Pono V.Portnikovo teigimu, už politikos ribų atsidūrė absoliuti dauguma Rusijos piliečių, taigi šioje valstybėje marginalizuoti ne žmonės, bet paradoksaliai marginalizuotas politinis procesas.
Tikra politika galima tik esant konkurencijai. Kremlius ilgai ir išradingai ją keitė įvairiais procedūriniais simuliakrais (tarkime, kurdamas „kišenines“ partijas). Taip pat išradingai naudojosi propagandine retorika, pavyzdžiui, nuolat ir primygtinai kartodamas, kad visi tie, kas protestuoja dėl nesąžiningų rinkimų, apmokami užsienio ir iš esmės yra Amerikos valstybės departamento samdiniai.
Tikrai politikai taip pat reikia besivaržančiųjų dialogo, kad ir ką jie vieni apie kitus galvotų. 2004-aisiais per „oranžinę revoliuciją“ Ukrainoje Viktoras Juščenka ir Viktoras Janukovičius kalbėjosi net ir įtempčiausiais momentais. O koks, atleiskite, gali būti pokalbis tarp dabartinio premjero Vladimiro Putino ir, pavyzdžiui, išdavikais vienareikšmiškai laikomų Gario Kasparovo ar Boriso Nemcovo?
Rusų valdančioji klasė veikiausiai turi racionalių argumentų, pagrindžiančių politikos eliminavimą iš šalies gyvenimo. Argumentuodamas savo ketinimą išlikti valdžioje, Rusijos premjeras yra sakęs, kad visada siekia iki galo užbaigti pradėtus darbus ar bent palikti pakankamai gerą situaciją. Beje, tam rengdamasis ponas V.Putinas dar sykį pademonstravo puikius stratego sugebėjimus ir paskelbė, kad prezidento rinkimuose remsis ne paties įsteigta partija „Vieningoji Rusija“, bet šiais metais anksčiau apdairiai įkurta visuomenine organizacija, Visos Rusijos visuomeniniu frontu.
Vakarų šalių politikai, nuovokūs ir nenaivūs, tiesiog nusprendė, kad tokia padėtis yra Rusijos vidaus reikalas, jei jau šios šalies piliečiams taip gerai ar bent patenkinamai. Kremliaus valdantieji dėl visa ko skatindavo tokį galvojimą atitinkamais naratyvais. Ypač įtikinamai tą daręs premjeras V.Putinas, pasak britų „The Times“, sykį papasakojo žurnalistams, kaip vaikystėje su pagaliu gainiojosi žiurkę, ir kai ją įvijo į kampą, pastaroji atsidūrusi beviltiškoje padėtyje puolė berniuką. Pasakojimas, dabartiniame kontekste turintis gal net alegorijos rangą. Ponas V.Putinas nuolat primena, kad aplink Rusiją jei ne priešai, tai tikrai „nedraugai“.
Pono V.Putino 12 metų neapleido sėkmė, kadangi žinoma, jog jis pavasarį tikrai vėl pretenduos tapti Rusijos prezidentu, vadinasi, tikisi (arba tikėjosi) sėkmės dar tiek pat, nes prezidento kadencija šioje šalyje pratęsta iki šešerių metų, o Konstitucija leidžia prezidentauti porą kadencijų.
Dabar žinoma, kad šeštadienį vykusi protesto prieš suklastotus rinkimus akcija Maskvos Balotnaja aikštėje buvo didžiausia per pastaruosius penkiolika metų, pasak rusų spaudos, ją ne tik labai gyvai aptarė dinamiškai auganti rusų interneto bendruomenė, bet ir Kremliaus kontroliuojami valstybiniai televizijos kanalai, kurie anksčiau vadinamosios „nesisteminės“ opozicijos tiesiog nepastebėdavo. Galima kalbėti apie įvairius Rusijos valdančiosios klasės jausmus (pavyzdžiui, baimę) ir motyvus, kai ji šįkart santūriai reagavo į visuomenės protestus ne tik Rusijoje, bet ir tose pasaulio vietose, kur yra rusų bendruomenės.
Dienraštis „The New York Times“ po savaitgalio įvykių padarė išvadą, kad šeštadienio akcijos atėmė iš pono Vladimiro Putino neliečiamojo rangą. Už anksčiau surengtą nesankcionuotą mitingą 15 parų nuteistas rusų visuomenės aktyvistas Aleksejus Navalnas savo interneto dienoraštyje po šeštadienio parašė, kad už savo teises kovoti lengva ir malonu. Ir visai nebaisu.
