Prieš kelis mėnesius JAV teismas iš šeimos paėmė ir į globos namus nusiuntė aštuonerių metų berniuką. Vaikas svėrė daugiau nei 90 kilogramų. Dėl nesveiko nutukimo jam gresia pavojus susirgti cukralige, hipertenzija, įvairiomis širdies ligomis. Teigiama, kad motinos pastangos sureguliuoti sūnaus svorį buvo netinkamos.
Tai bene pirmas toks atvejis, bet griežtesnės priežiūros klausimas plačiau svarstomas po to, kai įtakingas vaikų nutukimo pediatras tvirtino, kad vaikų atidavimas į globos namus gali būti pateisinamas, kai tėvai nesugeba spręsti savo vaikų sveikatos problemų. Atseit, nepilnametis neturėtų nukentėti dėl tėvų aplaidumo.
Teismo sprendimas sukėlė karštas diskusijas. Pasipiktinta dėl valdžios kišimosi į šeimos reikalus. Pediatras gal puikiai numato ateities sveikatos negalavimus, bet nei jis, nei teismas negali nutarti, kad tai priežastis vaiką atiduoti į globos namus.
Valdžios pozicija nėra visiškai iš piršo laužta. Vaikai atimami iš prasigėrusių, juos neprižiūrinčių tėvų, ypač jei jie skatina vaiką gerti alkoholį arba naudoti narkotikus. Nesuvaldomo nutukimo pasekmės gali būti panašiai kenksmingos vaikui. Ar tokiais atvejais valdžia neturi atsakomybės laiduoti, kad mažas vaikas netaptų tėvų aplaidumo auka?
Yra ir ekonominių argumentų. Prieš šimtą metų girtuokliai, rūkoriai, nesaikingai valgantys žmonės paprastai mirdavo savo mirtimi be valstybės ir gydytojų intervencijos. Dabar valstybė rūpinasi piliečių sveikata, o sveikatos apsaugos kaštai auga beveik nesuvaldomai. 2007 m. JAV išleista net 174 milijardai dolerių vien cukraligės gydymui, t.y. - apie 600 dolerių kiekvienam gyventojui. Didesnę dalį išlaidų padengia valdiškos ar privačios draudimo kompanijos, taigi, visi šalies gyventojai. Jie gali klausti: kodėl reikia gydyti tuos, kurie savęs neprisižiūri, kodėl negalima reikalauti, jog nesveikai gyvenantys būtų verčiami rūpintis savo sveikata?
Valdžia mėgina veikti žmonių gyvenimo būdą mokesčiais ir kitomis priemonėmis. Cigaretėms, tabakui, alkoholiui taikomi akcizai, siekiant mažinti šių produktų vartojimą bei užtikrinti įplaukas į biudžetą. Panašiais sumetimais net 33-ose iš 50 JAV valstijų apmokestina daug cukraus turinčius gaiviuosius gėrimus („soda tax“), kaip antai „Coca-Cola“.
Yra jautresnių klausimų. Kai kurie Jehovos liudytojai mano, jog Šventraštis draudžia kraujo perpylimą, ir kad tai padarę neteks Dievo malonės ir amžinai kentės pragare. Tad jie atsisako kraujo perpylimo, net kai toks nutarimas reiškia mirtį. Suaugusiųjų norai gerbiami, net jei jie netekę sąmonės. Bet kaip elgtis su mažamečiais vaikais, kurie teigia nenorintys kraujo perpylimo? Paprastai vaikų norų nepaisomi, nes nesubrendę vaikai yra nekompetentingi daryti tokį sprendimą.
Kiek turi būti metų vaikui, kad jis įgytų teisę lemti savo likimą, gyventi, kaip nori, o valdžia pripažintų jo autonomiją?
2009 m. Kanados konstitucinis teismas priėmė nutarimą, nurodantį, kad ligoninės ir teismai, prieš nutardami prievarta gydyti vaiką, turi atsižvelgti ne tik į jo amžių (ar jis 16 metų), bet ir į jo brandą bei gebėjimą priimti sprendimus. Klausimas itin opus, nes susikerta tokios svarbios vertybės kaip vaikų apsauga, žmogaus autonomija, religijos laisvė ir gyvybės šventumas.
