingos partinės demokratijos Lietuvoje nėra. 

Vis dėlto Vakaruose prieš kelis dešimtmečius prasidėjusi diskusija apie politinių ideologijų baigtį mažai ką turi bendra su politinėmis partijomis Lietuvoje, veikiau jau tai yra silpnos demokratijos mūsų šalyje požymis. Demokratiją dar labiau silpnina tokie skubūs šalies parlamento sprendimai, kurie prasilenkia ir su demokratijos vertybėmis: politinės partijos šiuo metu tampa priklausomos nuo Viešųjų pirkimų tarnybos, kuri berods yra jau trečioji kontroliuojanti institucija (po Vyriausiosios rinkimų komisijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos), be to tokia situacija kertasi ir su kitu esminiu demokratijos principu – asociacijos laisve. 

Paminėtina ir tai, kad dabartinis partijų finansavimo modelis diskriminuoja neparlamentines partijas, gaunančias mažas valstybės dotacijas arba apskritai jų negaunančias. Panašu, kad tokiu būdu judama link trijų, keturių partijų sistemos šalyje. Galbūt netiesiogiai to ir siekiama?

Reikia sutikti, jog iš 40 politinių partijų Lietuvoje iš esmės funkcionuojančios yra tik kokios 10, kita partijų dalis yra negyvybingos ir teatsispindi statistikos suvestinėse. Vis tik partinės sistemos brandos reikėtų siekti ne eliminuojant silpnąsias partijas, o sudarant vienodas galimybes visiems. Žengta ir šia kryptimi – pirmą kartą partijos turės įrodyti, jog turi bent tūkstantį narių, o neįvykdžius šio įstatymuose numatyto reikalavimo – joms grės likvidavimas.

Kam tie banko pavedimai – atsiskaitykime grynais

Be anksčiau išvardytų nuogąstavimų liūdniausias, matyt, bus tas, kad, mano įsitikinimu, naujai įsigaliojusi politinių partijų finansavimo tvarka politinės korupcijos nesumažins: iki šiol verslininkai bent jau turėjo galimybę rinktis, kokias partijas remti, kurių ne, ir daryti tą atvirai bei skaidriai. Ar nenutiks taip, kad pagal tą pačią rėmimo schemą verslininkai toliau rems politines jėgas, tik tą darys grynais? Juk jei valstybės dotacija bus maža, tai tik paskatins grynųjų pinigų vaikščiojimą. Ironiškai atrodo ir „Snoro“ nacionalizavimas, kai sumenkus piliečių pasitikėjimu bankais, vėl suvešės atsiskaitymai grynaisiais. 

Tikiu, kad priėmus partijų finansavimo tvarką bus suskubta greitai taisyti, nes mūsų tolimas nuo demokratinės valstybės principų įgauna pavojingą pagreitį, o žmogaus teisių Lietuvoje, teismų sprendimų nevykdymo net teisėjų tarpe, naujosios Konstitucinio Teismo teisėjų asmeninių pozicijų išsakymo tradicijos kontekstuose atrodome negražiai, o išlaikydami tokią dinamiką netrukus imsime jaustis nejaukiai demokratinių valstybių draugijoje, į kurią taip atkakliai stengėmės patekti.