Valstybė, skirtingai nei toks „racionalizatorius“, pripažindama skirtumą tarp agresijos ir gynybos, vis dėlto nepajėgi apsaugoti kiekvieną žmogų kiekvienu jo gyvenimo momentu. Nepajėgdama to padaryti, valstybė kompensuoja savo „negalią“, įtvirtindama kiekvieno asmens teisę į būtinąją gintį.
Ką suteikia įstatymas, tą atima teismas?
Teisė į savigyną grindžiama principu „jeigu įstatymas suteikia teisę, jis turi suteikti ir veiksmingas jos įgyvendinimo priemones“. Būtinoji gintis būtent ir leidžia aktyviais veiksmais bei veiksmingomis priemonėmis atremti užpuoliko keliamą realią ir akivaizdžią grėsmę.
Būtinoji gintis laikoma aplinkybe, šalinančia veikos pavojingumą ir besiginančiojo baudžiamąją atsakomybę. Šis juridinis terminas, „išverstas“ į šnekamąją kalbą, reiškia, kad žmogus apsigynęs netgi užpuoliko gyvybės kaina, atlieka socialiai naudingą, o ne žalingą poelgį.
Žinoma, toks žmogus visai nebūtinai galėtų pretenduoti gauti valstybinį apdovanojimą. Tačiau jo įkalinimas ilgiems metams reiškia, kad teismas ne tik paneigia įstatyminę žmogaus teisę į savigyną, bet ir paverčia auką smurtautojo pasityčiojimo objektu.
Žmogaus, kaip prisiekusiojo, nuomonė
Teisė į savigyną yra išskirtinė ir ekstremali žmogaus veiklos sritis. Kiekvienas sveiko proto ir gyvenimo patirties turintis žmogus tam tikra prasme yra jos vertinimo ekspertas.
Mat reali ir tiesioginė grėsmė paprastai pasireiškia tokiais objektyviais, išoriškai atpažįstamais požymiais, kad normalus žmogus paprastai adekvačiai suvokia akivaizdžią ir neišvengiamą kėsinimosi grėsmę.
Koks yra tokio subjektyvaus vertinimo objektyvus patikros kriterijus? Išimtinai teismo nuomonė? Autoritetingas ir erdvės diskusijoms nepaliekantis teismo sprendimas? Ne, toks kriterijus yra trečiojo, protingo ir racionalaus žmogaus tikėtinas ir prognostinis elgesys analogiškoje situacijoje.
Visuomenės teisė „teisti“ teismą
Teismas, vertindamas būtinosios ginties situaciją negali ignoruoti tokios „trečiojo asmens“ nuomonės. Antraip teismas virs ne teisingumą tautos vardu vykdančia, o tautą teisiančia institucija.
Žmonių reakcija į apkaltinamąjį teismo nuosprendį, kuriuo Vytautas Dargis nuteistas kalėti vienuolikai metų už tai, kad šūviu į galvą vienam užpuolikui sustabdė grupės užpuolikų jam keliamą mirtiną pavojų, yra labai iškalbinga.
Absoliuti dauguma žmonių, įsivaizdavusių save penkių žaliūkų talžomo V.Dargio vietoje, išreiškė savo poziciją dėl to, kokią gynybą jie laiko adekvačia, pagrįsta ir teisėta. Taip pat jie pagrįstai laiko, kad gynybos priemonių neįmanoma atseikėti vaistininko tikslumu.
Svarbiausia, kad žmonės, skirtingai nei teismas, adekvačiai ir teisingai įvertino du faktorius. Pirma, kad V.Dargiui mirtiną pavojų kėlė ne paskiras užpuolikas, kurį pagal grėsmės laipsnį jis tariamai turėjo reitinguoti, o grupė užpuolikų. Ir kad šūvis į vieną jų buvo priemonė pašalinti visuminį, būtent grupės keliamą pavojų.
Antra, žmonės tiksliai įsivaizdavo, kad mirtinas pavojus, tarsi apnuogintas nervas ne tik užaštrina besiginančiojo pojūčius, bet ir verčia jį priimti sprendimą ekstremaliomis sąlygomis. O toks sprendimas nežino kitos alternatyvos, kaip rinktis tarp užpuoliko ir aukos teisės į gyvybę.
Nuomonė, kurios negalima ignoruoti
Aukščiau pateikta nuomonė yra vyraujanti, bet ne vienintelė. Tokia įmanoma tik fantasmagoriškuose sovietmečio rinkimuose, kuriuose už komunistų ir nepartinių bloką balsuodavo 99,9 proc. visų rinkėjų.
Skirtingos žmonių pažiūros ir įsitikinimai lemia skirtingas jų nuomones. Tačiau vyraujanti yra būtent ta nuomonė, kad teisė į savigyną Lietuvoje yra kastruota ir sterilizuota.
Kartu tiek žmonės, besilaikantys tokios nuomonės, tiek ir jų oponentai nevengė ir kritikos straipsnio „Šūvis į galvą: savigyna ar žmogžudystė“ autoriaus atžvilgiu. Pirmieji pliekė autorių už nepakankamai radikalias, antrieji – už per daug radikalias pažiūras ir žudiko instinktą.
Tačiau visa tai yra niekis, lyginant su tuo „linčo“ teismu, kurį aktyvios gynybos šalininkai surengė teismui, priėmusiam apkaltinamąjį nuosprendį V.Dargio byloje.
Išties šio teismo pozicija suteikia informacijos apmąstymams. Ar žaginama mergina, kurios pasipriešinimas palaužtas, turi atsipalaiduoti ir patirti malonumą? Netgi, jeigu žagintojas yra tipas, įsisenėjusio sifilio subjaurotu veidu?
Netgi, jeigu mergina laiko rankoje mėšlungiškai sugniaužtą ilgą plaukų smeigtuką, matydama pulsuojančią žagintojo miego arteriją? Ar, siekdama nugalėti pagundą, ji veikiau turėtų susivaryti šį smeigtuką sau pačiai, nei būti nuteistai ilgus metus kalėti už tyčinį žagintojo nužudymą?