Ar valdantieji savo spendimais siekė socialinio teisingumo? Ar vis dėlto pagrindinis tikslas buvo dengti biudžeto skyles? Panašu, kad mėginta šiuos du anaiptol ne lygiagrečius tikslus kažin kaip suplakti į vieną. Gavosi makalynė. Makalynė, kurią greičiausiai reikės peržiūrėti balandį ir paleisti veikti visiškai nenuspėjamą „planą C“.
Pirmiausia buvo prabilta apie biudžeto skylę ir skubias priemones jai užkišti. Vyriausybė pasiūlė didinti PVM ir pusmečiui atidėti pensijų grąžinimą į ikikrizinį lygį. Gal ir ne sveikintinas, bet palyginti sveikas pasiūlymas.
Kilus priešrinkiminiams ginčams, sveikumo liko labai nedaug. Didelė dalis konservatorių-krikdemų su Seimo pirmininke Irena Degutiene priešakyje nusprendė, kad reikia papildomai nurėžti nuo dirbančiųjų ir atiduoti pensininkams. Opozicija taip pat pasisakė už šį populistinį žingsnį.
„Šaunuoliai“: visoje Europoje – nuosmukis su neprognozuojamomis pasekmėmis, Lietuvoje – smarkiai prastėjančios kitų metų prognozės, bet mūsiškiai rinkėjų pirkėjai galvoja tik apie savo politinius užpakalius ir reikalauja pinigų kyšiams.
Mat konservatoriai jau įprato dalyvauti rinkimuose, papirkdami vyriausiąją amžiaus grupę. 1996-taisias jie pasižadėjo atkurti rublinius indėlius, o dabar nusprendė nureketuoti tuos, iš kurių dar įmanoma šį bei tą atimti. Idant viskas gražiai atrodytų, konservatoriai-krikdemai pasitelkė socialinio teisingumo retoriką.
Stebėtojai stebisi, kraipo galvas: kaip šitas menamo socialinio teisingumo vajus dera su konservatizmo ideologija? Tiesą sakant, nėra ko stebėtis: jei jau Kazimieras Uoka ir Rimantas Dagys galėjo tapti konservatoriais, tai ir bolševizmas Lietuvoje gali nesunkiai virsti konservatizmu.
Su kuo idėjiškai susidėsi, nuo to idėjiškai ir pastosi. O konservatoriai, kaip žinome, prieš praėjusius Seimo rinkimus susidėjo su krikščionimis demokratais.
Krikščionys demokratai, savo ruožtu, tradiciškai buvo dievotiems senoliams atstovaujanti partija. Per 2000 m. Seimo rinkimus jie iškėlė progresinių mokesčių vėliavą, bet triuškinamai pralaimėjo, nepateko į Seimą ir nuo tada nustojo buvę parlamentine politine jėga.
2008-aisiais Andriaus Kubiliaus partija merdinčius krikdemus netoliaregiškai prisijungė ir šitaip reanimavo. Sustiprinta gausia krikdemų kohorta Tėvynės sąjunga (TS) pratrūko ne tik šventeiviškais politiniais poteriais, bet ir kalbomis apie didesnę mokesčių progresiją bei „atimk iš savo neskurstančio artimo“ socialinį teisingumą.
Partija tapo panaši net ne į Rūpintojėlį, o į moralizuojantį kentaurą su krikdemo Kazimiero Kuzminsko galva ir konservatoriaus Antano Matulo arklio jėgomis. Šitoks padaras gali geidauti ir socialistinių mokesčių, ir moralinio komunizmo statytojo kodekso sukrikščionintų moralų apvalkale.
Beje, Ministro Pirmininko patarėjas Virginijus Valentinavičius jau prieš metus yra sakęs, kad, gerėjant ekonomikos padėčiai, Vyriausybėje svarstoma galimybė apmokestinti nekilnojamąjį turtą ir prabangos vartojimą. Jo teigimu, socialinio teisingumo geidžia ir skandinaviško gerovės valstybės modelio gerbėjai, ir krikščioniškąja socialine doktrina savo nuostatas grindžiantys TS politikai.
Turint omenyje šiuos V. Valentinavičiaus žodžius, nevalia sakyti, kad krikdemų-konservatorių noras apmokestinti NT ir prabangą trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Žengti naujų ir daug ką nustebinusių mokesčių žingsnį buvo rengiamasi senokai. Ir vis dėlto yra vienas „bet“: šie mokesčiai buvo siejami su gerėjančia ekonomikos padėtimi. O ji šiandien kaip tik blogėja.
Valdantiesiems tiesiog pritrūko drąsos ir sąžinės pripažinti, kad jų veiksmus sąlygoja ne nuoširdus socialinio teisingumo siekis, o noras dangstyti socialinio teisingumo skraiste savo nesugebėjimą išmaniai tvarkyti valstybės reikalus.
