Jūs – Lietuvos banko valdybos pirmininkas. Leidžiate laiką patogiame odiniame krėsle už masyvaus ąžuolinio stalo. Rami tarnyba, nes paskutinė bankų krizė – jau tolimoje praeityje.
Rytais pasirašinėjate dokumentus ramus, nes „v Bagdade vsio spokoino“, bankų sektoriuje tvyro ramybė. Gražiai skamba frazės tuose dokumentuose, oi gražiai: „ 2010 m. ypač daug dėmesio skirta kredito ir likvidumo rizikos valdymo klausimams ir kaip pagerinti vidinį valdymą. Per bendruosius inspektavimus itin domėtasi bankų veiklos didžiausios rizikos sritimis ir tikrinta, kaip valdomos ne tik kredito, likvidumo, bet ir rinkos, operacinė rizika bei kaip vykdoma vidaus kontrolė. Taip pat analizuota, ar rizikos valdymo sistema yra išsami ir veiksminga ir ar leidžia tinkamai ir laiku nustatyti, įvertinti, stebėti bei valdyti riziką, ar bankuose tinkamai laikomasi jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų, vidaus reikalavimų, ar teisingai sudarytos Lietuvos bankui pateiktos finansinės ir priežiūrai skirtos ataskaitos.“
Mes tik po metų sužinome, kad trijų milijardų vieno nedidelio banko turto – nebėra. Latvių žiniasklaida jau pasakoja istorijas, kad iš jo veikiausiai buvo grobstoma jau net prieš dvejus metus. Šaltiniai Latvijos kapitalo ir finansų rinkos priežiūros institucijose teigia, kad latviai turėjo signalų, jog Vladimiras Antonovas aplinkiniais keliais iš „Krājbanko“ išvedinėja pinigus. O pas mus – ramu! Du metus iki kracho latviai situaciją žinojo, o mes – ne? Tada keistai atrodo, ką galėjo Reinoldijus Šarkinas veikti trišaliame Lietuvos, Latvijos ir Estijos centrinių bankų vadų susitikime pernai liepos 1-ąją Vilniuje, jei nė žodeliu su latvių kolegomis nepersimetė apie įtartinus reiškinius Latvijos bankų sektoriuje. Ir kaip iš tikrųjų klostosi trijų šalių institucijų bendradarbiavimas, jei praėjus dvejiems metams apie įtartinus pinigų judėjimus ir latvių tuomet įvestus apribojimus „Snoro“ dukteriniam bankui šiandien sužinome iš spaudos?
Norėtųsi išsamios ataskaitos, kas, kada ir už kiek atliko „Snoro“ inspektavimus. Visuomenė turi sužinoti, kas rašė ir kas pasirašė po inspektavimų ataskaitomis, nes reikia pažinti Lietuvos „didvyrius“, sugebėjusius išsunkti iš mūsų visų – valstybės mokesčių mokėtojų – 4,1 milijardo litų, kuriuos sumokėsime nuskriaustiems indėlininkams ir taip šaliai sunkiu metu. Ir į akis reiktų pažvelgti ne tik Antonovui su Baranausku, bet ir tūkstančiams darbuotojų iš šimtų Lietuvos įmonių, praradusių milijonines apyvartines lėšas žlugusiame banke.
O vyriausias priežiūros pareigūnas – užtikrintame poilsyje. Jei švenčių nebūtų jau ir taip per daug, bevelyčiau pasiūlyti balandžio 15-ąją, paskutinę R.Šarkino darbo dieną, minėti kaip visuotinę šventę. Vadintume taip: „Balandžio 15-oji – išsilaisvinimo iš Lietuvos banko letargo miego diena“.
Tikrai galima ilgai spekuliuoti, kaip ir ar būtų sprendęs „Snoro“ krizę ankstesnis Lietuvos banko valdybos pirmininkas. Tačiau naujajam bent jau neprikiši vieno dalyko: pasirinkimas tarp skaudžios tiesos ir patogaus melo šiam žmogui yra aiškus. Tik užgriuvęs atsakomybės svoris gali būti itin sunkus, nes sistema nemėgsta atvirai ir tiesiai kalbančių žmonių.
O tikrą visuomenės pasitikėjimą galima įgauti tik tada, kai ir darbais, ir žodžiais parodai, jog veiki bendro intereso (šiukštu, ne bankininkų rato) labui. Pirmas žingsnis – bankų paslaugų komisinių mokesčių palyginimas internete – jau žengtas. Judėkime toliau, nesustokime ties tuo, kas pasiekta.
Labai geras pavyzdys – istorija su „Snoro“ indėlių sertifikatais, kurie nepatenka į indėlių draudimo sistemą. Kodėl mes tik dabar sužinome, kad Lietuvos bankas buvo uždraudęs „Snorui“ priimti indėlius siūlant didesnes negu rinkos vidurkis palūkanas? Ar neturėjo visuomenė to fakto sužinoti tą pačią dieną, kai šis draudimas buvo įvestas? Gal būtų buvę perpus mažiau susižavėjusių apgaulinga indėlių sertifikatų vilione, taigi, gal Lietuvoje dabar turėtume kelis šimtus daugiau laimingų, o ne sužlugdytų, šeimų.
Ar negalėtų Lietuvos bankas įvesti dar vienos geros praktikos ir šalia bankų komisinių lentelės pradėti viešinti, kokie apribojimai kokiam konkrečiam bankui šiuo metu galioja ir iki kada bankui suteiktas terminas pasitaisyti, o taip pat kokio dydžio baudos buvo skirtos? Toks žingsnis užkirs kelią bet kokioms spekuliacijoms, pakankama centrinio banko priežiūra ar ne. Bus galima atsakyti drąsiai – „štai, viskas vieša, patys darykite išvadas prieš nešdami indėlį į banką, kurio veiklai taikomi vienokie ar kitokie apribojimai“. O užduotėlė sukurti tokį suvestinį tinklapį tikriausiai ne per sunki struktūrai su 800 darbuotojų.
Ar išmoks „Snoro“ pamokas Lietuvos bankinė sistema – pamatysime netrukus. Norėtųsi tikėti, kad netapsime savo pačių baimių įkaitais. O juk jau dabar girdime priekaištaujant, kad bankų daromų negerovių negalime kelti viešumon, nes taip neva smūgiuojame visai Lietuvos bankų sistemai. Taigi, tam tikros jėgos jau skatina rinktis ne tiesos, o melo kelią.
Ko reikia visuomenei? Laiku išrėžtos tiesos, kuri gali iš anksto padėti diagnozuoti ir išgydyti dar neužleistą gripą? Ar tylos, kuri patogi, bet ligonį galiausiai priveda prie „vėžiuko“?