Tik bėda ta, kad to “šio to” lieka vis mažiau. Tvanas ir kitokios gamtos stichijos – vis dažniau panašios į kasdienybę, nei į sparnuotą frazę. Tad požymių, jog “mūsų amžiui” gali ir nebeužtekti – tampa vis daugiau, o klimato kaitos pasekmėmis jau vis mažiau abejoja ne tik mokslininkai ar buvę aršūs skeptikai, bet ir įvairių valstybių gyventojai, savo vasarų ir žiemų dienomis vis pastebintys neįprastų reiškinių.
Prie keistų reiškinių galėtume priskirti ir kai kurių politikų elgesį, kurie, susidaro įspūdis, yra labai draugingi trijų šimtų metų senumo mąstymo būdui ir labiau susirūpinę siaura nauda sau, nei neatidėliotina reikiamybe susitarti dėl klimato kaitos ir ją skatinančių dujų emisijų.
Taip, būtent čia vertėtų prisiminti 2009 m. fiasko Kopenhagoje ir 2010 m. beviltišką imitaciją Kankūne. Tuomet vyriausybės sutarė rasti bendrą sprendimą iki 2012 metų, kuomet baigs galioti Kioto protokolas. 2012 m. – ėmė ir priartėjo, o bendru sprendimu, deja, nekvepia. Maža to, pasaulio galingieji ėmė viešai svarstyti, kad derybas dėl naujausios Klimato kaitos sutarties vertėtų pratęsti iki 2016 m., o sutarties įsigaliojimą – atidėti iki 2020 metų.
Tad šiomis dienomis akys pelnytai krypsta į Durbane vykstančią Klimato kaitos konferenciją, mat būtent dabar ji įžengia į naują lygmenį – susirinkus valstybių aukščiausio lygio vadovams vis dar tikimasi priimti politinį sprendimą dėl naujo tarptautinio klimato kaitos susitarimo, kuris įsigaliotų po 2012 metų, pasibaigus Kioto protokolo įsipareigojimų laikotarpiui.
Iš viso 17-osios Klimato kaitos konferencijos metu planuota aptarti daugiau nei 70 klausimų ir priimti sprendimus, kaip bus valdomas Žaliasis klimato fondas (jo paskirtis – pagalba besivystančioms šalims kovojant su klimato kaita), kaip bus skatinama aplinkai palankių technologijų plėtra ir diegimas, bei veiksmai, skirti prisitaikyti prie klimato kaitos, taip pat rengiamasi aptarti, kas lauks išmetamų šiltnamio dujų nustatytosios normos neišnaudotų vienetų (NNV) ir kaip rengiamasi finansuoti besivystančių šalių veiksmus.
ES – skausmingoje vienatvėje?
Klimato kaitos klausimas tikrai negali skųstis, kad dėmesio jam stokojama. Jis tiek apkalbėtas, tiek studijų ir prognozių pasirodę, tiek argumentų išsakyta ir, atrodo, prieita bendros išvados, kad pokyčius aplink mus lemia ne tik natūralūs procesai, bet labiausiai, bent jau apie globalinį klimato atšilimą kalbant, - žmogaus ūkinė veikla.
Tačiau imtis veiksmų šių neigiamų procesų suvaldymui ne visi skuba. Ir jei anksčiau mažiausiai entuziastingai nusiteikusių valstybių vadovai sakydavo, kad “ne dabar, vėliau”, tai šiandien girdime pareiškimus, kurie prilygtų “niekada”. Prie tokių tikrai negėda priskirti Kinijos bandymo įrodyti, kad ji yra tik besivystanti valstybė, o ne viena galingiausių ir greičiausiai augančių ekonomikų, kuri milžiniškais kiekiais naudoja energiją. Panašiai elgiasi ir didžiausia pasaulio istorijoje teršėja anglies dvideginiu – JAV: ji neratifikavo Kioto susitarimo. O prieš tai minėtais dviejų valstybių žingsniais besiremdamos Japonija, Kanada ir Rusija šiemet viešai atsisakė pasirašyti Kioto protokolą pakeisiančią sutartį, nes ji, anot jų, apims tik 30 proc. pasaulio emisijų.
