O juk NBA turi ilgametę tradiciją transliuoti kalėdines varžybas. Štai Philas Jacksonas net skųsdavosi, kad jam su „Lakers‘ais“ kasmet tenka žaisti kalėdines varžybas dėl klubo populiarumo, prašydavo pakeisti tvarkaraštį, norėdamas nors vienas Kalėdas praleisti namuose...

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog krepšinio laukta dėl dvasingumo. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Kažin ar esminė laukimo priežastis – kilnumas, dvasingumas, panašus į puoselėjamą advento metu, kai dvasingai susikaupus laukiama Kristaus. Esmė čia, ko gero, – pelnas, noras vis daugiau... Juk nebuvo pešamasi dėl labdarai skiriamų milijonų ar milijardo. Niujorko viešbučiuose, kur vykdavo derybos, buvo pešamasi dėl tų sumų, kurios nei žaidėjams, nei savininkams nekeičia gyvenimo kokybės.

Regis, iš lokauto gausiausiai pasipelnė būtent penkių žvaigždučių Manhatano viešbučiai... Lokauto problema ganėtinai apgailėtina: klubų savininkai norėjo laisvės mažumėlę apkarpyti krepšininkų algas. Krepšininkai pasijuto skriaudžiami. Jų argumentas: be mūsų nebūtų krepšinio, tad mums ir priklauso daugiau. Arba taip: mes – darbuotojai, įdarbinti klubų, tačiau mes unikalūs, superžvaigždės, ir klubai nuo mūsų priklauso. O štai savininkai klausė: o kas jus įdarbina? Kas sukuria lygos struktūrą? Kieno tai lyga? Taip susidarė įspūdis, jog vietoj milijonų gresia Klaipėdos „Neptūno“ algos... (Nors, beje, kokios jos?..)

Žinoma, NBA žaidėjai garsėja labdaringomis akcijomis, tačiau jos, kad ir kokios dosnios būtų, yra pavienės, paliktos asmeninei sąžinei. Jei šis NBA sezonas startuoja per Kalėdas tik todėl, kad skaičiuojami nuostoliai dėl prarastų 206 varžybų ir viso to neišgerto alaus, neparduotų marškinėlių, „neužkaltų babkių“ iš reklamų, tuomet čia nėra nieko dvasinga. Tiesiog business as usual su tariamu dvasingumu.
Tomas Kavaliauskas

ačiau negrėsė nieko panašaus. Esmę sudarė pajamų pasidalijimo procentas. Savininkai norėjo daugiau nei 50 proc. Krepšininkai protestavo. Savininkai siūlė 49 proc. žaidėjams ir 51 proc. sau. Sakoma, jog prie derybų stalo kažkas pranešė šokoladinį tortą su užrašu: „Please split 50 – 50!“ [,,Prašau pasidalyti po lygiai: 50 – 50!“]. Suprask: mažyliai, pasidalinkite tortuką į lygias dalis ir eikite žaisti draugiškai.

Tačiau iki torto istorijos žaidėjai su savininkais per 149 lokauto dieneles prasuko 25 derybų sesijas. Paskutinioji sesija truko 15 valandų. Daug ką turėta pasakyti derantis dėl pajamų. Vienas teisininkas, atstovaujantis žaidėjams, spaudos konferencijoje skundėsi, kad iš virtuvės sklindantis kiniško maisto kvapas trukdė susikaupti... Ir visa tai vyko tik todėl, kad ir atletams, ir savininkams vis maža ir maža pinigėlių. Tad įsikibo į atlapus vienas kitam karštai derėdamiesi. Supratę, jog taip praras visą sezoną, gan mikliai pasiekė susitarimą. Tik vietoj 82 sezono rungtynių teliko 66. Užuot startavę prieš Padėkos dieną, pirmąsias rungtynes sužais per Kalėdas. Čia jau nebe „jingle bells“, o jingle algos, jingle cash. Štai taip skamba kalėdinis „dvasingumas“... Geriau pasakius, taip skamba vadybinis į maksimalų pelną orientuotas NBA dvasingumas...

Manoma, jog šioje istorijoje savo vardą susigadino ir legendinis Michaelas Jordanas. Jis, kaip „Charlottes Bobcats“ savininkas, buvo vienas tų lyderiaujančių savininkų, kurie aršiausiai priešinosi žaidėjų ankstesnei teisei į 57 proc. pajamų. Jį erzino siūlomi 52 proc., o siūlomas tortas su 50 – 50 proc. iš viso netenkino. Kažkas iš žaidėjų savo bloguose rašė: jei negali pasidaryti pelno, tai parduok klubą, bet neatimk iš žaidėjų pelno, kurio pats vaikeisi žaisdamas. Priminta, jog karjeros pabaigoje Jordanas prašydavo – o gal reikalaudavo? – 30 milijonų už sezoną. Žaidėjai juo nusivylė...

Štai tokios dramos vyko dėl tų kelių milijonų. Jei čia būtų tvyrojusi tikra Kalėdų dvasia, tuomet per 15 valandų derybų, raižant pilvą dėl kinietiškos virtuvės kvapų ir negalint praryti savos šokoladinio torto dalies, kas nors būtų pagalvojęs apie labdarą – tų slidžių milijoninių sumų pervedimą našlaičių namams ar trečiojo pasaulio ligoninėms.

Žinoma, NBA žaidėjai garsėja labdaringomis akcijomis, tačiau jos, kad ir kokios dosnios būtų, yra pavienės, paliktos asmeninei sąžinei. Jei šis NBA sezonas startuoja per Kalėdas tik todėl, kad skaičiuojami nuostoliai dėl prarastų 206 varžybų ir viso to neišgerto alaus, neparduotų marškinėlių, „neužkaltų babkių“ iš reklamų, tuomet čia nėra nieko dvasinga. Tiesiog business as usual su tariamu dvasingumu.

Tiesą sakant, NBA sezonas, kurio metu sužaidžiamos 82 reguliaraus sezono varžybos, po to – ilga atkrintamųjų varžybų serija ir superfinalas birželio mėn., ir taip per ilgas. Šis trumpesnis 66 varžybų sezonas per trumpas tik verslo prasme. Juk juo daugiau „kašės“, juo daugiau „babkių“. Tad tiek to kalėdinio krepšinio anapus Atlanto, kurio taip iš tiesų išsiilgo NBA fanai, žaidėjai ir net patys savininkai. O pats krepšinis per Kalėdas būna itin gražus: juk niekas nenori pralaimėjimu sugadinti šeimos šventės. Juk tėvelių krepšininkų pasirodymą vertina ir jų vaikai, laukdami pergalės dovanos...

P.S. Per 2011-ųjų Kalėdas Michaelo Jordano gerbėjai apsistumdė ir apsikūlė eilėse prie „Air Jordan“ naujo modelio batelių, o štai „Boston Celtics“ žvaigždė Kevinas Garnetas, nepataikęs lemiamo metimo kalėdinėse varžybose prieš „New York‘o Knicks“, parodė, jog gali pasmaugti savo varžovą Billą Walkerį...

Tad tokios tos Christmas NBA...