Žiūrovas dar bus reikalingas: papildomai užburtas kelių būsimų fejerijų, kurių scenarijus jau ruošia kūrybinė grupė, rudenį jis gaus teisę nueiti prie balsadėžės ir, apsalęs iš laimės dėl neišpasakyto tuščių kišenių lengvumo, turės laisva nuo realybės valia pažymėti kryželiu reikalingą apskritimą balsavimo biuletenyje. „Taip“, tars jis fejerijos kūrėjams; „Taip“, antrins jaunoji karta, žvelgianti toliau nei praėjusios žiemos sąskaitos: „The show must go on“. Juk kiti tik vagia, ir nieko nepadaro, kaip sako vienas iš bendraautorių.
„Vilniaus energijos“ savireklama atėjo drauge su išsipūtusiomis sąskaitomis. Kas galėtų atsakyti, kam monopolininkui reklama? Juk pasirinkimo, iš ko pirkti šilumą, vilniečiai neturi: tik iš reklamoje suokiančių „kaimynų“. Reklama – nepigus reikalas. Pavyzdžiui, viena sekundė reklamos LNK geriausiu laiku (po 18.45val.) dabar kainuoja 400 litų (tai kaina be sezoninių ir be pozicijų indeksų). Todėl surašiau laišką laikinai einančiam „Vilniaus energijos“ atstovo spaudai pareigas Arūnui Ganipauskui, klausdamas: „Kiek išleista reklamai iki šiol (ar iki bet kurios datos nuo pradžios) ir kas apmokės tą sąskaitą?“
Fejeriškas atsakymas vertas būti pacituotas: „Kadangi dar nėra žinoma, kiek truks kampanija, negalime pasakyti ir kiek ji kainuos“.
Bet aš nenurimau: „Ar jūs neskaičiuojate, kiek išleidžiate, ar tai laikoma paslaptyje? Pateikite sumą, kiek kainuoja reklama, pvz., per savaitę“.
Atsakymas: „Kampanija apmokama „Vilniaus energijos“ akcininkų lėšomis. Kiek iki šiol yra išleista, šiuo metu pasakyti negaliu“.
Dar sužinojau, kad reklamos kampanijos sumanytojas yra bendrovės administracija, ir jos tikslas – informuoti klientus. Apie ką informuoja – nežinia. Gal apie tai, kad ten dirba kažkoks žilabarzdis „kaimynas“ ar kad visi vaikšto švariais kombinezonais? Sumanytojai nesuvokė, kad gautų už lapkritį sąskaitų įspūdis bus toks stiprus, kad net savivaldybės ruporui nepavyko nukreipti pasipiktinimo klaidingu pėdsaku tolyn nuo „Vilniaus energijos“ ir pačios savivaldybės.
Kas tie dosnūs reklamos apmokėtojai, kurie kloja pinigus neskaičiuodami? Vos Artūras Zuokas 2011 m. pavasarį suklijavo šiokią tokią daugumą ir tapo meru, jis pirmu reikalu ėmėsi savo bičiulių iš „Rubikon“ reikalų (dabar jie persivadinę ICOR, bet aiškumo dėlei vartoju senąjį istorišką pavadinimą). Ištrūkęs iš ligoninės palatos ir rizikuodamas sveikata, A.Zuokas prastūmė sprendimą dėl „Vilniaus energijos“ akcininkų pasikeitimo. Įtampa dėl įsipareigojimų savo daro.
Vietoj „Dalkia International“ „Vilniaus energijos“ akcininkais tapo „Dalkia“ grupės dukterinė įmonė „Societe Valmy Defense 22“. Matyt, dabar ji patapusi labai turtinga, nors jos įstatinis kapitalas 37 eurai. Be reikalo nuogąstauta, kad ji gali bet kam įkeisti „Vilniaus energiją“ savo kitiems planams vykdyti. Nusiraminkite, naivuoliai. Kam pinigų neskaičiuojančiam turtuoliui paskolos?