Panašios problemos kyla dėl švietimo. Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, mokslas yra privalomas vaikams iki 16 metų. Daugelis nesipriešina šiam reikalavimui. Vaikai turi lankyti mokyklą, kad išmoktų tai, kas reikalinga normaliam gyvenimui, ir kad vėliau jie nebūtų našta valstybei ir kitiems. Tėvai esą neturi teisės palikti savo vaikus tamsuoliais.
Tačiau kai kurios religinės ir etninės grupės priešinasi šiam reikalavimui, kurie esą nedera su jų gyvenimo būdu. Kartais joms pasiseka laimėti nuolaidų. Didžiojoje Britanijoje pastovios gyvenvietės neturintiems romų vaikams privaloma lankyti mokyklą perpus mažiau dienų negu kitiems vaikams. JAV amišų bendruomenė iškovojo teisę leisti savo vaikams mokytis tik iki 14 m. Kaip ir romai, jie aiškino, jog tolesnis mokymasis jų vaikams yra nereikalingas (amišai gyvena panašiai, kaip jų protėviai gyveno XVIII a.) ir nesuderinamas su jų religiniais įsitikinimais.
Šitos išimtys yra kontroversiškos. Pasak kritikų, romų ir amišų vaikai yra paverčiami savo bendruomenės įkaitais. Dėl tėvų ir bendruomenės nuostatų ribojamos jų laisvės ir veikimo galimybės. Valdžia turinti pareigą užtikrinti, kad visi piliečiai įgytų žinias ir įgūdžius, be kurių negalima sėkmingai gyventi moderniame pasaulyje.
Priešindamiesi švietimo reformoms Lietuvos lenkai pasikliauna panašiais argumentais. Atseit, jie turi teisę mokytis savo kalba. Valdžios ketinimai didinti pamokų skaičių lietuvių kalba esą sukelia grėsmę jų tautinei tapatybei. Didžiojoje Britanijoje kai kurie pamaldūs musulmonai reikalauja jų dukroms suteikti teisę nelankyti privalomų biologijos pamokų. JAV ir kitose anglosaksų šalyse gana plačiai paplitęs vadinamasis „home schooling“ - tėvai nesiunčia vaikų į mokyklas (kurias laiko netinkamomis), bet patys moko juos namie. Vokietijoje uždrausta tai daryti.
Idealiame pasaulyje - kuo mažiau valdžios šeimoje, tuo geriau. Valdžios tarnautojų dėmesys ir geri norai nėra pakaitalas tėvų meilei. Netikiu sovietiniu šūkiu „Kolektyvas auklėja geriau!“. Sovietinio gyvenimo patologijos paneigė šį tėvus raminantį prasimanymą. Deja, nei pasaulis, nei šeimos nėra tobulos. Per toli žengta, kai sveikatos sumetimais iš tėvų atimamas apkūnus vaikas. Bet valdžia turi kaip nors reaguoti į tėvų aplaidumą, ypač kai neatsakingas tėvų elgesys turi ilgalaikių pasekmių vaikų ir visuomenės ateičiai bei gerovei.
Reikia gerbti tėvų religinius ir tautinius įsitikinimus, jų teisę auklėti savo vaikus šių įsitikinimų dvasia. Tačiau ką daryti, jei šių teisių gerbimas reiškia, kad vaikai neparengiami gyventi modernioje visuomenėje, nesupažindinami su piliečio pareigomis, neintegruojami į platesnę visuomenę? Svarbu prisiminti, kaip lengva piktnaudžiauti tariamu rūpinimusi vaikų gerove. Lietuvos komunistai, kovodami su „prietarais“, kėsinosi į religijos laisvę, draudė katalikiškai auklėti vaikus.
Globalizacijos, migracijos, žmonių senėjimo sąlygomis šie klausimai taps opesni. Jau ir taip trapūs solidarumo ryšiai silpnės, jei religinėms ar tautinėms grupėms bus leidžiama gyventi nuošaliai, be jokių ryšių su plačiąja visuomene. Vargu, ar ant bankroto slenksčio atsiradusios socialinės ir sveikatos apsaugos sistemos ras pakankamai lėšų gydyti vis didesnį ilgai, bet nesveikai gyvenančių žmonių skaičių. Antra vertus, ar galima uždrausti rūkyti, gerti, valgyti tortus ir šokoladą, tuo pačiu teigiant, kad nepažeidžiama žmogaus laisvė ir autonomija?