Bet tramvajų kaina turbūt nebus mažesnė, o čia ir yra visa projekto idėja. Pereitą trečiadienį svečiavausi Rygoje. Šiuolaikiniame mieste tramvajai stabdo eismą, visi turi pristabdyti ir dairytis, ar nepervažiuos didelė mašina. Be abejo, užsimenama ir apie metro ateityje, kitoje šio mero kadencijoje taip pat turi užtekti stambių projektų.

Antrojo straipsnio komentaruose perskaičiau, kad neturiu teisės rašyti apie visus tarnautojus. Tai tiesa, ir dar pirmajame straipsnyje rašiau, kad absoliuti dauguma departamentų direktorių mano įsitikinimu yra sąžiningi ir nuoširdžiai dirbantys, o apie žemesnio karjeros laiptelio darbuotojus korupcijos atvejų žinau vos keletą. Taigi tvirtinu, kad virš 90 proc. Vilniaus savivaldos darbuotojų, mano įsitikinimu, sąžiningi. Toliau rašau apie likusiųjų darbą.

Vienos verslo įmonės reklama gyventojų sąskaita. Tikriausiai pastebėjote milžiniškus reklaminius skydus, propaguojančius biokuro naudojimą. Turbūt nenustebtumėte sužinoję, kad tai reklama apmokama savivaldybės. Nors iš tokios reklamos naudos gauna tik privati Vilniuje šilumą gaminanti bendrovė. Šia reklama siekiama parengti palankią nuomonė naujų biokuro katilų įsigijimui. Patikėkite, nuo to šildymo kaina tikrai nesumažės, o tik išaugs. Vilniečiams teks apmokėti milijardinę investiciją su visomis palūkanomis, o biokuro kainos Vilniui išauginus paklausą, greit pradės artėti prie dujų kainų. Kol pasiūla viršija paklausą, tol biokuro kainos yra santykinai žemos. Pasak eksperto, Vilnių šildant biokuru, dienai jo reikėtų ne mažiau kaip tūkstančio tonų. Taip pat suveiks ir įprasti lietuviški kuro pirkimo karteliniai susitarimai, juk visą kuro kainą apmokame mes, o naudą gauna Vilniaus energija per galimai padidintas kuro kainas. Pakilusią biokuro kainą turės mokėti ne tik mėginantys sušilti vilniečiai, bet ir kaimo vietovių gyventojai. Be abejo, visi už biokuro maksimalų panaudojimą, tačiau skaidrų.

Gausu eteryje ir propagandos iš Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos. Suprantama, tai šilumos tiekėjų draugai, tačiau skleidžiant šią propagandą reikėtų paminėti, kad tai reklama, o ne ekspertų nuomonė. Asociacija, kurios darbuotojų pajamos tiesiogiai priklauso nuo šilumos tiekėjų malonės, yra vieną klientą aptarnaujanti reklamos agentūra, bet ne objektyvūs ekspertai.

Pasitaiko gana subtilių atvejų. Pastebėjau naujai susiformuojančių transporto spūsčių tinklą tose vietose ir tokiu metu, kur anksčiau nebūdavo. Tarkime, po darbo valandų kamštis nuo Antakalnio troleibusų žiedo ar nuo Tarandės link centro. Pagalvojau, galimai vairuotojai kankinami tyčia, norint sudaryti naują sutartį su Urbico dėl naujų šviesoforų ar eismo patobulinimo. Labai atpažįstamas braižas, nors kol kas tai tik sąmokslo teorija. Urbico šimtamilijoninį kontraktą gavo būtent miestą valdant dabartiniam merui. Pastebėjus keistas apraiškas, reikia ieškoti priežasčių, kurios dažnai būna pragmatiškos. Vilniuje šiandien niekas nevyksta šiaip sau.

Žemės įsigijimas prie beverčio statinio. Vilniuje Valakampiuose privatizuojama nebenaudojama transformatorinė, o kartu kaip priedas ir aplink ją suformuotas sklypas. Toks objektas privatizuojamas kaip mažavertis už tarkime 24 tūkst. Lt su sklypu, kurio kaina keli šimtai tūkstančių. Rengiamas detalus planas ir parduodamas pusvelčiui gautas sklypas už pusmilijoninę kainą. Čia kaip paspirti kiaurą kibirą į vidurį lauko, o vėliau pasakyti, kad kibirui stovėti reikia žemės, ir prisipirkti visą lauką, kuriame stovi nuosavas kiauras kibiras.

Naudojantis panašia schema, galima išparduoti likviduojamą, bet vertingo turto turinčią įmonę. Tokia įmonė savo turtą išdalina, tarkime, balansine verte, tačiau tokio nekilnojamojo turto kaina gali būti šimtatūkstantinė. Šia prasme verta pasidomėti užsitęsusiu UAB Šilumnešis“ likvidavimu. Po daugeliu dokumentų stovi dabartinio Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus parašai.

Įmonės turto nusavinimas. Savivaldos įmonė tyčia nuolat neatsiskaito už verslo teikiamas paslaugas, skola auga. Vėliau už tą skolą per antstolius perimamas įmonės nekilnojamais turtas ar jo dalis itin maža verte. Tiesa, ši schema galėjo buvo naudojama prieškrizinių laikotarpiu, šiandien savivaldybės įmonės neatsiskaito nebūtinai tyčia, dažnai taip būna ir visai netyčia.

