Klaipėdos krašto - šių baltų žemių - pavadinimų etimologija glaudžiai susijusi su gilių amžių istorija. Klaipėdos vardas (lot. Caloypede) pirmąkart minimas Vytauto laiške 1413 m., kuriame sakoma, kad miestas pastatytas žemaičių (Samogitian) žemėje. 1422 m. Melno taikos sutartimi buvo galutinai nustatytos Vokiečių Ordino ir Lietuvos sienos, bet Klaipėda palikta Ordino pusėje. 1455 m. miestą vėl užėmė žemaičių pajėgos. Iš Livonijos atsiųsta kariuomenė juos išstūmė, bet pasitraukdami žemaičiai sudegino miestą ir pilį. Nuo 1525 m. Klaipėda priklausė Prūsijos hercogystei, nuo 1701 m. – Prūsijos karalystei. 1629–1635 m. miestą valdė Švedija, o Septynerių metų kare 1757–1762 m., taigi, labai trumpai, – Rusijos imperija. 1807–1808 m. Napoleonui Bonapartui sumušus Prūsiją, bet nukeliavus tik iki Rytų Prūsijos, Klaipėda buvo karaliaus Frydricho Vilhelmo II ir jo karališkosios šeimos rezidencijos vieta ir laikinoji Prūsijos sostinė. 1871 m. kartu su Prūsija Klaipėda tapo Vokietijos imperijos dalimi.

Štai nuo tada iki XX-ojo amžiaus antrojo dešimtmečio nuožmios grumtynės dėl šios teritorijos (1919 m. jos plotas sudarė maždaug 2848 kv. km, o gyventojų skaičius ir tautinė sudėtis nuolat keitėsi) kiek prislopo. Tačiau Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame  pasauliniame kare vėl įžiebė Klaipėdos krašto dalybas. Įdomu, kad dėl šios puikios geostrateginės vietos konkuravo ne tik lietuviai bei vokiečiai, bet ir lenkai.

1919 06 28 pasirašyta Versalio taikos sutartis ne tik pakeitė Europos veidą, bet ir nutraukė Vokietijos dominavimą senojoje prūsų žemėje. II-asis reichas neteko daug teritorijų – Elzaso, Lotaringijos, Šlezvigo, Poznanės, Aukštutinės Silezijos ir dalies Vakarų Prūsijos. Pagal sutarties 28 ir 99 str. Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas valstybių nugalėtojų žinion. Kitaip sakant, 700 metų buvęs vokiškos ir baltiškos dvasios kupinas regionas neteko vieno šeimininko, ir tai sudarė sąlygas chaosui.

Krašto gviešėsi net Lenkija, kuri nuo 1920 10 09, sulaužiusi Suvalkų sutartį, turėjusią įsigalioti po paros, okupavo Vilnių, o paskui visą kraštą, tai yra 9546 kv. km teritorijos (tiek kiti okupantai sovietai Lietuvai gražino 1940 11 06). Vadinasi, 1920 m. Lietuva buvo netekusi apie 12 400 kv. km, tai yra vos ne penktadalio viso savo dabartinio ploto.

Versalio taikos sutartis numatė, kad Klaipėdos kraštas būtų perduotas Antantės – keturių didžiųjų valstybių kontrolei. Ji įsigaliojo 1920 01 10, ir jau vasario 12 d. paskutiniai vokiečių kariniai daliniai pasitraukė iš Klaipėdos. Krašto administravimas Antantės vardu perėjo prancūzams. Lietuva tiesiogiai į jį jokių teisių neįgijo. Versalio taikos konferencijoje Lenkijos delegacija pasistengė paveikti Prancūziją, kad Lietuva nebūtų pripažinta pilnateisė Klaipėdos krašto dalininke.

Nuo seno aktyvus Varšuvos rėmėjas Paryžius tvirtino, kad Lietuva ir šiaip turi teritorinių ginčų su Lenkija, tad nedera sukurti dar vieno precedento konfliktui tokiame sudėtingame regione. Geriausiu atveju Klaipėdos kraštas galėjo atitekti bendrai Lietuvos ir Lenkijos valstybei, kurią savo vizijose jau regėjo garsusis lenkų strategas generolas J.Pilsudskis, savo pagalbininko J.Zeligowskio rankomis okupavęs Vilniaus kraštą.

Lenkams Klaipėda buvo svarbus uostas, per kurį jie eksportuodavo savo medieną, kitas prekes. Nemuno prieigos ir delta ją taip pat viliojo. Tačiau dar labiau Lenkijai buvo svarbus istorinis momentas. Kaip pastebi istorikai, iš pradžių lietuviškoji kolonizacija šiame krašte dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos, ATR) padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas.

Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė viduramžiais keitėsi kartu su Ordino statuso kitimu, jo virtimu Prūsijos kunigaikštyste, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas Didysis ir labai stengėsi, bet 1422 09 27 tarp LDK ir Ordino sudaryta Melno taikos sutartimi jis atgavo tik Žemaitiją, tačiau nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torūnės (Torno) taikos Ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie Trylikos metų karo tarp Lenkijos ir Vokiečių Ordino dėl Rytų Pamario, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį Ordino žemių.

Vis dėl to ši taika pristabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė po 1525 m. įvykdytos sekuliarizacijos, kai jo žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o Ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri, nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste, tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo visam Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo ATR padalijime ir atsiėmė dar Torūnės taikos sutartimi prarastas žemes.

