Naudodamasis proga priminsiu, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos administruojamos įstaigos dar vis laukia apmokėjimo iš Vilniaus miesto už jau suteiktas paslaugas juose gyvenantiems vilniečiams. Žmonėms teikiamos paslaugos ir toliau, tačiau ką apie tai galvoja miesto valdžia?..
Atsakinga ir Vilniaus savivaldybė
Tai, kad už socialinių paslaugų organizavimą savo teritorijos gyventojams atsako savivaldybė, įtvirtinta tiek Socialinių paslaugų įstatyme, tiek Vietos savivaldos įstatyme ir būtų nerimta manyti, kad žmonės, taip nuoširdžiai besirūpinantys šia sritimi, to nežino. O gal?..
Problema iš tiesų egzistuoja: Vilniaus miesto savivaldybė neturi pakankamai savo socialinės globos įstaigų ir sutartiniu būdu finansuoja socialinės globos paslaugas kitose įstaigose (privačioje įstaigoje „Marijos namai“, Elektrėnų savivaldybės socialinės globos namuose, daugelyje valstybinių socialinės globos įstaigų). Vilniaus mieste yra tik vieni savivaldybei priklausantys senelių globos namai – Antavilių pensionatas. Būtent juose šį pavasarį nutiko tragiška nelaimė, kai dėl gaisro žuvo vienas žmogus, nemažai apsinuodijo dūmais... Reikia tikėtis, padarytos išvados, kad daugiau tokių pavojų nekiltų.
Taigi, būtent savivaldybė turi administruoti ir užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, nustatydama šių paslaugų teikimo būdą, taisykles, parinkdama viešųjų paslaugų teikėjus ir įgyvendindama viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę.
Todėl keista ir nesuprantama Vilniaus miesto savivaldybės pozicija šią pareigą perkelti vien ant ministerijos pečių.
Kiekvienas, pamatęs, kad socialinės globos įstaigoje nesilaikoma elementarių higienos normų, pagarbos žmogiškajam orumui, turi reaguoti. Reaguoti kaip politinis tribūnas, prisimenantis, kad kiti metai – rinkimų metai, kad naujai sukurtai partijai reikia sutelkti publikos simpatijas, kad vien oranžiniais dviračiais ar mistiniais tramvajais į finišo tiesiąją neišvažiuosi... Turbūt jaučiate, kad kažkas ne taip. Reagavimas tikrai būtinas, tačiau dalykiškas, be teatrališkos pompastikos. Mūsų ministerija yra straipsnyje kaltinama, kad kažko nepadarė arba kažką daro, kas kam nors nepatinka. Žinoma, kiekviena pertvarka kažkam nepatinka. Niekas juk nemėgsta eiti pas dantų gydytoją, tačiau tai būtina, kad nesusilauktume dar didesnių problemų.
Socialinės globos namai – atnaujinami
Imkime iš eilės. Esą nerenovuojami socialinės globos namai. Noriu priminti, kad įvairaus pavaldumo socialinę globą teikiančių įstaigų Lietuvoje yra apie 500. Dalis jų gana prastos būklės. Poreikis didelis, tačiau esant sunkmečiui, iš biudžeto šiemet tam skirta beveik 6 mln. litų. Turbūt nebūtų logiška, jei trečdalis sumos būtų skirta vieniems ar dvejiems globos namams, o kitiems neliktų net būtiniausioms reikmėms...
Norėdama spręsti šią situaciją, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo Stacionarių socialinių paslaugų infrastruktūros modernizavimo programą, pagal kurią įstaigos atnaujinamos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Šiemet po pirmo kvietimo priimta 51 paraiška dėl savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų ar religinių bendrijų globos įstaigų modernizavimo ar statymo, šiuo metu jau pasirašinėjamos sutartys. Kaip tik neseniai baigėsi antrasis kvietimas, ir dar keliauja pretenduojančių projektų anketos. Projektams iš viso planuojama skirti 148 mln. litų, iš kurių 126 mln. litų sudarys Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos. Bus renovuoti, įrengti senelių, neįgalių žmonių globos namai, vaikų namai pritaikomi gyventi šeimynomis. Šie projektai gauna 100 procentų finansavimą, tai reiškia, kad projektams nereikia prisidėti savu indėliu.
Taigi, darbas vyksta, ir projektų sėkmė labai daug priklauso nuo steigėjo valios ir sugebėjimų.
Licencijavimui ruošiamasi
Antra, kodėl dar nelicencijuojamos globos įstaigos. Keista, kai to klausia žmogus, kuris pats mato, kad ne visose viskas yra gerai. Deja, negavus licencijos (o didžiuliuose, kadaise visai kitos paskirties pastatuose įsikūrę globos namai tam daug šansų neturi), įstaiga turės užsidaryti, ir jau tada tikrai tiek darbuotojai, tiek gyventojai atsidurtų gatvėje. Jokiu būdu neteigiu, kad nelicencijavimas sprendžia problemą, tačiau būtent todėl, atsižvelgiant į poreikį ir atliktus tyrimus, ir yra vykdoma įstaigų modernizacija. Beje, kviečiame nepamiršti tuo rūpintis ir pačias savivaldybes – globos namų steigėjas, kadangi planuojama, jog nuo 2015 metų socialinę globą galės teikti tik licencijas įgiję socialinės globos teikėjai.
