Nors dažnai kalbama, kad mums, Lietuvos verslininkams, dar toli iki vakarietiško supratimo, kur laikoma ne tik prievole, bet ir garbe investuoti į išsilavinimą, kultūrą, sportą ar infrastruktūrą, tačiau pastaruoju metu, sakyčiau, ši geroji praktika vis labiau taikoma ir mūsų šalyje. Deja, šiuo savo straipsniu noriu konstatuoti labai paradoksalų dalyką: dažnai mūsų valstybėje didžiausiais stabdžiais verslo ir visuomenės plėtrai savivaldybėse tampa biurokratai.
Gal daugeliui paprastų žmonių, ypač išvargintų nuolatinio nedarbo, bus sunku patikėti, kad verslininkas, sugalvojęs pastatyti įmonę ir sukurti keliasdešimt darbo vietų, gali būti nepageidaujamas. Deja. Keletą metų galvojau apie savo verslo, konkrečiai – pirminio medienos apdirbimo, plėtrą ir ieškojau savivaldybės, į kurią galėčiau investuoti ir statyti savo įmonę. Noriu pabrėžti, kad kalbu apie praėjusios kadencijos savivaldybių vadovus. Pirmiausia kreipiausi į Šiaulių miesto savivaldybę. Šios savivaldybės vadovai ir valdininkai, metus laiko sugebėję vilkinti pasiūlytą projektą, neaiškiais ir nekonkrečiais atsakymais tampę verslininkui, ketinusiam investuoti keliasdešimt milijonų litų, nervus, galėtų pretenduoti į Vinco Kudirkos satyrų, aprašiusių caro valdininkus, puslapius.
Trečioji mano pasirinkta savivaldybė – Radviliškio rajonas. Pirmasis susitikimas su meru Antanu Čepononiu vyko prieš pat savivaldybių rinkimus, kai niekas nežinojo, kas vadovaus savivaldybei po mėnesio, o dabar – jau vyksta įmonės šioje savivaldybėje projektavimo darbai. Šios savivaldybės požiūris į investuotojus - tiesiog iš fantastikos srities. Pavyzdžiui, išsiaiškinęs, ko man reikia, apie ką kalbėsime, meras A. Čepononis surenka specialistus ir viskas čia pat sprendžiama. Mero kabinete nesu buvęs ilgiau kaip pusvalandį. Kartą su A. Čepononiu išsikalbėjome apie sportą, jis aprodė miesto bazes. Pasakiau, kad pradėję investuoti galėsime paremti vieną kitą komandą. Kai numatėme konkrečią pinigų sumą, kurią skiriame Nacionalinėje krepšinio lygoje rungtyniaujančiai vyrų komandai, sukirtome su meru rankomis. Taip atsirado komanda „Radviliškis–Juodeliai“. Darbai vyksta, rajonas turi puikią komandą. Sunku būna tik tada, kai susitinka dvi remiamos komandos: Marijampolės „Sūduva“ ir „Radviliškis-Juodeliai“, tada rungtynių man geriau nežiūrėti.
Jau beveik dvidešimt metų ne tik kuriu savo verslą, bet esu ir nuolatinis futbolo ir krepšinio sporto bei įvairių renginių rėmėjas, todėl iš savo patirties galiu konstatuoti, kad ten, kur savivaldybės vadovai sutaria su vietos verslininkais, remia jų iniciatyvas, ten kuriasi ir naujos įmonės, klesti sportas ir kultūra, nes netrūksta rėmėjų, o kur tokio sutarimo nėra, visuomenei skirtus turtus aitvarai neša pro šalį.
Kai šią problemą paviešinau vietos laikraštyje, net neminėdamas tų veikėjų pavardžių, supratau, kad toks klubas ir jo rėmėjas bei vadovas – nepageidaujami. Aš šią situaciją pavadinau „vagie, kepurė dega“. Bet ar tai atspindi visos savivaldybės ir jos piliečių interesus?
