Regimybė apgaulinga
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad advokatai teisūs. Išties, ar galima mokėti mokesčius nuo paimtų kyšių sumos, už pelną iš kontrabandos ar prekybos narkotikais arba iš pajamų, gautų už savo dukters tvirkinimą ar užsakytos žmogžudystės įvykdymą?
Tačiau konkrečiu atveju situacija yra iš esmės kitokia. Mat minėtuose klubuose galiojo fiksuoti paslaugų įkainiai. Valanda su šokėja uždaroje patalpoje, vadinama privačiu šokiu kainavo 1000 litų, o privatus šokis su sūkurine vonia – 1500 litų.
Mokesčių nesumokėjimo prasme svarbu ne tai, ar privataus „baleto“ seansai maskavo prekybą „balerinų“ kūnais, o tai, ar pinigai už šiuos seansus keliaudavo į juodąją kasą.
Prostitucija nuryja draudimus nekramtydama
Minėtos sekso paslaugos, perkamos ir parduodamos po šokių vėliava, yra tik pretekstas aptarti, ar prostitucijos draudimas nėra žalingesnis už pačią prostituciją. Ar protinga kovoti su seniausia pasaulyje ir jokio atmirimo ženklų nerodančia profesija?
Prostituciją draudžiančio įstatymo efektyvumo minimumas yra būtina jo galiojimo sąlyga. Kadangi šio įstatymo niekas ir niekada nepaisė, nepaiso ir nepaisys, jis tėra gyvas lavonas. Tvirkinamąjį poveikį darantis ir teisinį nihilizmą skatinantis lavonas.
Intymias paslaugas maskuoja ir praktiškai neišaiškinamu reiškiniu daro ne tik privatūs šokiai, erotiniai ar egzotiniai masažai. Šių paslaugų ausys kyšo ir iš skelbimų, kurie siūlo bendravimo, laiko praleidimo ir įvairias kitokias paslaugas ar pažintis, turinčias dviprasmišką potekstę.
Kovoti su tūkstančius veidų turinčia prostitucija, tas pats kaip pūsti prieš vėją. Nors dorovės policija ir imituoja tokią kovą, tačiau iš esmės ji tik tuščiai švaisto mokesčių mokėtojų lėšas. Kartu korupcijos paženklinti „dorovingieji“ pareigūnai kartais ir patys nevengia naudotis prostitučių paslaugomis. Savo ruožtu atidirbdami už „duoklę“ bei atsidėkodami už tokias paslaugas, jie suteikia prostitucijos verslo asams „stogo“ paslaugas.
Prostitucija ir santuokinė neištikimybė
Gal nepaisant stulbinančio prostitucijos gyvybingumo, kurio gali pavydėti netgi tarakonų veislė, piliečių dorovines nuostatas žeidžiantis ir todėl draudžiamas kūno pardavinėjimas yra kelias, vedantis į visuomenės išgijimą ir moralinį apsivalymą?
Jeigu toks kelias egzistuotų, tai prostituciją reikėtų sutraiškyti kaip nuodingą gyvatę, įsirangiusią į kūdikio lopšį. Tačiau šeimyninės laimės, idilijos ir santuokos tikrasis duobkasys yra ne prostitucija, o santuokinė neištikimybė.
Laidodami seną ir kurdami naują santuoką, žmonės prie altoriaus paprastai vedasi ne prostitutę ar prostitutą, o tą, dėl kurios ar kurio subyrėjo ankstesnė santuoka. Nepaisant to, prostitucija draudžiama, santuokinė neištikimybė – ne.
Ar dėl perkamos meilės galima riboti žmogaus teises?
Prostitucijos draudimo „neįgalumas“ akivaizdus ne tik šeimos bei santuokos, bet ir vienos svarbiausių žmogaus teisių – gyvenimo privatumo, autonomijos ir būsto neliečiamybės kontekste.
Už įstatymo ribų yra tiek kūno pardavimas, tiek jo pirkimas. Kitas dalykas, o ką gali padaryti dorovės policijos pareigūnai, net jeigu jie turi patikimą informaciją apie tai, kad būste teikiamos „greitos“, sintetinio skonio seksualinės paslaugos?
Ar šie pareigūnai turi teisę įeiti į prostitutę išsikvietusio žmogaus būstą prieš jo valią? Kadangi tokia intervencija būtų didesnis blogis už tą, kurio siekta išvengti, tai atsakymas vienprasmiškas – ne! Tas pats pasakytina ir apie įėjimą į viešbučio ar motelio kambarį, kurį apima sąvoka „būstas“.
Tikros ar tariamos aukos įvaizdis?
Šiuolaikinių gerųjų samariečių nuomone, prostitucija besiverčiančios moterys yra žiaurios, neteisingos visuomenės ir nepalankiai susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių aukos. Išimtinai aukos ir niekas kitas, išskyrus aukas.