Tad kokių stebuklų prieš šias, bent jau Lietuvoje – tikrai šiltesnes Kalėdas, galima laukti Durbane? Tikriausiai, kuklių.
Nes kol kas panašu, kad ES liks skausmingoje vienatvėje. Žinoma, bus galima džiaugtis tuo, kad mes - atsakingi, ne taip kaip kiti. Tiesa, mums antrins pritardamos dar ir mažų salų ir kitos valstybės (tokios kaip Bangladešas, Etiopija ir Maldyvai), kurios vienos pirmųjų atsidurtų po vandeniu ar patirtų kitus klimato kaitos padarinius kylant pasaulio temperatūrai.
Tačiau net ir tuomet, jei bus sutarta dėl Žaliojo klimato fondo lėšų, o ES lėšų dalis šiame fonde bus padidinta iki 30 mlrd. eurų per metus, vis tiek turime pripažinti, kad tokiomis sąlygomis vargiai galėsime susidoroti su augančia tarša ir jos poveikiu aplinkai. Verta prisiminti, kad rezultatas, dėl kurio įsipareigojo labiausiai industrializuotos pasaulio valstybės, buvo nuo 1997 Kioto susitarimo iki 2012 m. sumažinti CO2 taršą bent penkiais procentais, skaičiuojat ją nuo 1990 metų rodiklių. Tačiau nutiko visai priešingai - nors Kioto protokolu įsipareigojusių valstybių rodikliai ir atitinka nurodytas normas, tačiau bendras CO2 emisijų lygis išaugo net 45%, lyginant su 1990 m.
Kas nutiko? Tiesiog du dešimtmečiai buvo kupini pokyčių, kurie šiandien susitarti trukdo net buvusioms Kioto proceso rėmėjoms.
Kodėl šalys nenori susitarti?
Tikriausiai pats paprasčiausias atsakymas į šį klausimą yra tas, kad situacija tam tikrų valstybių atstovams atrodo – bloga, bet nepakankamai bloga, kad be kalbėjimo ir deklaruojamo susirūpinimo dar būtų imamasi ir realiai veikti.
Na, o kalbant konkrečiau, greičiausiai situaciją apsunkina amžinas ir neišsprendžiamas klausimas, kuris kaskart iškyla ir aukščiausio lygio susirinkimuose, ir kasdienybėje - kaip išlaikyti balansą tarp pramonės poreikių ir aplinkos apsaugos. Ekonominio sunkmečio sąlygomis daug kas vengia priimti sprendimus globalios gerovės naudai nacionalinės ekonomikos augimo tempo sąskaita.
Europos Sąjungos, kuri jau kelintus metus imasi lyderiaujančios pozicijos sprendžiant klimato kaitos klausimus, institucijose vis dažniau pasigirsta priekaištų, kad jei savus įpareigosime laikytis aukštų aplinkosauginių standartų, kurie reikalauja nemažų finansinių pajėgumų, tai greičiausiai pramonė ES “paliks” – ir nebūtinai ieškos tolimesnių kraštų, kaip kad Indija, Kinija ar pan. Juk čia pat, už ES sienų, ras valstybių, neketinančių prisidėti prie klimato kaitos mažinimo ir išlaikys senus įpročius neriboti savęs ir netausoti gamtos, o kas dar patogiau – išsilaisvinti nuo Europoje plintančio viruso “teršėjas moka”.