Pastaruoju metu dažnai galvoju, kad jeigu būtų mano valioje – tokius valdininkus sukeisčiau vietomis su mūsų vaikais, vargstančiais airijose, londonuose ir kitur. Kaip kilo ši mintis? Prieš pusmetį viešėdamas Airijos sostinėje Dubline netyčia užklydau į rajoną, kuriame gyvena išeiviai iš Lietuvos. Vaizdas - kaip filmuose apie baisiausius skurdžių rajonus. Kai kurių namų langai užkalti, čia gyvenę airiai išsikraustė neapsikentę netikusios kaimynystės. Didžiuliame, prie oro uosto įsikūrusiame viešbutyje, kuriame, pasirodo, pusė darbuotojų yra lietuviai, anksti ryte užkalbinau grindis valiusią merginą. Ji papasakojo, kad dirbti čia labai sunku, o paklausta, ar norėtų grįžti į Lietuvą, pasakė, kad labai... Man suspaudė krūtinę. Juk ta mergina per mėnesį neuždirba tiek, kiek, tarkime, gauna mūsų savivaldybės klerkai ar kokios nors valdiškos įstaigos vadovai, kurie dažnai nieko neveikia, tik „laka ir kitus lakdina“. Tokių Lietuvoje yra tūkstančiai. Todėl vienintelis šansas Lietuvai gyventi ne iš pašalpų - tokius valdininkus „komandiruoti“ į Airiją, o iš ten susigrąžinti merginas, kaip kad mano kalbinta. Viena jų atliks trijų penkių parazitų, nebijau šito žodžio, darbą.
Iniciatyvų turiu ne tik aš, bet ir kiti verslininkai, ir tam nereikia didelių pinigų, reikia tik didesnio palaikymo iš savivaldybių. Pernai Kalvarijoje įkūrėme vietos krepšinio lygą, kurios varžybose dalyvavo seniūnijų komandos. Joms nupirkome uniformas, padėdavome moksleivius ir jų palaikymo komandas iš atokiausių savivaldybės kampelių atvežti į varžybas. Šiemet planuojame šią lygą išplėsti, įtraukiant ir Kazlų Rūdos regiono vaikinus, taip pat greta vyresniųjų organizuoti vaikų kvadrato lygą, kad užsiėmę būtų visi. Norėtųsi, kad šios iniciatyvos, ir dar daugiau, ateitų iš savivaldos, nes tai yra gyvenimo gerovės kūrimas, o mums, verslininkams, tereikėtų tik pasirūpinti šių idėjų palaikymu.
Deja, panašių tendencijų apie paramą ir trukdžius verslui galima įžvelgti ir Vyriausybėje. Jeigu pats ministras pirmininkas, pasižymintis žaibiška orientacija ir giliu analitiniu mąstymu, problemas sprendžia labai greitai, verslininkai gali paliudyti, kad pasitarimai pas jį būna labai trumpi, bet konkretūs, o sprendimai – operatyvūs, ne kartą po rimtų diskusijų ir priimtų konkrečių sprendimų norėjosi padėkoti premjerui už jo ryžtą, gerą strategiją ir kompetenciją, už tai, kad randa laiko išklausyti bet kurio verslininko bėdas, tačiau kuo į žemesnį lygmenį eini, tuo su daugiau problemų susiduri.
Ministrams kartais jau tenka ilgokai aiškinti savo sumanymą ar kai kurių numatomų įstatymų spragas, kartais būna, kad po mėnesio jie jau būna pakeitę nuomonę - neva, žemesnio rango valdininkas privėlė klaidų. Kartais mes, verslininkai, pasikalbame, kad dirbant su tokia komanda, bet koks verslas seniai būtų bankrutavęs ir visi jau sėdėtume airijose. Paprastas pavyzdys - vienos ministerijos biurokratas, rengdamas įstatymą „netyčia“ vietoje žodžių „vietos gamintojai“ įrašo žodžius „didieji gamintojai“. Ar tai tik „lapsus lingva“? Tada paprasčiausiai galvoji – ko labiau trūksta – atsakomybės ar kompetencijos? O gal noro? Tai gal įteisinkime įstatymais asmeninę valdininko atsakomybę? Juk norinčių dirbti pilnos airijos ir londonai.