Šį rudenį į Vilniaus šilumos karalystę pasikėsino prezidentė. Seimas patvirtino jos pateiktas pataisas Šilumos ūkio įstatymui. Šilumos punktai atskirti nuo šilumos tiekėjo ir taip pradėtas laužyti monopolis. Tai, kas vyko Vilniuje po to, lapkritį, nevyniojant žodžių reiktų vadinti sabotažu įstatymo pataisoms. Kunigaikštukai supyko ir parodė, kad kainos auga, - priešingai Prezidentūros aiškinimui ir sveikam protui, jog jos turėtų mažėti.
Tarp „Rubikon“ fejerijos atlikėjų šmėkščioja ir žilagalviai profesoriai, vadinami ekspertais, ir įvairių lygių valstybės tarnautojai, duodantys mįslingus išaiškinimus, ir pirmo plano artistais virstantys politikai.
Jei kas per nežinojimą pasako, kad šilumos tiekimas yra perteklinis todėl, kad tokiu būdu „Vilniaus energija“ siekia didesnio pelno, jis lengvai sukritikuojamas, nes pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) patvirtintą metodiką šilumininkų pelnas skaičiuojamas ne nuo parduotos šilumos kiekio, o nuo valdomo ūkio vertės. Ta metodika yra taip užpainiota, kad besiklausant jos išaiškinimų dažnam įsiskauda galvą ir galiausiai klausimas paliekamas ramybėje.
Turbūt nemažai laiko truko, kol VKEKK drauge su ICOR („Rubikon“) nuaudė tą įmantrią skraistę „Vilniaus energijai“. Tuose sluoksniuose besisukantis žmogus man pasakojo, kad VKEKK yra pareigūnas net persiėmęs ICOR („Rubikon group“) vadybos pirmininko Andriaus Janukonio kalbėjimo manierą. Ilgalaikis artimas bendravimas nepraeina be pėdsakų.
Kaip galima uždirbti, jei pelną lemia ne pardavimų kiekis?
Kada įmonė yra grupės dalis, visai nesvarbu, kuri iš dalių gaus pelną, nes pinigai pateks į tą pačią sistemą. Su biokuru viskas labai aišku: Vilniaus ūkį apraizgiusiam ICOR („Rubikon“) priklauso įmonė „Bionovus“, kuri yra biokuro „Vilniaus energijai“ tiekėja. Kuo daugiau patieks, tuo daugiau uždirbs. Supirkti žaliavą biokurui galima pigiai, nes saviškis iš pašalies nepirks ir jokios konkurencijos nebus. Esant dabartinei situacijai, perėjimas prie biokuro Vilniuje reikštų monopolio įtvirtinimą.
Dujas „Vilniaus energija“ perka iš „Dujotekanos“ ir „Lietuvos dujų“. Kažkada buvo geriau: nustatyta, kad 2005 m. dujas iš „Dujotekanos“ pirko „Dalkia Lietuva“ ir perpardavė saviškei „Vilniaus energijai“ 16 proc. brangiau, uždirbdama 5 mln. litų. Dabar yra kitaip. Prisiminkime „Gazprom“ derybų taktiką, kada reikalaujama įsipareigoti nupirkti tam tikrą dujų kiekį, ir kuo didesnis kiekis, tuo mažesnė kaina. Iš to galime daryti prielaidą, jog kuro sąnaudas vienam šilumos vienetui pagaminti „Vilniaus energija“ galėtų mažinti, sunaudodama kuo didesnį kiekį dujų. Tai kas, kad šiluma – pro langus, o vilniečių pinigai – į „Gazprom“ sąskaitą. Esmė, kad ir tarpininkams nuo to nubyra.