Vis dėlto, kodėl sporadiškai, ar taip tik atrodo? Argumentų ir prielaidų gali būti labai įvairių. Tarkime, žmonės pratrūko, nes pagal „EUobserver.com“ pateiktus apklausų duomenis, dabartinė Rusija dar labiau korumpuota negu nuožmų praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį, kai tarp būsimų oligarchų vyko negailestinga kova dėl valstybinio turto. Ši išvada – smūgis pono V.Putino įvaizdžiui, nes jis save pozicionuoja kaip Rusijos gelbėtojas iš to labai sudėtingo laiko.
Tarp argumentų veikiausiai gali būti ir aplinkybė, kad konkurencija grįstai politikai įtvirtinti reikia laiko, taigi savitvardos ir kantrybės. Kaip sakė Frydrichas Nyčė, ne jausmų stiprumas, bet trukmė sukuria kilnesnį žmogų. Ar ponas V.Putinas ir jo aplinka tą supranta? Veikiausiai, taip. Kodėl nepasimoko iš kitų praktikos? Galbūt dėl to, kad aplink „nedraugai“. Be to, labai prieštaringos nuosavos tradicijos. Jei tikėti rusų spauda, ir rusų reformatoriaus Piotro Stolypino sąmonėje buvo sukrėtimų Rusijai trokštantys „jie“ ir ją klestinčia norintys paversti „mes“. O dar drastiškas beveik visas dvidešimtas amžius. Ir mes, lietuviai, jau gavome įsitikinti, kaip sunkiai ir pamažu išsivaloma nuo stereotipų paveldo. Rusijoje „įdirbis“ gerokai didesnis.
Rusų valdančioji klasė turbūt su tam tikru nerimu stebėjo ir stebi revoliucijas įvairiose pasaulio vietose (ne vien Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose), prie kurių išplitimo svariai prisidėjo interneto socialiniai tinklai, bet veikiausiai manė ir tebemano, kad situaciją savo šalyje galų gale kontroliuoja. Tikrai ne dėl nerūpestingumo, bet, tarkime, todėl, kad specialiosiose tarnybose technokratiškai ir būtinai optimistiškai mąstoma nuo operacijos iki operacijos. Ne daugiau.
Todėl galvojama, kad Vakarai peikia Maskvą dėl žmogaus teisių ne dėl pačių teisių, o tik norėdami pakenkti, arba siekdami išlošti geresnę startinę padėtį derybose su „Gazprom“ dėl gamtinių dujų. Ir viskas, tikrovė užsisklendžia. Pasak to paties V.Portnikovo, dabartinėje Rusijoje valdantieji vertina visuomenę kaip skruzdėles. Nieko asmeniška, technologinės bėdos ir jokių žmogiškųjų tragedijų. Nesvarbu, su visa įgula nuskendęs povandeninis laivas, nušauta apie žmogaus teises rašiusi žurnalistė, kalėjime miręs advokatas, nes laiku negavo medicininės pagalbos. Ir taip toliau.
Vis dėlto ne tik Kremliaus viešųjų ryšių technologai, bet ir nemaža dalis visuomenės veikiausiai tikėjosi kitokio žanro. Gal net epopėjos vietoj klampoko serialo. Pono V.Putino valdymo pradžia šio amžiaus pradžioje pagrindo tokiems lūkesčiams suteikė. Bet epopėjų kaip žanro laikai baigėsi, beje, prie to internetas irgi prisidėjo. KGB noriai perėmė technologijas, tačiau nenorėjo ir negalėjo priimti interneto sociumo skleidžiamų vertybių. Principinis perėjimas prie atvirumo ir mobilumo reikštų uždaros, sustingusios struktūros susinaikinimą.
Veikiausiai savaip teisūs tvirtinantys, kad opozicijos pergalė gruodžio 10-ąją nebuvo besąlygiška, kaip ir savaip teisūs perspėjantys dėl Rusijos laukiančio ilgo ir sudėtingo kelio. Pavojinga, kad ne pirmą kartą šios šalies istorijoje savo paties svorio ima neatlaikyti režimas, ilgai ir išradingai atidėliojęs pabaigą ir puoselėjęs viltis būtinai „pats“ padėti būtent „savus“ klestinčios, galingos ir demokratiškos Rusijos pagrindus. Ponas V.Putinas tampa ne itin linksmu kagėbistinio mentaliteto simboliu ir tą neabejotinai supranta.