Reikėtų paminėti, kad ne viskas taip blogai – štai tarpžinybinė darbo grupė, kurioje dalyvauja ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, savo išvadose dėl socialinės globos įstaigų neįgaliesiems teikiamų paslaugų teigia, kad iš 25 socialinės globos su negalia globos įstaigų 20-ies įstaigų patalpose nėra jokių apribojimų, trukdžių ar nepatogumų gyventojams su negalia judant vežimėlyje ar naudojantis kitomis specialiomis judėjimo priemonėmis. Mūsų tikslas – kad pasitemptų ir likusios, norime, kad visos įstaigos gautų licenciją, ta linkme ir dirbame.
Žinoma, bet kuri globos įstaiga privalo laikytis socialinės globos normų, šį atitikimą vertina Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie SADM. Ministerija perėmė iš apskričių viršininkų administracijų kelias dešimtis globos įstaigų nuo praėjusių metų vidurio. Deja, kaip rodo atlikti tyrimai, ne visose jų sudarytos tinkamos sąlygos gyventojams.
Savaime suprantama, imamasi priemonių pagerinti situaciją juose. Susitinkama su įstaigų vadovais, lankomasi įstaigose, prastesnėse įstaigose mažinamas planinis vietų skaičius, pasitelkiama nevyriausybinių organizacijų, dirbančių neįgaliųjų teisių apsaugos srityje, patirtis. Remiantis ankstesniu pavyzdžiu apie dantų gydymą, galima būtų pasakyti, kad stengiamės užlopyti visus kiaurus dantis ir siekiame išrauti nepataisomai sugedusius, nors jie visomis savo šaknimis ir nusistovėjusiais ryšiais įsikibę į įprastą vietą.
Ar tai lengvas procesas, kuris gali praeiti be skausmo, be pasipriešinimo? Kiekvienas, pažįstamas su stomatologais iš dalykinės pusės, gali pats sau atsakyti į šį klausimą... Bet mes neketiname pasiduoti – kaip buvęs senyvo amžiaus žmonių globos namų vadovas, galiu patikinti, kad puikiai žinau šią sritį, ir dėsiu visas pastangas, jog žmonės, gyvenantys globos namuose, juose būtų gerbiami, prižiūrimi ir jais rūpinamasi. Straipsnyje aprašytos nepatenkinamos situacijos bus išsiaiškintos su tomis globos įstaigomis. Kad problemų pasitaiko, puikiai žinome ir tą sprendžiame – jei susitikimai, pokalbiai su įstaigų vadovais nepadės, yra dar kasmetiniai vertinimai. Visa tai R. Vanagaitei turėtų būti puikiai žinoma, kadangi ne taip seniai ji drauge su Vilniaus meru Artūru Zuoku susitiko su socialinės apsaugos ministru Donatu Jankausku ir kalbėjosi šiais klausimais.
Trečia, žmogus gali pats rinktis socialinės globos įstaigą, todėl natūralu, kad geresnės kokybės paslaugas teikiančiose įstaigose yra didesnės eilės. Šiuo metu, pagal Socialinės globos įstaigų administravimo tarnybos pateiktą informaciją, į Prūdiškių socialinės globos namus laukiančių asmenų yra 22, per 2011 metus šiuose namuose buvo apgyvendinti 7 asmenys. Noriu pabrėžti, kad Socialinės globos įstaigų administravimo tarnyba (kurioje dirba ne 67iš kažkur R. Vanagaitės valia atsiradę, o 25 darbuotojai), paspartino procesą: anksčiau žmonės metų metais laukdavo eilės į kuriuos nors globos namus savo savivaldybėje, o dabar galima surasti vietą pvz., gretimame rajone, kadangi informacija apie tai suplaukia į SGĮAT. Eilės per 2010 m. liepos mėn. – 2011 m. lapkričio mėn. laikotarpį, t.y. kai valstybinių globos įstaigų administravimu užsiima minėta tarnyba, sumažėjo daugiau nei 3 kartus.
Ketvirta, planinės vietos. Kaip iš tiesų turi save įgąsdinti žmogus, kad manytų, jog valstybė senelius išvarys už durų ankstyvą sausio 1 d. rytą, nes tiems metams patvirtintas kiek mažesnis planinių vietų skaičius?.. Tai tiesiog reiškia, kad tais metais pvz., nebūtų priimami nauji gyventojai, o norintiems pasiūlomos kitos, lygiavertės sąlygos kitose globos įstaigose. Nepamirškime, kad ir šių žmonių giminės gali migruoti, kai kuriems patogiau, kai jų šeimos narys, kuriam reikia nuolatinės globos, būtų arčiau naujos gyvenamosios vietos.
Siekiant, kad vyresnio amžiaus žmonės gyventų normaliomis sąlygomis, turėtų būti suprantamas noras, kad didelėse, nepritaikytose įstaigose planinių vietų skaičius būtų mažinamas. Užtikrinant asmens privatumą bei orumą, kambaryje turėtų gyventi kuo mažiau asmenų (2 ar 3 ir visais atvejais ne daugiau 4).
Galų gale, medicinos paslaugos. Valstybinės socialinės globos įstaigos turi licencijas tik bendrosioms sveikatos priežiūros (ambulatorinėms) paslaugoms teikti. Jei socialinės globos įstaigose dirba slaugytojai ar jų padėjėjai, jos privalo turėti tam reikalingas licencijas. Kiekvienas įstaigos vadovas, darbuotojai turi įvertinti savo galimybes, priimdami žmogų, kuriam reikės teikti nuolatines medicinos paslaugas.