Šilumos punktus iki lapkričio 1 d. prižiūrėjo kitas aštuonkojo čiuptuvas - bendrovė „City Service“, iki lapkričio mėn. valdžiusi apie 80 proc. Vilniaus rinkos. VPT 2011 m. žiemą pareikalavo nutraukti Vilniaus savivaldybės sutartį dėl mokyklų ir darželių šilumos ūkių priežiūros su „City Service“. Sutartis už daugiau nei 121 mln. litų buvo sudaryta su šiurkščiais pažeidimais. Bet A.Zuoko vadovaujama taryba VPT reikalavimą atmetė ir dangsto nuo atsakomybės nagus prie to prikišusius savo tarnautojus.
Nepataikantys į pergalingo šilumvežio tonaciją metami už borto. Turbūt atsimenate savivaldybės kontrolierių Šarūną Skučą, kuris atsisakė paklusti konservatoriaus mero Vytauto Navicko manipuliacijoms? O kada Š. Skučas paskelbė Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutarties efektyvumo audito analizę, kurioje daroma prielaida, jog dėl neskaidrių viešųjų pirkimų išaugo šilumos kainos, meras A. Zuokas pasistengė, kad jo neliktų. Tiesa, šį kartą meras nesibaudė taip banditiškai paleisti jį Nerimi pilvu į viršų, kaip anoje kadencijoje buvo žadėjęs kitam nepaklusniajam.
Š. Skučo teigimu, tarnybinio tyrimo komisija birželio 28 d. jį atleido iš darbo, vykdydama A. Zuoko pageidavimą. Teismas gruodžio 28 d. atleidimą pripažino neteisėtu, tačiau meras pareiškė Š. Skučo atgal neįsileisiantis. Tokių žmonių nereikia nei navickams, nei zuokams. Bet jie būtini valstybei, jei norime, kad ji tarnautų lygiai visiems.
Dabar žadamas plataus masto tyrimas dėl padidėjusių šilumos kainų. Bus įdomiau skaityti tyrimo išvadas, jei susipažinsime su keliais skaičiais:
2011 lapkritis – vidutinė oro t Vilniuje +2,9C, pagaminta 306 170 mWh šilumos
2011 gruodis – vidutinė oro t Vilniuje +1,2C, pagaminta 352 670 mWh šilumos
Skirtumas – 46 500 mWh. 1kWh kaina – 28,72 cnt.
Už 1,7C skirtumą teigiamoje temperatūros skalėje vilniečiai susimokės 13 354 800 Lt. Paskaičiavau, kad būtų aišku, apie kokias sumas eina kalba.
Yra dar viena įdomi detalė, kuri vos šmėkščioja pasisakymuose apie Vilniaus šilumos ūkį. Tai išmanieji skaitikliai, pagal kurių parodymus išrašomos sąskaitos. Juos gamina kita daugiakojo atšaka „Axis Industries“ ir parduoda saviškei „Vilniaus energijai“. Ne veltui pavadinau skaitiklius išmaniaisiais: jie gali būti valdomi per nuotolį. Lietuvos metrologijos institutas juos yra patikrinęs tik mechaniškai, pagal tada galiojusias metodikas. Programinė jų įranga nėra tikrinta ir niekas nežino, ką ji gali ir ką su ja galima daryti. Technologijos žengia greičiau negu metodikos.
2011m. lapkričio mėnesį VPT dėl pažeidimų pareikalavo „Vilniaus energijos“ nutraukti sutartį su „Axis Industries“, kurios vertė 172,5 mln. litų.
Į „Rubisafe“ ateina prievadas iš skaitiklio. Ryšys su centru iš šilumos punkto yra dvipusis, t.y. ne tik gauti informaciją apie rodmenis į centrą. Oficialiai teigiama, kad iš centro galima perprogramuoti skaitiklio atsakymų dažnį. Tačiau yra praktinė galimybė veikti ir kitas „Rubisafe“ sistemos dalis. Būtent dėl šios galimybės europiniai standartai tokių įrenginių neleidžia. Užtektų perprogramuoti per atstumą koeficientą iš 1 į 1,2, ir sąskaitos vartotojams šoktelės 20 proc. Tą patį rodys ir centro kompiuteris, nors šilumos kiekis realiai išliks tas pats. Jei kokie kontrolieriai ateitų patikrai, irgi per atstumą galima grąžinti 1, o po to atsigriebti jiems atstojus, pasididinant koeficientą iki kad ir 1,5.
