B.Gailius. Šiaurės–Baltijos valstybių ir D.Britanijos sąjunga – džentelmenų lyga?

Per praėjusius metus naujo įkvėpimo įgijo glaudesnės politinės Šiaurės–Baltijos valstybių ir Didžiosios Britanijos sąjungos idėja. Metų pradžioje Londone įvyko pirmasis šių šalių vadovų susitikimas, o neseniai britų salas aplankęs Lietuvos užsienio reikalų ministras dar kartą patvirtino, kad draugystė bus stiprinama.

Tokia sąjunga yra sena idėja. Lietuviai mėgsta pabrėžti, kad tarpukario mąstytojas Kazys Pakštas propagavo Baltoskandiją, glaudžiai susijusią su Didžiąja Britanija ir JAV. Tačiau, žinoma, ne tik K. Pakštas atkreipė dėmesį į geopolitinę Baltijos jūros regiono padėtį.
Reklama

Svarstant šio regiono valstybių politikos ir įtampos tarp jų ištakas, galima grįžti į XVI–XVII a., kai dėl dominavimo Baltijos jūroje varžėsi Lietuva–Lenkija, Švedija ir Rusija. Tačiau šiuolaikinė situacija pradėjo klostytis Šaltojo karo pradžioje. Tuomet Švedija iš pradžių visiškai slaptai, vėliau – vis atviriau pradėjo bendradarbiauti su NATO. Kai teko rintis tarp sovietų ir amerikiečių, švedai aiškiai parodė, kad anglosaksiška kultūra jiems arčiau širdies.

Ši pirmiausia gynybos interesais pagrįsta sąjunga išliko tvirta ir po Sovietų Sąjungos žlugimo. Kartu su NATO partneriais Švedija labai aktyviai rūpinosi ne tik Baltijos valstybių įtraukimu į aljansą, bet ir tiesioginiu jų apginklavimu. Visa tai vainikavo 2010 m. paskelbta vadinamoji Solidarumo deklaracija. Švedija atvirai pareiškė, kad krizės atveju dalyvautų Baltijos ir Šiaurės valstybių gynyboje. Kartu su naryste NATO tai yra turbūt svarbiausia garantija prieš Rusijos norą sugražinti sovietinę praeitį.

Ji svarbi ne tik mums, bet ir amerikiečiams. Niekas nenori, kad palei Baltijos jūrą vėl įsigalėtų neprognozuojami sovietų palikuonys. Be to, JAV reikalingi draugai Europoje, o senajame kontinente anglosaksiškas avantiūrizmas ir kaubojiškas politikos stilius laikomi per menkai rafinuotais. Užtat Šiaurės–Baltijos valstybėms tokia dvasia labai artima. Gal dėl to, kad esame tokia pat „netikra“ Senojo pasaulio dalis, mes suprantame ir mėgstame britus ir amerikiečius. Galima prisiminti daugelį asmeninių istorinių politikų ryšių, amerikietiškas madas tarpukario Lietuvoje ar tai, kad išsigelbėjimo nuo gyvenimo sunkumų daugelis ieškome Londone. Bet iš tikrųjų tai meilė, kuriai nereikia argumentų. Ir ji abipusė. Amerikiečių ekspertai tikrai vertina mūsų regiono valstybes kaip patikimas partneres sudėtingose situacijose, tokiose, kaip Irako ar Afganistano karai.

Britams Šiaurės–Baltijos valstybės taip pat yra ir svarbūs sąjungininkai ES viduje. Vienas Prancūzijos prezidentas liepė patylėti kadaise garsiam Vilniaus dešimtukui, kitas nurodė Davidui Cameronui nesikišti į euro zonos reikalus. Nuoskaudos vienija, reikia tikėtis. Svarbu ir tai, kad britų užsienio politiką veikia kolonijinė praeitis. Iš jos kyla ne vien simbolika, bet ir mąstymo apie pasaulį būdas, kuris reikšmingai įtakoja sprendimus. Galima prisiminti, kaip dar 2006 m. buvęs Margaret Thatcher vyriausybės ministras lordas Davidas Howellas paskelbė, kad užsienio politikos orientyru turėtų tapti Britų sandrauga – buvusių Britanijos kolonijų tarpvalstybinis tinklas. Lordo nuomone, šis tinklas galėtų tapti naujos tarptautinės struktūros pagrindu. Tai esą būtų „trečiasis kelias“ tarp kontinentinės Europos ir JAV įtakos, kuriuo mielai nueitų tokios valstybės kaip Lenkija, Norvegija, Lietuva, Latvija ar Estija.

Tik ar britai tikrai pasirengę mus savo keliu vesti? Net ir po krizės niekas rimtai neabejoja JAV galia, tačiau Britanijos padėtis vertinama nevienareikšmiškai. Buvęs gydytojas, o dabar visuomenės kritikas Anthony Daniels, rašantis Theodore`o Dalrymple`o slapyvardžiu mano, kad Britanijoje vis labiau įsigali padugnių kultūra. Pasak jo, „britų jaunimas Vakarų pasaulyje pirmauja pagal visus socialinės patologijos požymius: paauglių nėštumą, narkomaniją, girtuoklystę ir smurtą. Mūsų gerovės valstybė remia visas blogo elgesio formas“. Tokį griežtą nuosprendį britų visuomenei netiesiogiai patvirtina ir neseniai Londone kilusios riaušės. Jos aiškiai atskleidė valdžios bejėgiškumą minios akivaizdoje. Ar tai reiškia, kad nebėra mūsų svajonių Britanijos, tvido ir šerio, nuotykių ieškotojų ir detektyvų Britanijos?

Gal dar neskubėkime laidoti britų džentelmeno. 2003 m. konservatyvus Britanijos žurnalas „The Spectator“ rašė, kad džentelmenas „numynė į saulėlydį apžergęs savo senovišką dviratį, prie jo vairo odiniais diržais pritvirtinęs pintinę ir tvirtai užsimaukšlinęs plačiabrylę skrybėlę“. Tačiau panašu, kad tokiu pat dviračiu jis šiandien parvažiuoja iš saulėtekio. 2009 m. Londone surengtos pirmosios „Tvido lenktynės“. Jų dalyviai raginti apsirengti XX a. pradžios dviratininkų kostiumais ir atvažiuoti senoviškais dviračiais. Kaip sako pats pavadinimas, dažniausias aprangos audinys buvo tvidas – tipiškai britiška šiurkšti vilna. Netrukus „Tvido lenktynės“ išpopuliarėjo JAV, o 2011 m. pasiekė Baltoskandiją. Gegužę „Tvido lenktynės“ surengtos Rygoje, o spalį – Stokholme.

Tai aiškiai liudija mūsų kraštų meilę senamadiškiems britams, slypinčią po tariamai labai šiuolaikiškos visuomenės paviršiumi. Žinoma, mylime įsivaizduojamą kultūrą. Galbūt net tokią, kokios niekada nebuvo. Tačiau tikra meilė yra labai galinga jėga. Ji pranoksta išskaičiavimą, o kartais išgydo net sergantį meilės objektą. Tereikia jai pasiduoti.

Komentaras skambėjo laidoje „Pasaulio panorama“, kuri transliuojama per LTV šeštadieniais, 15.30 val.