Dalkia plėtra Lietuvoje abejotina: tai kodėl nepasipinigauti?
Prancūzų įmonių grupė „Dalkia“ atėjusi į Lietuvą prisistatė kaip pažangi ir moderni įmonė, puikiai išmananti šildymo sistemų subtilybes. Teoriškai viskas atrodė neblogai. Specialistai, mokantys tvarkytis efektyviai, perima pasenusius ir neefektyvius šilumos tinklus, juos modernizuoja, suefektyvina kompaniją. Rezultate turėtume turėti modernią efektyvią kompaniją, sutvarkytą privačiomis investicijomis. Klientams būtų teikiamos paslaugos už mažesnę kainą, išloštą tvarkantis efektyviai.
Tačiau „Dalkia“ Lietuvoje partneriais pasirinko „Icor“ (buv. „Rubicon“), kuri iki 2003 m. buvo nedidelė įmonė, tačiau su didelėmis ambicijomis. Vietoj investicijų ir modernaus požiūrio į miesto šilumos tinklus Vilnius ir net Seimas buvo apraizgytas monopoliniais voratinkliais. O „Rubicon“ pradėjo sparčiai plėstis, 2004 m. jau susikūrė „Rubicon group“ koncernas, apimantis ne tik šilumos tinklus, bet jau ir didžiąją dalį Vilniaus komunalinių paslaugų sektoriaus. Be to, susijusi kompanija “Litesko” aktyviai vykdė plėtrą visoje Lietuvoje.
Šiandien Lietuvos visuomenė ir politikai jau atsikvošėjo, kad minimi verslininkai vengia investicijų, nugyvena turtą, o klientai moka daug daugiau negu tų šilumos paslaugų kompanijų, kurios priklauso savivaldybėms. Taigi ateities plėtra kukliausiai vertinimais yra abejotina. Net Vilniuje, esant draugiškai politinei aplinkai, daug klausimų, ar neteks 2017 m., “Icor” ir “Dalkia” krautis lagaminų.
Taigi visai tikėtina, kad „Icor“, matydama savo veiklos saulėlydį, imasi visų priemonių, kad išmelžtų kuo daugiau naudos iš dabartinio turto.
Kerštas Seimui ir prezidentei
„Vilniaus energija“ supyko dėl prezidentės ir Seimo patvirtintų pataisų, kuriomis griaunama šilumos tiekimo monopolija. O kur dar Energetikos ministerijos kuriamos dujų, biokuro biržos ir kt. monopolininkams nepalankūs sprendimai.
„Vilniaus energija“ didesnėmis kainomis siekė parodyti, kad dabartinė politika yra „neteisinga“, o ją vykdantys politikai yra nepageidaujami politinėje arenoje. Kilus skandalui dėl didelių kainų, vienintelis Vilniaus meras Artūras Zuokas bandė ginti šilumininkus ir kaltinti Vyriausybę (pamiršdamas, kad kituose miestuose kaina tokiais tempais nekilo).
Beje, jei jau kaltinama Vyriausybė dėl didelių dujų kainų, tai reikėtų priminti, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. iškėlė tikslą, kad šilumos gamybai būtų sunaudojama ne mažiau 70 proc. biokuro. Todėl merui reikėtų ne ginti šilumininkus, bet susirūpinti kodėl nevykdomi miestiečių atstovų sprendimai.
Kas moka už plakatus ir klipus?
Ciniškiausiai šioje istorijoje atrodo gatvėse ir laikraščiuose užsakyti “Vilniaus energijos” reklaminiai plakatai bei per TV geriausiu laiku rodomi klipai. Eiliniai “Vilniaus energijos” darbuotojai tikrai yra mūsų kaimynai, gyvenantys tuose pačiuose kiauruose daugiabučiuose, ir jie niekuo nekalti, kokie sprendimai priimami bosų kabinetuose. Tų darbuotojų atlyginimai yra nedideli, o darbas sunkus. Tačiau ne vienam klientui kyla klausimų, kodėl tie paprasti darbuotojai yra rodomi reklamose?
Laikraščiuose 1 kv. cm reklamos kainuoja iki 50 lt, o geriausiu laiku per TV parodyti 1 min. reklamos kainuoja iki 20 tūkst. litų. Taigi kiekvienas „Vilniaus energijos“ klientas galėtų paskaičiuoti kiek už jo pinigus yra nupirkta reklaminės medžiagos. Ar peržiūrėjus šią reklamą yra pagrindo pagerinti savo nuomonę apie „Vilniaus energiją“? Gal taip yra „piginama“ šiluma?
Taigi galime apibendrinti, kad „Vilniaus energija“ šį šildymo sezoną neproporcingai smarkiai padidino sąskaitas savo klientams dėl trijų aplinkybių. Tai galima sieti su nesėkmingu verslu, plėtros abejonėmis bei noru „Icor“ akcininkams sukaupti didesnes sumas, ruošiantis palikti šilumos įmonių nuomos verslą. Tokius norus dar labiau sustiprino politikų priimtos pataisos, kurios nepalankios kurti monopolijoms. Na, ir pabaigai, juk turėjo kažkas apmokėti reklamos akciją!