Ekonominės arabų revoliucijų priežastys aiškios. 80 mln. bedarbių, pabrangę maisto produktai. Kinai, indai – visa Azija – pradėjo valgyti daugiau, ir maisto ėmė trūkti. Nors kasmet išauginama daugiau, maistas brangsta ir naftos neturinčios arabų šalys eilutėje prie duonos stovi paskutinės.

Tačiau vien ekonominės priežastys negalėjo sukelti tokių didelių ir staigių maištų. Ilgus amžius arabų varguomenė pasitenkindavo mažu. Visuomenė buvo sluoksniuota: griežtas tėvas, tvarkantis kelių drauge gyvenančių kartų reikalus, aukščiau – aklas paklusnumas savo klanui, dar auksčiau – valstybei ir jos valdovui, kuris buvo irgi kaip tėvas, jo teise ir teisingumu nė akimirkos negalima suabejoti. Ir staiga visas statinys, gyvavęs 1 300 islamo metų, pakrypo ant šono. Iš jo krinta plytos. Maištauja net labai turtingų šalių – Saudo Arabijos, Kataro, Omano – piliečiai. Kai kuriose jų naujagimiui valstybė iškart į banką padeda 50 tūkst. JAV dolerių.

Vokiečių žurnale „Der Spiegel“pavyko rasti pokalbį su Emmanueliu Toddu, garsiu prancūzų sociologu. Jis dar pačiame šaltojo karo zenite, Leonido Brežnevo laikais, išpranašavo Sovietų Sąjungos žlugimą. 2002 m. sociologas įžvelgė artėjantį JAV ekonominės ir karinės galios sumažėjimą, o prieš ketverius metus, kai Artimuosiuose Rytuose dar buvo kapų tyla, išpranašavo arabų revoliuciją. Jo nuomone, ekonominės priežastys rimtos, bet jos tik nuspaudė šautuvo, kuris buvo užtaisytas senokai, gaiduką.

E. Toddas įžvelgia tris virsmo arabų pasaulyje priežastis: staigiai išplitęs raštingumas, taip pat ir moterų, su švietimo plitimu susijęs gimstamumo sumažėjimas ir endogamijos krizė. Endogamija – tai vedybos tarp pirmos eilės pusbrolių ir pusseserių. Kai tokių vedybų nėra, susilpnėja tėvo vienvaldystė šeimoje. Žvelgiant plačiau, tai reiškia, kad arabų visuomenė kultūros požiūriu ir galvosena stoja į modernizacijos kelią, asmuo įgyja autonomiją. O išsilavinęs žmogus ieško būdų, kaip pakeisti politinę sistemą. Iš pavaldinio virsta piliečiu. Tai sukelia demokratizacijos bangą.

Niekas negali numatyti, koks bus galutinis žygio į laisvę rezultatas. Revoliucijoms būdinga tai, kad iš jų galų gale išsivysto visai kas kita, nei tai, ką laisvės šaukliai skelbė iš pradžių. Demokratija nėra vaistas nuo visko, jos sistema labai trapi, o šaknys tvirtos tik tada, kai giliai įleistos į istoriją.

Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos turėjo praeiti 100 metų, kol po Otto von Bismarckui pralaimėto karo įsitvirtino Trečioji respublika. Kelyje į ją buvo visko: Napoleonas, Burbonų dinastija, Napoleono III karalystė...

Sukilusiose arabų šalyse valdžia dabar guli ant gatvės grindinio. Ją gali pakelti bet kas. Chaosas erzina visus, žmonės pradeda ilgėtis stabilumo ir tvarkos. Daugybė Vakarų politologų mano, kad atsiradusią tuštumą užims islamistai. Gali taip atsitikti. Tačiau jeigu žiūrėsime įdėmiai, skaitysime šūkius ir prakalbas, pamatysime, kad islamas šį kartą pavėlavo į traukinį. Tunise pirmus rinkimus laimėjo islamistai, bet labai nuosaikūs. Juos žmonės pažinojo, o įvairiaspalvių partiečių – dar ne. Įvykiai Egipte pusiau pogrindinę Musulmonų broliją užklupo netikėtai. Dabar jie persitvarko į partiją ir nuolankiai sutinka dalyvauti daugpartiniame šalies valdyme.

Ir laisvės judėjimai arabų šalyse nėra antivakarietiški, nors skiepijama neapykanta Vakarams, nors Amerikos kareiviai ir buvusi George’o W. Busho administracija labai kerėpliška. Arabai mato, kas iš tikrųjų vyksta Irake ir Afganistane. Tai ne osmanų vergija, kelis šimtus metų buvusi arabų žemėse, ir ne anglų ar prancūzų kolonizuotojai. Amerikiečiai šaudo, sprogdina, ne į tuos pataiko, bet tuo pačiu metu tiesia kelius, stato mokyklas, dalija maistą, bando priversti tvarkytis pačius ir nori ne pasilikti, o kuo greičiau išsinešdinti. Nei žemės, nei naftos jiems nereikia. Kai reikės, nusipirks.

Taip, yra Palestinos skaudulys, bet ten tiesiog padėtis be išeities. Libijos sukilėliai net prašė stipresnių NATO smūgių. Prieš ką? Prieš savo tautiečius ir tokius pačius mahometonus.

Visi kiti naujokai, atėję į valdžią, prašo Vakarų pinigų, ginklų, palankių prekybos sąlygų. Arabų revoliucija išblaškė mitą, kad islamas – ypatingas tikėjimas, kurio negalima suderinti su demokratija, musulmonai iš anksto pasmerkti būti valdomi despotų. Visuomenė negali keistis, jeigu nesikeičia jos struktūra. Po modernizacijos paprastai sumažėja tikybos reikšmė. Daugelyje arabų šalių islamas jau dabar tampa ne toks svarbus. Taip prieš kelis šimtus metų Europoje sumažėjo krikščionybės svarba. Iki tol Bažnyčios valdžia buvo absoliuti, ji aprobuodavo karalius, organizuodavo karo žygius.

