EK numato, kad 2014-2020 m. finansiniu laikotarpiu skirtumas tarp dabartinių tiesioginių išmokų ir 90 proc. ES šalių vidurkio sumažės tik trečdaliu. Tai reiškia, kad mūsų valstybės žemdirbiai toliau vilksis uodegoje, nes ES vidurkis sieks 266 eurus už hektarą, o Lietuvos ūkininkai tegaus 143 eurus ir tenkinsis vos vos 23 litų už hektarą padidėjimu.
Suprantama, kad toks tiesioginių išmokų skirtumas tik dar labiau padidins atotrūkį tarp mūsų šalies ir ES senbuvių agrarinių sektorių bei smukdys ūkininkų konkurencingumą. Teoriškai ES Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) yra nukreipta į atotrūkio mažinimą, o praktiniai veiksmai demonstruoja visiškai kitus dalykus. Antai, išlaidūnai graikai, gaunantys tiesiogines išmokas apie 600 eurų už hektarą, ir toliau bus labiausiai remiami. Kam tuomet tos parodomosios diskusijos dėl BŽŪP prioritetų, jei tikrovėje EK sprendimai yra grindžiami visiškai kitais principais? Visa tai ne tik prieštarauja integracijos dvasiai, bet ir supriešina atskirų valstybių žemdirbius. Supriešina todėl, kad vienų valstybių ūkininkams yra užtikrinamos kur kas palankesnės veiklos ir konkurencijos sąlygos.
Antai, spalio mėn. šimtukas Lietuvos, Latvijos ir Estijos ūkininkų Briuselyje prie Europos parlamento ir EK būstinių surengė nedrąsų piketą. Kartu su ūkininkais pastoviniavo ŽŪR pirmininkas Andriejus Stančikas, pikete apsilankė Latvijos prezidentas Andris Berzinis, įteikęs bendrą žemdirbių deklaraciją EK pirmininkui Manueliui Barrosui. Kiek vėliau protesto deklaraciją paskelbė visi dvidešimt šeši Lietuvos, Latvijos ir Estijos europarlamentarai.
Lapkričio pabaigoje Seimas priėmė mano inicijuotą rezoliuciją „Dėl Europos Komisijos numatomų diskriminacinio pobūdžio tiesioginių išmokų šalies žemės ūkiui 2014-2020 m. finansiniam laikotarpiui“. Verta atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę. Balsuojant dėl šios rezoliucijos, susilaikė net 29 konservatoriai, išreikšdami tarsi ir pritarimą EK pozicijai. Ką reiškia tuomet daugybė žemės ūkio ministro viešų pareiškimų apie tai, kad jis nesutinkąs su numatytomis išmokomis? Tiesa, šie pareiškimai vargu ar pasiekia EK ausį. Tuo tarpu būtent minėtoji rezoliucija galėtų būti pačiu rimčiausiu tautos atstovų valios pareiškimu. Tereikia ją išversti į anglų kalbą ir nusiųsti į Briuselį.
Beje, esama net ir teisinio pagrindo reikalauti vienodų tiesioginių išmokų. Tai Europos vadovų Tarybos sprendimas, kuris buvo priimtas 2002 m. spalio mėn., dar tebešurmuliuojant stojimo į ES deryboms. Šiame dokumente sakoma, kad tiesioginės išmokos būsimųjų ES šalių-narių ūkininkams 2004 m. sudarys 25 proc., 2005 m. – 30 proc., 2006 m. – 35 proc., 2007 m. – 40 proc. tuometinių ES valstybių narių žemdirbių gaunamų tiesioginių išmokų lygio. Tolesniais metais išmokų dydis turėjo didėti po 10 proc. kasmet, kol 2013 m. būtų pasiektas senųjų ES valstybių tiesioginių išmokų lygis. Ar ES vadovų tarybos sprendimas nėra įsipareigojimas EK? Ir kodėl jį pamiršo dabartinė valdžia? Tuo tarpu tai būtų rimtas politinis argumentas tolesnėse derybose.
Pavojus gauti trupinius nuo ES stalo realus dar ir dėl to, kad nėra jokios veiksmų koordinacijos. Valdžia sau, žemdirbių atstovai sau. Net ir tarp žemdirbių organizacijų pasigendu iš anksto suderintos ir dalykiškai argumentuotai pagrįstos pozicijos. Net ir prieš išvyką į Briuselį turėjo būti bendrai aptartas kiekvienas veiksmas ir įteikto pareiškimo žodis. Maža pastoviniuoti su plakatu, kuriame parašyta, kad mums skiriama mažai pinigų. Ar kam nors, kada nors jų buvo per daug?
Apmaudu, kad nesugebame pagrįsti savo reikalavimų. Juk tiesioginės išmokos nėra parama vien žemdirbiui. Tai vartotojų, vadinasi, visos visuomenės rėmimas, siekiant mažesnių maisto produktų kainų. Ar diferencijuota parama nėra Lietuvos piliečių diskriminacijos požymis ir įrodymas? Ar krizių akivaizdoje siekiama sutelkti Europos tautas, ar kalti pleištą ir didinti atotrūkį? Kodėl iš valdžios ir europarlamentarų lūpų nenuskamba šie klausimai? Gal baiminamasi būti drąsiems?
Siekiant didesnių išmokų būsimajame finansiniame laikotarpyje, neprošal būtų įvertinti šių lėšų panaudojimo efektyvumą 2007-2013 m. Deja, niekas net nebando tai analizuoti. Kodėl? Ar ne todėl, kad gali paaiškėti, kad nemaža dalis ES paramos lėšų, kaip sakoma, išleista pro kaminą? Nemažą dalį žemdirbiams skirtos tiesioginės paramos nugvelbė perdirbėjai, mažindami supirkimo kainas, kita dalis subyrėjo į technikos pardavėjų, agroservisų, trąšų pardavėjų kišenę. Kodėl neįvertinus šių veiksmų įtakos žemdirbiams skirtos paramos sumažėjimui?
Kita vertus, pasirinkome pačią neracionaliausią, supaprastintąją tiesioginių išmokų sistemą, kai finansinę paramą gauna ne tik realiai ūkininkaujantys žemdirbiai, bet ir vadinamieji „sofos“ ūkininkai. Tenka prisiimti kaltę ir sau, nes anuomet vadovavau ŽŪR, galėjome siekti tiesioginių išmokų tik žemę dirbantiems. Suprantama, kad šiuo atveju vardiklis, t. y. ūkininkų skaičius, kuriems dalijamos išmokos, būtų gerokai mažesnis. Prisipažįstu, pristigo įžvalgos. Tačiau ar galėjo jos nepristigti, kai proto bokštai ŽŪM ir Agrarinės ekonomikos institute vienu balsu įrodinėjo, kad būtent supaprastintoji išmokų sistema yra pati parankiausia, duos daugiausia naudos. Deja, nedavė. Keista, kad didelis jos entuziastas, buvęs žemės ūkio ministras J. Kraujelis, anuomet įkalbinėjęs ir žemdirbius, dabar pats ją ir kritikuoja.
Nemanykime, kad EK nemato mūsų agrarinio sektoriaus nuosmukio. Suprantama, tam, kad sparčiai kopti į viršų, turi būti sukauptas tam tikras techninis potencialas, o tai reikalauja nemenkų investicijų. Į konkurencinę kovą mūsiškis ūkininkas stojo basas ir neginkluotas. Tačiau logiškai mąstant, gamybos rodikliai pagrindiniuose žemės ūkio sektoriuose bent neturėjo mažėti.
Tuo tarpu pieno gamyba metai po metų mažėja. Antai, 2007 m. pieno buvo primelžta 1936,6 tūkst. t, 2008 m. – 1883,8 tūkst. t, 2009 m. – 1791 tūkst. t, 2010 m. – 1736,5 tūkst. t, 2011 m. tikėtina bus primelžta tik 1670 tūkst. t. Taigi vien per penkerius metus pieno gamyba smuko beveik 14 proc. Kokia pieno sektoriaus ateitis? Atkakliai tvirtiname, kad būtent šis sektorius yra viso žemės ūkio garvežys. O tas garvežys pūškuoja vis lėčiau. Perdirbimo įmonių žaliavos balanse vis didesnis kaimyninių valstybių ūkininkų indėlis.
Grėsminga padėtis ir kitame strateginiame žemės ūkio sektoriuje – galvijininkystėje. 2010 m., lyginant su 2007 m., mėsos (skerdienos svoriu) pagaminta 12,3 proc. mažiau. Šios šakos nuosmukio tendencija ryški ir šiemet. Ne pirmus metus pavojaus varpais muša kiaulių augintojai. Jau kuris laikas nebesiplėtoja žemės ūkio kooperacija. Išskyrus paslapčių, intrigų šydu pridengtą kooperatinės pieninės statybą, kuri, užuot suteikusi impulsą pieno ūkiui, gali visiškai jį sužlugdyti.
Ar ne paradoksali padėtis? Žemės ūkiui skiriama nemenka finansinė parama tiesioginių išmokų ir investicijų pavidalu, o gamybiniai rodikliai blogėja. Tad kokia prasmė šią paramą didinti? Ar nevertėtų sau patiems atsakyti į šį klausimą? Deja, atrodo, nei agrarinio nuosmukio priežasčių įvardinti, nei tuo labiau kokių nors priemonių imtis niekas net ir nesirengia.