Dalies pinigų srauto nusavinimas. Savivaldybės aptarnavimui ar jos funkcijoms vykdyti kasmet išleidžiamos milžiniškos lėšos. Savivaldybės administracijos žinioje yra pakankamas aparatas šiems srautams aptarnauti. Tačiau šiam tikslui dirbtinai steigiama įmonė, siekiant atskirti dalį savivaldybės funkcijų aptarnavimui skirtų lėšų ir jas panaudoti saviems poreikiams. Tokiu būdu įsteigta UAB Kapitalinė statyba (dabar UAB Vilniaus vystymo kompanija, toliau - VVK), priskiriant jai statybų priežiūros darbus. Tačiau tokią priežiūrą atlieka ir rinkos dalyviai už nežymiai didesnę kainą, o įvertinus vien keletą milijonų litų per metus priskaičiuojamo darbo užmokesčio šios įmonės darbuotojams, jos veikla jau tampa nuostolinga savivaldybei.

Praėjusių metų praktika parodė, kad už šios įmonės padarytas klaidas neįmanoma pareikalauti atsakomybės ar nuostolių padengimo, o iš statybų priežiūros funkciją atliekančio verslo subjekto būtų galima gauti žalos atlyginimą. Negana to, VVK nusiurbia dalį lėšų, naudojamų atsiskaityti su lizingo bendrove pagal savivaldybės pastato lizingo sutartį. Nors savivaldybė pati savo lėšomis atsiskaito su lizingo bendrove, tačiau atsiradęs trečiasis sandorio tarpininkas VVK tarytum yra lizingo gavėja, vėliau šį pastatą nuomojantis savivaldybei. Tokiu būdu VVK pasilieka sau dalį lėšų už pastato priežiūrą, nors realiai pati jokios pridėtinės vertės nesukuria, priežiūrą vykdo kiti verslo subjektai. Tokiu būdu VVK nuo piniginio srauto nugriebia ne vieną milijoną litų, kurį apmoka vilniečiai.

Slaptieji viešieji pirkimai. Kiekvienas turi teisę žinoti, ką už kokią kainą jis pats perka. Tačiau su viešaisiais pirkimais ne visada taip būna. Neretai ne tik kaina, bet ir tiekėjas lieka paslaptyje, nes pirkimų sutartys apgaubiamos komercinėmis paslaptimis. Kokia paslaptis gali būti pirkėjui jo perkamos prekės kaina? Kainos pirkėjui-gyventojui būtinai turi būti viešinamos ir skaidrios. Lygiai taip pačiam pirkėjui turi būti aišku, ir iš ko jis perka. Būtina konkursui pasibaigus atskleisti ir kitų tiekėjų kainas, nes pasitaiko atvejų, kai geresnę kainą pasiūlęs tiekėjas atmetamas dėl labai miglotų priežasčių. Slėpimas gali reikšti tik viena: perkama ženkliai per brangiai, arba perkama iš susijusio ar blogą reputaciją turinčio tiekėjo. Juk kai dujas milžiniškais kiekiais perka Lietuva, mes žinome po kiek Gazprom jas parduoda, bet kai jas perka atskira Vilniaus energija – tai jau komercinė paslaptis, o tokią informaciją slepia ne tik ši įmonė, bet ir savivaldybė. Vėliau tas dujas už tą pačią nežinomą kainą šilumos forma iš Vilniaus energijos nuperka gyventojai. Kieno vėl trobelė kraštinė?

Valstybės ar jos tarnautojų šantažavimas, pasinaudojant rinkėjų suteiktomis galiomis. Senai taikomas būdas, tačiau ypatingais mastais išpopuliarintas šiuolaikinės Vilniaus vadovybės. Dėl įstatymuose numatytų priežasčių neleidžiama statyti dangoraižio. Tokia tarnyba skundžiama teismui, nes verslas tariamai patiria nuostolius. Toks faktas aprašytas Delfi šių metų liepos 21 d. Savivaldybė padavė į teismą valstybę, kad apgintų verslininko interesus, atsiradusius neteisėtu būdu. Tačiau panašiai nuostolius patiria ir negavę leidimo iškirsti mišką, negavę leidimo pilti prie gyvenviečių srutas, negavęs leidimo į kaimyno ventiliacinę angą įvesti savo židinio dūmtraukiui.
Pereitą savaitę vėl mėginama šantažuoti valstybę teigiant, kad valstybė šantažuoja merą Viešųjų pirkimų tarnybai priėmus sprendimą panaikinti sandorį su Icor, kai pastaroji pažeidė žemės panaudojimo paskirtį ir už veltui gautame sklype pastatytus daugiabučius iš vilniečių kišenės susižėrė neteisėtus viršpelnius. Vilniaus meras save sutapatina su Icor, nes naikinant sandorį su pastarąja, tarytum šantažuojamas meras ir teisininkai. Grasinama teismais ir didžiulėmis baudomis valstybei, ginant verslo interesus. Kyla vėl tas pats klausimas: kaip gali iš neteisėtų veiksmų išsivystyti teisėti interesai?

Įžvalgiai rašė pirmąją straipsnio dalį Delfi komentavęs skaitytojas, kad tokių schemų jis žino dar bent 17. Lietuvoje jau išmėginta daugybė įvairiausių korupcijos schemų atmainų, nepaminėjau nepotizmo ir kt. Tačiau daugybę tokių atmainų įžvelgti gali tik specialiosios tarnybos, nes be papildomų sekimo, giminysčių bei bičiulysčių nustatymo priemonių ir informacinių bazių to padaryti tiesiog neįmanoma.

Ne vilniečiai neįsižeiskite, kad rėmiausi Vilniaus pavyzdžiais: gal būt Jūsų savivaldybėje pasitaiko ne mažiau įdomios medžiagos, tačiau gerai žinau ir rašyti galiu tik apie Vilnių.

Nepabaiga.