Kiekvienas autorius nusiviltų, jei jo atspausdintas straipsnis būtų sutiktas kapų tyla. O komentarų gausa rodo, kad mano straipsniai yra skaitomi, tai sukelia norą ir toliau rašyti. Taigi naudodamasis Naujųjų Metų proga dėkoju visiems komentatoriams ir tikiuosi jūsų audringų komentarų ir kitiems mano straipsniams, jei tik jie bus atspausdinti. Komentaruose gausu įprastinių insinuacijų, kurie parodo pačių komentatorių dvasinę būseną.
Bet juose apstu ir racionalių pastebėjimų. Vienu iš jų laikyčiau keliamą klausimą dėl Aukščiausiojo Teismo nevykdomos nutarties nugriauti neteisėtai pastatytus namelius Neringos draustinyje. Man, nors ir neteisininkui aišku, teismo sprendimai vykdomi nors kam nors jie ir gali nepatikti. Tačiau Lietuvoje, kurios politikai pilni pretenzijų vadinti Lietuvą demokratine valstybe, teismų sprendimų galima ir nevykdyti, jei jie nepatinka įtakingiems politikams ar žymiems visuomenės veikėjams. Na, sakykite, ar Neringoje neteisėtai iškilę pastatai nebūtų seniai nugriauti, jei jų savininku būtų koks nors jonaitis, o ne Lietuvos garbė Arvydas Sabonis?
Manau, tarybinė sąvoka „blatas“ dar neišnyko iš Lietuvos padangės ir jis neleidžia pastatų sulyginti su žeme. Dabar gi, net pats Ministras pirmininkas ieško būdų, kaip nevykdyti Aukščiausiojo Teismo sprendimo. Ir tai vyksta ne kokioje nors diktatoriaus valdomoje Afrikos valstybėje, bet mūsų sukurtoje „teisinėje“ valstybėje. Žodį „teisinė“ sąmoningai papuošiau kabutėmis, nes bet kurioje tikrai teisinėje valstybėje įsiteisėję teismų sprendimai vykdomi be diskusijų. Aišku man gaila gražių pastatų. Dabar siūloma perduoti juos valstybės nuosavybėn, bet įstatymas to nenumatė ir nenumato. O jei AT priimtų sprendimą ne pagal galiojančius įstatymus, o pagal principą „reikia-vadinasi galima“ - apie tai rašytų ne tik Lietuvos spauda. Dabar yra kaip yra, nes teismai gali vadovautis tik įstatymu.
Deja, tai ne vienintelis atvejis, kada teismo sprendimai ne tik ignoruojami, bet ir sulaukia gausaus tokio ignoravimo šalininkų būrio, kurio tarpe matome ir buvusį prokurorą Stanislovą Stulpiną, tris Seimo narius ir net prof. dr. Gediminą Merkį. Profesorius net nepatingėjo parašyti ištiso mokslinio traktato, kuriame stengėsi įrodyti, kodėl nereikia vykdyti Kėdainių teismo sprendimo, kuriuo teisėja Neringa Venckienė buvo įpareigota perduoti motinai apgaule iš jos atimtą vaiką.
Šio traktato analizė verta atskiro straipsnio, kurį pasistengsiu parašyti artimiausioje ateityje. Tuo tarpu Seimo nariai Gintaras Songaila ir Rytas Kupčinskas netgi pasiūlė prezidentei atleisti Kėdainių teisėją iš pareigų už jo priimtą sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos. Jei tam pritartų Teisėjų taryba, tai kiekvienam teisėjui pasidarytų aišku, kad savo sprendimus reikia suderinti su politikais. Nors ir liktų neaišku su kuriais iš jų, bet demokratijai būtų suduotas dar vienas smūgis. Noriu tikėti, kad Teisėjų tarybos nariai savo protu žymiai pralenkia mano minėtus Seimo narius, todėl jos sprendimas bus toks, kokiu ir turi būti. Apie trečiojo, visapusiškai „pagarsėjusio“ Seimo nario daugkartinius „kodėl“ neverta ir kalbėti.
Šiame, gi, straipsnyje tik pateikiu argumentus, kurie sako, kad Lietuva iš teisinės valstybės darosi neteisine. Štai kad ir prezidentės nurodymas teisėsaugai (beje, nekonstitucinis, nes tokių galių prezidentei Konstitucija nesuteikia), jog reikia vykdyti Kėdainių teismo sprendimą, bet prievartos panaudojimas netoleruotinas. Tokia pozicija tai indulgencija, kuri vaiko globėjams atriša rankas: „Ot ir nevykdysiu Kėdainių teismo sprendimo, ir ką jūs man padarysite?“.
Ar teisinėje valstybėje tai būtų įmanoma? Galima pagalvoti, kad Lietuvos viduje yra atskira Garliavos valstybė, kurioje Lietuvos įstatymai neveikia. Valstybės prezidente yra JE Neringa Venckenė, ir jos valdžia išplitusi gerokai toliau Garliavos miestelio. Iš kur atsirado tokia nauja valdžia? Iš tos pačios prezidentūros, kuri jau ne pirmą kartą išgelbsti N. Venckienę iš nepatogių situacijų. Gal būt prezidentūra tokia maloninga N. Venckienei dėl pastarosios artimų ryšių (taip sakoma) su prezidentės patarėja p. Solveiga Cirtautiene. Jeigu taip, tai ir šį kartą teisėja liks nenubausta už teismo sprendimo nevykdymą. Kas galėtų tada paneigti, kad sąvokos „blatas“ nėra ir prezidentūros operatyviniame žodyne.
Kokia galima išeitis? Jų net trys. Pirma išeitis. Vykdyti visus teismų sprendimus ir tapti demokratine valstybe be kabučių. Antra išeitis. Vykdyti tik mums patinkančius teismų sprendimus ir leisti įsigalioti anarchijai. Trečia išeitis. Laikyti teisėjus sovietinės santvarkos reliktu ir laukti kol anarchijos fone senieji teisėjai išmirs. Tada ateis nauja, esą nekorumpuota teisėjų karta.
Kuriuo keliu pasuks Lietuva-priklausys nuo to, ar pavyks valstybės griovėjams sulaužyti stuburą vis dar nepriklausomai nuo politikų valios teisėsaugai. Ar pavyks valstybės griovėjams diskredituoti teismus, tuo sukuriant puikias sąlygas nusikaltėlių veiklai.
Griovėjai puikiai supranta, ką reiškia puošiantis Kauną užrašas: Justitia est fundamentum regnorum. Ir jie tą valstybės fundamentą nuosekliai griauna. Todėl nesistebėkime, kad universitetų gabiausieji absolventai jau nebesiveržia tapti teisėjais. Jais taps tie, kurie netiks nei prokuroro, nei advokato, nei notaro darbui.