Galimybė manipuliuoti rodmenimis yra, tik nežinia, ar kas ja naudojasi. Atrodo, dar neatsirado programišius, kuris paieškotų programinėje įrangoje galimai paslėptų komandų, o spec. tarnybos tikriausiai pasitenkina piliečių pokalbių pasiklausymais. Lygiagreti situacija atrodytų taip: prie jūsų elektros skaitiklio pritvirtinta rankenėlė, kuria galima atsukti rodmenis atgal, tik niekas nematė, kad jūs tuo naudojotės ir visi tiki jūsų sąžiningumu.
Kai ką galėtumėte pasiskaičiuoti patys. Visiems karšto vandens skaitikliams turi būti periodiškai atliekama metrologinė patikra, nes pagal pirminį sureguliavimą jis nustatytas švaraus vamzdžio pratekamumui. O vamzdžiai, kaip žinia, kalkėja, kaupiasi apnašos. Paimkite tikslaus sertifikuoto tūrio indą ir surinkite juo iš čiaupo keletą litrų vandens. Po to patikrinkite, kiek litrų sunaudojote pagal skaitiklį. Vienas mano draugas taip surinko 3 litrus, o skaitiklis po kriaukle jam parodė 4. Taigi, kas mėnesį jis permoka 25 proc. Advokataujanti savivaldybė mane patikino, kad „Vilniaus energija“ jau ėmėsi patikrų. Po kiek metų? Specialistai sako, kad tokių skaitiklių be patikros Vilniuje apie 90 proc.
Visą šitą Vilniaus fejeriją kuria ir režisuoja tikrai protingi žmonės. Jie toli pažengę savo metodais nuo pirmtakų, mosavusių beisbolo lazdomis. Tačiau paprasti „Vilniaus energijos“ darbuotojai tarp savęs juos vadina „berniukais“. Lygiai taip, kaip Lietuvoje 90-ųjų pradžioje vadino siautėjusių gaujų narius. Sustiprėjusi valstybė sugebėjo pažaboti tuos buvusius, rodos, nesuvaldomus nusikaltėlius. Matysime, ar Lietuvos aukščiausioji valdžia šiandien pajėgi užkirsti kelią įmantriems, technologijomis ir įstatymų spragomis pagrįstiems triukams. Nors jie atliekami nebe su treningais, o su baltomis apykaklėmis, jų tikslas yra tas pats: vienvaldystė ir nevaldomi pinigų srautai.
Kol kas piliečiai palikti sau: valstybinės metrologijos tarnybos vadovas Ignas Stankovičius, principingai reikalavęs skaidrumo ir kėlęs nepatogius klausimus dėl apskaitos įrengimų, netikėtai buvo išlydėtas į pensiją. Su ministro Arvydo Sekmoko palaiminimu. Žvėryno bendruomenės vicepirmininkas Paulius Markevičius, kuris su savo daugiabučio bendruomene atsijungė nuotolinį valdymą, yra tampomas „Vilniaus energijos“ po teismus po to, kai viešai suabejojo išaugusių šildymo sąskaitų pagrįstumu. Surengęs kelias kritines laidas apie „Vilniaus energiją“ žurnalistas Aurimas Perednis susilaukė užuominų, kad greitai dalį dienos galės leisti teismo posėdžiuose.
Tie, kurie kadaise savo įmonę pavadino „Rubikon“, akivaizdžiai turėjo labai didelių ambicijų. 49 m. prieš Kr. Gajus Julijus Cezaris peržengė Rubikono upelį šiaurės Italijoje ir pradėjo pergalingą pilietinį karą, įvesdamas savo karinę diktatūrą. Berniukai kūrėjai turbūt nepaskaitė istorijos toliau: diktatorius krito nuo respublikos šalininkų senatorių, kuriems tironija tapo nepakenčiama.