Taigi, ir šiose krašto dalybose Lenkija dalyvavo tarsi pilnateisė dalininkė. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas rašė, kad vokiečiai ne tik kad nesipriešino, bet net gi tam tikra prasme lietuviams padėjo, kad išvengtų Vokietijai liūdnos perspektyvos: Klaipėdos kraštas, Prancūzijai pritariant ir padedant, galėjo atitekti Lenkijai arba tapti „laisvuoju miestu“ - freischstadtu, nepriklausančiu jokiai valstybei. Tą šiandieniniais terminais vadinamą Laisvąją ekonominę zoną (LEZ) vis tiek būtų globojusi Lenkija, kuri būtų gavusi teisę valdyti Klaipėdos uostą bei naudotis Nemuno žemupiu. Tuomet Klaipėdos krašto ir Lietuvos vakarų tikrai būtų laukęs vadinamos Vidurio Lietuvos likimas.

Iš tikrųjų, 1921 12 01 įsikūrusi Freistaato talkininkų sąjunga uoliai skleidė „laisvos valstybės“ privalumus ir 1921 12 15 net surengė plebiscitą, kurio metu idėją parėmė trys ketvirtadaliai iš visų tuo metu krašte gyvenusių 71 856 rinkimų amžiaus žmonių. Tų metų gruodį Klaipėdoje buvo įsteigtas lenkų konsulatas, o netrukus su vietos verslininkais buvo pasirašytas susitarimas, kuris užtikrino per karą nutrūkusios medienos prekybos atnaujinimą per uostą.

Negalima sakyti, kad Lietuvos vadovai nematė tokios pavojingos situacijos ir nenumatė klastingų ėjimų. Bet Lietuvos bandymai integruoti kraštą nebuvo sėkmingi. Prireikė net surengti karinį Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, vadinamą Klaipėdos sukilimą, kuris įvyko 1923 01 10-15), tiesa, be jėgos panaudojimo Šiaip ar taip keturių Antantės šalių Ambasadorių konferencija 1923 02 17 nutarė perduoti Lietuvai krašto suverenumą. Bet tik 1924 m. gegužę buvo pasirašytas juridinis Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai aktas. Prancūzija, pamačiusi, kad lenkai niekaip negali įžengti į Klaipėdos kraštą, stengėsi bent įteisinti Lenkijos buvimą Vilniaus krašte: Paryžius reikalavo, kad Lietuva pasirašytų taikos sutartį, įteisinančią Vilniaus krašto okupaciją. Tai buvo kaip Klaipėdos krašto atidavimo Lietuvai sąlyga.

Tad viskas baigėsi lyg ir gerai. 1923 02 19 - 1939 03 22 Klaipėdos kraštas autonomijos pagrindais priklausė Lietuvai. Bet visiškai integruoti jį į valstybę nepavyko. Paskui visas pastangas nubraukė naujas agresorius: po Berlyno ultimatumo buvo pasirašyta penkių straipsnių Vokietijos ir Lietuvos sutartis, kad Klaipėdos kraštas atitenka reichui. Jau kitą, kovo 23 d., į Klaipėdą įžengė Vokietijos kariuomenė ir tą pačią dieną A.Hitleris iš miesto teatro balkono pasakė ugningą kalbą...

Šios istorinės mūsų pajūrio peripetijos parodė, kad mažytė Lietuva nepajėgė atsilaikyti ne tik prieš didžiųjų agresorių spaudimą, bet ir prieš buvusių konfederacijos sąjungininkų agresyvų elgesį. Lenkija ketino Lietuvą įsprausti į okupacijos žnyples ir jomis tiesiog „įkelti“ ją į išsvajotos naujosios ATR vežimą. 

Ir čia kai kam labai viliojančiai atrodo kitų okupantų tariamai „kilni“ misija – Vilniaus ir Klaipėdos kraštų gražinimas Lietuvai, kuri pati jau buvo po svetimu padu. Vaizdžiai tariant, alkanam geradaris atkiša žiauberę duonos, bet pats ją ir suvalgo...

Šį palyginimą prisiminiau radęs šių metų vasarį skandalingojo „Wikileaks“ paviešintus diplomatinio susirašinėjimo dokumentus, esą M.Gorbačiovas už Kovo 11-ąją skelbtą Lietuvos nepriklausomybę reikalavęs 21 mlrd. rublių ir – Klaipėdos kraštą prijungti prie Kaliningrado srities. Švedijos užsienio reikalų ministerijos paskelbtuose slapto diplomatinio susirašinėjimo dokumentuose apie Sovietų Sąjungos ir Baltijos šalių laisvės siekius tvirtinama: „A.Brazauskas susitikęs su M.Gorbačiovu gavo sutikimą skelbti nepriklausomybę, bet M.Gorbačiovas esą pareikalavęs 21 mlrd. rub. sąjunginės reikšmės įmonėms ir pramoniniams kompleksams išpirkti. Atsakydami lietuviai iš rusų neva reikalauja 500 mlrd. rub. žalai atlyginti... Be to M.Gorbačiovas primygtinai reikalavo, kad galiotų 1939 m. spalio mėn. bazinė sutartis, taigi, ir valstybių sienos, kai Klaipėda buvo Rytų Prūsijos arba dabartinės Kaliningrado srities dalimi, nes ten gyvena daug atsikrausčiusių rusų...“. Pranešimą neva pasirašęs tuometinis Švedijos konsulas Leningrade Dagas Sebastianas Ahlanderis.

Tad ar baigtos Klaipėdos krašto ir mūsų gintarinio pajūrio dalybos? Kas dar išplauks iš istorijos glūdumos? Kas jo laukia ateityje?