Tiesą sakant, tai, kad tikrąsias Rusijos visuomenės nuotaikas rimtai pajutome tik prieš pat rinkimus, aiškiausiai liudija apie mus pasiekiančios informacijos kokybę. Apie Rusiją iš esmės žinome tai, ką ji nori mums pasakyti. Šią aplinkybę svarbu prisiminti, vertinant savo kaimynų gyvenimą.
Rusijos protestą pamatome tik tada, kai jo nebeįmanoma nuslėpti. Pavyzdžiui, prieš porą metų Kaliningrade. Demonstracija ten sutraukė net dešimt tūkstančių žmonių. Lietuvai toks artimas Kaliningradas apskritai yra vienas iš problemiškiausių šiuolaikinės Rusijos regionų. Vakarietiškos kultūros apsuptis, suteiktos ypatingos ekonominės lengvatos, verslo ryšiai – visa tai lėmė Kaliningrado polinkį virsti savotiška kunigaikštyste.
Putinas mėgino padėtį pakeisti paskirdamas ne vietinį gubernatorių Georgijų Boosą. Ši politika žlugo. Boosui priešinosi ne tik visuomenė, bet ir įtakingi Kaliningrado verslininkai, todėl jo atstatydinimas tapo neišvengiamas.
Naujasis gubernatorius Nikolajus Cukanovas – visai kas kita. Nors formaliai jis atstovauja centrinei Rusijos valdžiai, tačiau yra savas žmogus – buvęs vietinis verslininkas ir Gusevo miesto meras. Ar Cukanovo paskyrimas yra pakankamas žingsnis stabilizuojant Kaliningrado padėtį – dar pažiūrėsim. Kol kas, kaip ir buvo galima tikėtis, parama partijai „Vieningoji Rusija“ čia smuko.
Kita skaudi Rusijos valdžiai vieta – Šiaurės Kaukazas. Kaip ir Artimųjų Rytų valstybėse, čia veikia mums ne visuomet aiškiai suprantamos musulmoniškojo pasaulio jėgos ir įtakos. Bet aišku viena – nuolat plintantis partizanų karas Šiaurės Kaukaze labai apsunkina Rusijos gyvenimą.
O dar etniniai konfliktai, klanų tarpusavio kovos, vietinių Kremliaus statytinių interesai. Taip įvertinus padėtį, nenuostabu, kad Rusijos nacionalistai vis garsiau šaukia, jog pakaks leisti valstybės pinigus Šiaurės Kaukazui. Šie šūkiai, tikriausiai, išreiškia ir kai kurių verslininkų požiūrį.
Beje, apie verslininkus pastaraisiais metais taip pat pagausėjo gandų. Vis garsiau kalbama apie vadinamąją kapitalo emigraciją iš Rusijos. Dar seniau pastebėta, kad Rusijos turtuoliai siekia įsitvirtinti Vakarų valstybėse ir visuomenėse, ypač Didžiojoje Britanijoje, kurią, be kita ko, laiko saugia nuo Kremliaus persekiojimo. Tačiau Rusijos magnatų pasaulis labai paslaptingas.
Winstonui Churchiliui priskiriamas legendinis teiginys, kad stebėti klanų kovas Rusijoje galima maždaug taip pat sėkmingai, kaip ir šunų kautynes po kilimu. Esą padėtis paaiškėja tik tuomet, kai į paviršių išmetamas lavonas.
Vis dėlto nebūtų keista, jei ekonominė krizė smarkiai sumažintų Rusijos magnatų politines ambicijas, priverstų labiau rūpintis savo asmeniniais interesais ir nuteiktų prieš konfrontaciją su Vakarais.
Ypač jei Vakarų valstybėse iš tikrųjų bus apribotas vizų išdavimas ir kitaip apsunkintas gyvenimas tiems, kas veliasi į Kremliaus intrigas. Tuomet kai kam gali paaiškėti, kad būti opozicionieriumi, kaip Borisui Berezovskiui, tiesiogine prasme labiau apsimoka.
Putinas, kuris save įsivaizduoja ar bent vaizduoja kaip didį žvalgą, iki šiol valdė manipuliacijomis. Atrodo, kad politiką jis suvokė kaip nesibaigiančias specialiąsias operacijas. Vadovaujantis tokia logika, svarbu išlaikyti visuomenėje tarpusavio įtampą ir susiskaldymą, o kartais mobilizuoti žmones prieš išorės priešą, kuris nuo pat sovietų laikų, kai žinoma, nesnaudžia.
Tuomet valstybės vadovas tarsi koks banglentininkas laikosi ant bangos ir čiuožia ten, kur jam patinka. Bet gali būti, kad Putinui to nebepakaks. Jam, kaip ir daugeliui tironų, gali kilti žiaurus pasirinkimas: pralieti kraują arba žlugti.
Kitaip tariant, valdžią taps įmanoma išlaikyti tik imantis represijų. Tikrų represijų, o ne atskirų susidorojimų su svarbiausiais priešininkais. Nežinia, ar Putinas tam pasirengęs, bet geriau būtų Rusijai tokio meto nesulaukti.
Jei režimas vis dėlto nesusidorotų su iššūkiais, Rusijai ir vėl iškiltų istorinė dilema: imperija arba subyrėjimas. Iki šiol vieną carą visada keitė kitas, tai liudija keistą rusų susitelkimą aplink bendrą savo didybės idėją.
Tačiau viskas turi pabaigą, ir jau senoka Egidijaus Vareikio pastaba, kad teritoriškai Rusija vis labiau primena istorinę Maskvos kunigaikštystę, gal nėra visai nepagrįsta.
Ką visa tai reiškia Lietuvai? Pasakykime sąžiningai: mums tas pats. Rusija mums vis tiek bus nuolatinės grėsmės šaltinis. Ne taip svarbu, ar grėsmę kelia Putino strateginiai projektai, ar oligarchų intrigos, ar nacionalistų ir teroristų siautėjimas.
Politiniu ir kariniu požiūriu nuo tos nelaimingos šalies reikia užsitikrinti kuo patikimesnę apsaugą. O kultūrine prasme savo gyvenimą geriausia tvarkyti pagal legendinį „Anties“ šlagerį: „Čia dar ne Rusija. Rusija – toli“.