Jei jiems iš tiesų rūpėtų socialinis teisingumas, jie sietų ikikrizinių pensijų grąžinimą su ikikrizinių atlyginimų atkūrimu, didintų neapmokestinamą pajamų dydį mažai uždirbantiems, nustatytų „Sodros“ lubas ir kovotų su emigracija bei šešėline ekonomika, užuot jas skatinę. Tam reikia gebėjimų valdyti valstybę, o ne gebėjimų pataikauti saviems rinkėjams.
Jei valdantiesiems iš tikro rūpėtų pensininkai, jie, kaip teisingai atkreipia dėmesį Robertas Dargis, būtų pasistengę palengvinti išlaidų būstui naštą. Būtų pasirūpinę ne tik žodžiais, bet ir darbais, kad greičiau atsirastų suskystintų dujų terminalas ir atpigtų dujos bei šildymas. Šioje srityje apčiuopiamų rezultatų nėra.
Galima iš dalies sutikti su konservatoriaus Vito Matuzo argumentais dėl palūkanų apmokestinimo reikmės. Taip, Lietuvoje esama Europai nebūdingos disproporcijos tarp darbo ir kapitalo apmokestinimo.
Kita vertus, yra tiesos ir tame, ką šiuo klausimu sako D. Dargis: tai, ką uždirba indėliai, sparčiai ryja infliacija. Pridėjus prie infliacijos palūkanų mokestį, taupymo bankuose prasmė nyksta.
Raimondas Kuodis tvirtina, kad krikdemams taupymas turėtų būti dorybė, o mūsų krikdemai ima ir apmokestina dorus tikslus. Kita vertus, galima nesutikti R. Kuodžiu: vargu ar skolinimas už procentus krikščioniui yra dorybė. Gal būtinybė rūpintis savimi, kurią diktuoja rinkos žaidimo taisyklės, bet – ne dorybė. O palūkanos nėra šventa neapmokestinama karvė.
V. Matuzas protingai paaiškino, kad reikėtų apmokestinti kapitalą ir nereikėtų apmokestinti laikmenų: „Esu tarp tų, kurie nepritaria laikmenų apmokestinimui. Noriu tikėtis, kad Seimas pasielgs išmintingai ir šiam mokesčiui nepritars“. Bet Seimas pasielgė neišmintingai ir pritarė. O ką jis nuveikė išmintingai?
Socialinio teisingumo per visą šią mokesčių erzelynę lopant biudžetą nepadaugėjo. Kas pajuto artėjant socialinę gerovę ir teisingumą? Budulis iš Buduliškių, kuriam gerai vien todėl, kad kitam „nukirpo“?
Tariamo socialinio teisingumo mokesčiais valdantieji nesprendė ir biudžeto problemų. Neįvedus visuotinio NT mokesčio su tam tikru neapmokestinamu minimumu dabartiniai Seimo viražai tebuvo prasmingos kaštų ir naudos požiūriu mokesčių pertvarkos butaforija.
Konservatoriai ilgą laiką galėjo priekaištauti socialdemokratams, kad šie nevykdė socialdemokratinės politikos ir buvo pernelyg liberalūs. Dabar konservatoriai, pažiūrėję į veidrodį, neišvys jame nei konservatizmo, nei liberalizmo, nei socialiai orientuotos politikos principų. Principų išvis nematyti: per visą veidrodį pūpso pretenzinga fantazija.
Populizmo nulemtas blaškymasis, konjunktūrinė erzelynė, chaotiškos reformos be kaštų ir naudos apskaičiavimo, „proveržiai“ su nevaržomai veržiamais diržais yra ne konservatizmas, ne saugojimas, o švaistymas. Mokesčių mokėtojų pinigų, atstovavimo tautai laiko, emigruojančios tautos žmogiškųjų resursų, rinkėjų pasitikėjimo ir nuosavos politinės reputacijos švaistymas.
Lietuvos konservatorių Vyriausybė, kitaip nei būdinga Michaelo Oakeshotto aprašytam konservatyviam mąstymui, rūpinasi ne dabartimi, bet tolima ateitimi. Todėl ji pasidabino vizija „Lietuva 2030“ ir ideologiškai lūkuriuoja šio savo naujojo komunizmo rytojaus.
Vizijoje, be kita ko, rašoma: „Valdžios institucijos turi gebėti veikti strategiškai ir kryptingai, pagrindinį dėmesį sutelkiant į svarbiausius prioritetus. Mums visiems turi rūpėti kas yra sukuriama išleidus pinigus, todėl valdymas turi būti orientuotas į rezultatus.“
Kur ta strategija, kryptingumas, prioritetai ir rezultatai? Kas bus sukurta, išleidus naujais pripuolamais mokesčiais išsunkiamus pinigus? Ak, tiesa, juk dar ne 2030-ieji. Mūsiškių konservatorių ir krikdemų stiprybė – gebėjimas kurti vizijas, kurių jie patys neįgyvendins ir už kurių atotrūkį nuo tikrovės nereikia prisiimti atsakomybės. O kol pavyksta verstis be jos, lietuviškąjį konservatizmą sėkmingai liudys biudžeto ir Seimo... lopai.