Be to, nuo 1997 m. Kioto susitarimo - praėjo nemažai laiko, per kurį pasikeitė daug kas. Ir tie pokyčiai tam tikra prasme atsako į klausimą, kodėl Durbane Europos Sąjunga gali likti vienintele „stambia dalyve“, kaip ją pavadino JAV, ir kuri iš anksto aiškiai pareiškė, kad turi gilių abejonių ne tik dėl galimybių susitarti Durbane, o ir dėl galimybių susitarti Kioto protokolo pagrindu apskritai.
Kodėl? Greičiausiai todėl, kad tokios šalių kategorijos, kurios egzistavo pirminio susitarimo metu, šiandien atrodo neįtikėtinai netikslios. Taip, taip, čia vėl kalbame apie tas pačias stipriai išaugusias ekonomikas, tokias kaip Kinija, Indija ir Brazilija, kurios buvo įvardintos kaip besivystančios ir taip išvengė įsipareigojimų mažinti emisijas.
Kalbant apie JAV atsitraukimą taip pat galima pritaikyti skirtingos situacijos aplinkybes, kurios prieš 14 metų buvo kiek kitokios. Šiandien ekonominė situacija išties sunki. Tačiau galbūt daug kas priklauso ir nuo požiūrio? ES mato ekonominį atsigavimą per žaliąjį augimą: energijos efektyvumas, tvarus ūkininkavimas, tausus vartojimas, žaliųjų technologijų vystymas ir pan. Tuo tikslu priima konkrečius teisiškai įpareigojančius sprendimus, didesnę dalį lėšų ketina skirti moksliniams tyrimams. Tuo tarpu JAV negali susitaikyti su mintimi apie įpročių keitimą ar senųjų pramonės šakų pertvarką, motyvuodama, jog tokiems pokyčiams - ne laikas, nes tai reikalauja investicijų, gali kainuoti daug prarastų darbo vietų ir pan.
Neverta pamiršti ir dar vienos, ne visada matomos, bet labai įtakingos valstybių grupės - tokių, kurios gyvena iš iškastinio kuro gavybos. Štai Saudo Arabija atvirai pareiškė, jog tikisi tam tikrų kompensacijų, jau nekalbant apie nenorą įnešti savo dalies į taip vadinamą „žaliąjį fondą”. Jų pasipriešinimas, be jokios abejonės, gerokai stipresnis, nei yra matomas viešumoje.
Štai šitaip, laikui vis labiau spaudžiant, o derybininkams vis labiau įvaldant argumentų “dar ne šiandien” kalbą, mažieji veikėjai laukia iniciatyvos ir postūmio iš didžiųjų, o didieji nesusitaria su kitais didžiaisiais, kuriems patogu vaidinti mažesnius, nes kai esi mažas – tuomet ir atsakomybės našta mažesnė.
Lošimas ateitimi
Šioje vietoje tikriausiai reikia sustoti ir aiškiai sau pripažinti, kad Durbano konferencijoje ištiesta staltiesė bus tampoma, kaip jau tapo įprasta. Be konkrečių, o juo labiau – teisiškai įpareigojančių rezultatų. Lošimas ateitimi greičiausiai persikels į 2012-ųjų pasaulinį vadovų susitikimą Rio de Žaneire, su naujais ir kartu, tais pačiais lūkesčiais.
O tuos lūkesčius didina vis dažnėjančios gamtinės katastrofos – liūtys ir potvyniai, sausros ir kitos pasekmės, paliečiančios milijonus žemės gyventojų. Ekonominiai praradimai per metus dėl klimato kaitos neigiamų padarinių sudaro apie 100 mlrd. JAV dolerių.
Prognozių esama labai įvairių, tarp jų ir tokia, kad “liepto galą” pasieksime per ateinančius 50-100 metų. Tačiau, ar galime žiūrėti į klimato kaitą taip, tarsi ne mes būtume žemės savininkai, bet kad skolinamės ją iš savo anūkų? Ir ar tikrai šiandienos sprendimuose galime sau leisti Karaliaus Saulės prabangą, mąstydami apie šiandien ir rytoj?