Visiškai ignoruoti tokį argumentą būtų neprotinga. Išties netgi Vakaruose kai kurios moterys prieš savo valią ir norą tampa sekso vergėmis. Tačiau lygiai taip pat neprotinga būtų neigti ir tai, kad brandžios demokratijos valstybėse, kuriose teisėsaugos institucijos ne žodžiais, o darbais gina žmogaus teises, tokios sekso vergės tėra tik lašas prostitucijos jūroje.
Realijos yra kitokios. Prostitucija anaiptol netapo atgyvena ir reliktu klestinčiose bei turtingose valstybėse. Priešingai, vietinės prostitutės „teisėtai“ piktinasi pigiomis Rytų konkurentėmis, kurios esą mokamas paslaugas teikia dempingo kainomis.
Prekybos kūnu motyvacija
Ar Vokietijos, Olandijos ir Prancūzijos moterys parsidavinėja, persekiojamos nevilties ir nepritekliaus šmėklos arba nesugebėjusios kitokiu būdu realizuoti savęs šiame žiauriame pasaulyje?
Aiškų reikalą neaiškiu daro dailios, puikiai išsilavinusios ir kelias užsienio kalbas mokančios vadinamosios elitinės prostitutės. Jos niekaip „neįsikomponuoja“ į šią graudžią, bet klaikiai primityvią schemą.
Tiesa yra susijusi su polinkiais ir motyvacija. Žmogus nesvarbu kokioje – skurdžioje ar turtingoje valstybėje jis gyventų, niekuomet nebūna patenkintas absoliučiai, nebent trumpam.
Geismas geisti yra nepasotinamas. Patenkintą poreikį keičia kitas, pasiūla gimdo paklausą, norus ir troškimus. Todėl nieko stebėtina, kad žmonės, kurie turi geresnį nei įprasta seksualinį „apetitą“, užsidirba sotesniam gyvenimui, derindami malonumą su nauda.
Ar moterys turi teisę parsidavinėti?
Gal pardavinėti savo kūną amoralu, nusikalstama ir viskas tuo pasakyta? Ne, ne viskas. Ypač atsižvelgiant į tai, kad moteris turi teisę spręsti gimdyti ar ne, o jeigu ne – daryti abortą, kuris laikomas teisėtu, jeigu nėštumas neviršija dvylikos savaičių.
Medicinos ir fiziologijos mokslo yra objektyviai nustatyta, kad tokios operacijos metu iš moters organizmo pašalintas vaisius kaip gyvybė egzistuoja nuo keturioliktos dienos po apvaisinimo, o vėlesnėse nėštumo stadijose jis netgi jaučia skausmą ir intuityvią mirties baimę.
Taigi, ar sveiku protu pateisinama tokia padėtis, kai moteris turi teisę spręsti, ar atimti gyvybę jos įsčiose spurdančiam kūdikiui, tačiau neturi teisės spręsti, ar prekiauti savo kūnu?
Vaistai, pavojingesni už pačią ligą
Prostitucija – blogis, tačiau jos draudimas yra beprasmiškas, žalingas ir dar didesnis blogis, kuris neturi jokios atperkamosios socialinės vertės. Neturi, nes pirkti pardavinėjamą kūną ir išduoti sutuoktinį fiziškai nėra taip žema ir amoralu kaip išduoti jį dvasiškai. O tokios išdavystės aktas atliekamas anaiptol ne su prostitute ar prostitutu.
Apskritai tariamai „moralus“ seniausios profesijos draudimas, nuvaręs šią profesiją į pogrindį, daro neįkainuojamą paslaugą apsukriems verslininkams ir nusikalstamoms struktūroms, kurios gauna didžiulius pelnus iš uždrausto vaisiaus.
Jeigu vaistai yra pavojingesni už pačią ligą, tai peršasi išvada, kad prostitucijos legalizavimas būtų mažesnė blogybė nei jos draudimas. Tačiau visada atsiras oponuojančių proto bokštų, kurie pasiteiraus, o kodėl apsiriboti tik prostitucija?
Kodėl neįteisinti profesionaliai dirbančių samdomų žudikų, banditų ar tiesiog kvalifikuotų kaulų laužytojų, kurių paslaugų kokybės ir kainos santykis būtų optimalus? Kodėl neįpareigoti jų registruotis Mokesčių inspekcijoje?
Tokie tariamai neatremiami argumentai išties yra nesąžiningi, neetiški ir neprotingi. Besąlygiškai draustinos tos veikos, kurios daro esminę žalą vyraujančioms socialinėms vertybėms ir kelia tvarų bei atgrasų žmonių pasibjaurėjimo jausmą ir atmetimo sindromą (pvz., nužudymai, išžaginimai, plėšimai).
Kartu abortai, eutanazija, pornografija, azartiniai lošimai, gėjų ir lesbiečių santuokos, dirbtinis apvaisinimas ar prostitucija yra vieni iš tų reiškinių, kurių legalizavimas ar draudimas yra, šiurkščiai tariant, susitarimo reikalas.