Gali atrodyti, kad yra požymių, liudijančių atvirkščiai: islamo moterys kovoja dėl teisės dėvėti hidžabus net ir Europos miestų gatvėse, o islamo teroristai, nors jų veikla ne tokia aktyvi, jokiu būdu nėra nugalėti. Tačiau tai – klasikiniai kiekvienos revoliucijos elementai. Pažvelgę į istoriją, pamatysime, kad jie visada buvo, kai vyko lūžiai ir žmonės buvo sutrikę, suklaidinti, praradę kryptį. Svarbu visai kas kita – kas vyksta po to. Istorija rodo, kad visuotinis švietimas ir gimstamumo mažėjimas neišvengiamai atveda prie išmintingesnio mąstymo ir atitolina nuo visa apimančio Bažnyčios valdymo. Fanatiškasis islamizmas – tai tik laikina savigynos reakcija į modernizacijos šoką, o ne tikslas. Apsigaubęs skarele plaukus ar sprogdindamas policijos mokyklas jokio tikslo nepasieksi. Niekur nenueisi. „Al-Qaeda“ buvo politinis lavonas jau iki likviduojant Osamą bin Ladeną. Ji niekada nebuvo masinė organizacija. Buvo panaši į XIX a. anarchistų judėjimus Europoje – didvyrio romantiškas ryžtas keršyti už nuskriaustuosius. Bet nei anarchizmas, nei „Al-Qaedos“ ideologija nekuria visuomenės. Tokios srovės pasmerktos išsekti.

Arabų pavasaris neturi nieko bendro su svajonėmis apie didelę bendrą arabų arba islamo valstybę. Nieko panašaus. Prancūzų sociologo E. Toddo nuomone, klaida būtų islamo šalių krizes vertinti kaip jos atsilikimo požymį. Yra kitaip. Vyksta modernizacija ir ji iš pamatų verčia režimus. O tai, kad atsiranda religinis fanatizmas, visai nenuostabu. Vykstant revoliucijoms, visi reiškiniai paaštrėja. Atsiranda ir abejonių islamo pagrindais, rojaus po mirties pažadais, beribiu tikėjimu Mahometo žodžiais.

Davus duonos ir padidinus algas, žmones kuriam laikui galima nuraminti. Revoliucija paprastai prasideda, kai šalyje klesti kultūra, o ekonomika smunka. Ką žmogus gali įsidėti į savo puodą – svarbu, bet dar svarbesnė raštingumo plėtra. Revoliucija Anglijoje XVIII–XIX a. prasidėjo tada, kai žmonių raštingumas pasiekė 40–60 procentų. Prancūzijoje – panašiai. Arabų šalių gyventojai jauni. Pusė jų – jaunesni nei 25 metų. Taip yra todėl, kad ankstesnėse kartose šeimos dar buvo gausios. 1975 m. moteris turėjo vidutiniškai 7,5 vaiko, 2005 m. – tik 3,5. Aukštąjį išsilavinimą turinčios moterys gimdo net mažiau negu 2,1 vaiko – to nepakanka, kad tauta išliktų. Tunise, Maroke, Alžyre, Libijoje ir Egipte gimstamumas maždaug toks pat kaip Europoje.

Visai nenuostabu, kad revoliuciją kelia jaunimas. Maximilienui de Robespierre’ui buvo 31-i, kai jis pradėjo Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. 36-erių jam buvo giljotina nukirsta galva. Jo bendrui Louis Antoine’ui de Saint-Justui buvo tik daugiau nei 20, jo priešas Georges’as Jacques’as Dantonas taip pat buvo jaunas. Vladimiras Iljičius Leninas buvo kiek vyresnis, bet visa bolševikų viršūnė – jaunuoliai. Naciai irgi buvo jauni. Sukilimų prieš sovietus Poznanėje ir Budapešte priekyje žengė jaunimas. Jaunimui reikia ateities.

Mahometas suteikė moterims daug laisvės. Tačiau arabų šalyse įsigaliojo Mesopotamijos laikų priespauda ­– neva vykdant Alacho priesakus. Religija panašiai buvo išnaudojama ir kitose neislamiškose kultūrose: Indijoje, konfucinėje Kinijoje. Diktatūra ir sąstingis šeimoje + diktatūra valstybėje = atsilikimas. Indija ir Kinija tik dabar iš to išsikapsto. Viskas buvo surišta blogais mazgais. Senolio valdomoje kelių kartų šeimoje moterys negalėjo išugdyti savarankiškų vaikų. Bet dabar, kai 90 proc. jaunimo raštingas, neatsilaikys joks autoritarinis režimas – nei šeimoje, nei valstybėje. Net Jemene, kuris labiausiai atsilikęs ir kovose dalyvauja tūkstančiai moterų.

Neišvengiama arabų revoliucijos pergalė dar nereiškia, kad jų šalyse iš karto bus įvesta demokratija, žmogus gaus daugiau teisių, pakils gamyba ir padidės gerovė. Anglams prireikė 200 metų pasitvarkyti, prancūzams – 100, duok Dieve, kad arabai pasitvarkytų per 50. Be to, jie gali sukurti nebūtinai vakarietišką demokratiją. Galbūt savo sistemą sugalvos. Aišku viena – tai tikrai bus geresnė sistema negu ta, kurią jie turėjo.

Šaltinis
Žurnalas „Valstybė“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją