„Snoras“ yra ne pirmas bankas, juo labiau ne pirma finansinė institucija, kurios veikla žlugo arba buvo sustabdyta Lietuvoje. Bet daugelio šių tamsių istorijų autoriai savo atsakomybės išvengė. Jei ir nukentėjo, tai iešmininkai, kurie iš žlugusių bankų ar finansinių piramidžių daug kapitalo nesusikrovė. Vis dėlto, dauguma jų liko išteisinti arba džiaugėsi bylai sulaukus senaties.
Iki šiol nepareikšta kaltinimų tiems, kas turėjo valstybės vardu įspėti žmones nedėti pinigų į bankus ir tas finansines institucijas, kurios buvo milžinai ant molinių kojų. Nėra įvertintas mūsų valdžios pareigūnų elgesys ir bankų žlugimo dienomis. Dalį bylų į miglą panardino bankininkų, įtakingų banko akcininkų, svarbių liudininkų paslaptinga žūtis.
Visose šiose istorijose žlugusių bankų indėlininkai, jeigu jie nebuvo įtakingi asmenys, taip ir liko stovėti su ištiesta ranka, nieko nepešę, nes mūsų valstybės tarnybos nesugebėjo surasti ir areštuoti kažkur nuplukdyto jų turto, net ir tokiose bylose, kaip dėl EBSW turto. Visi mato, kad dalis šio turto atsidūrė vadovo Gintaro Petriko ir kitų asmenų, artimų EBSW viršūnei, rankose, bet jo valstybės tarnybos niekaip negali atrasti.
2006 m. po ilgo bylos nagrinėjimo teismuose nuteisti kalėti ,,Tauro“ banko valdybos pirmininkas Gintaras Terleckas ir jo pirmoji pavaduotoja Rasa Šerėnienė. Pastaroji atleista nuo šios bausmės, nes augino vaikus. Abu banko vadovai buvo pripažinti kaltais dėl banko turto už maždaug 1,5 mln. litų pasisavinimo ir 3 mln. litų iššvaistymo. Bet kas įdomiausia: dėl ilgo bylos nagrinėjimo senaties termino sulaukė buvusio šio banko vadovo šeimos nariai ir asmenys, anksčiau užėmę įtakingas pozicijas šalies valdžioje.
Tarp jų ir du nepriklausomybės Akto signatarai: Eimantas Grakauskas ir pirmasis Lietuvos banko vadovas Vilius Baldišis. Paties „Tauro“ banko vadovo Genadijaus Konopliovo gyvybę nutraukė kulka. Teigiama, kad jis nusišovė pats, bet ši žinia ne vienam įtakingam asmeniui Lietuvoje, matyt, sukėlė palengvėjimo atodūsį. Juk neliko žmogaus, kuris tiek daug žinojo apie tamsius politikų darbus, o šiame banke keistai persipynė tuo metu šalį valdžiusių Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) ir tada buvusių opozicijoje konservatorių interesai. Jame darbavosi ir signataras, du kartus vadovavęs Valstybės saugumo departamentui Mečys Laurinkus.
1995 m. ,,Tauro“ bankas papuolė į didelį skandalą dėl Europos Sąjungos (ES) skirtos paskolos Lietuvai, kurios vertė buvo 17 mln. ECU ( taip tada vadinosi ES valiuta). Šią sumą LDP Vyriausybė su valstybės garantija patikėjo paleisti per „Tauro“ banką, bet tolesnis jos likimas liko neaiškus.
Tuo metu, LDDP vyriausybėje finansų ministru dirbo Reinoldijus Šarkinas, kuris po to net 14 metų vadovavo Lietuvos bankui. R. Šarkinas teigė, kad LDDP Vyriausybė nusprendė paleisti ES paskolą per „Tauro“ banką be jo žinios, bet kaip buvo iš tikrųjų, valstybės teisėsauga to nesiaiškino. Tuo metu, kai R. Šarkinas atsakė už bankų politiką, žlugo dar du komerciniai bankai: Lietuvos akcinis inovacinis bankas ( LAIB) ir „Litimpeks“ bankas, EBSW grupuotė užgrobė ir sunaikino Valstybinį komercinį banką.
G. Petrikas, kurio teismų maratonas turėtų baigtis kitą mėnesį, teigė, kad LDDP laikais EBSW mokėjo už paslaugas aukščiausiai šalies valdžiai, tarp kurių minėjo ir R. Šarkiną, bet ši žinia mūsų valstybės tarnybų nesudomino. O gal už G. Petriko tylą yra mokama tokiu vangiu EBSW turto ieškojimu?
1995 m. driokstelėjo tikra žodžio prasme sprogimas „Ekspres banko“ istorijoje, kurį LDDP valdžia mylėjo nemažiau už „Tauro“ banką. Vienu iš pagrindinių „Ekspres“ banko akcininkas buvo Gedimino Kirkilo žentas Jonas Basalykas. Žmogus, galėjęs kažką papasakoti šioje byloje - Rimantas Grainys buvo susprogdintas viduryje baltos dienos prie Vyriausybės rūmų. Beje, J. Basalykas ir buvo tas asmuo, kuris pristatė R. Grainį kitiems verslo partneriams, tarp kurių, kaip manoma, buvo įtakingų buvusių KGB veikėjų.
J. Basalyko atvejis yra charakteringas ir tuo, jog kalbant apie galimai neteisėtą aukštų politikų praturtėjimą Lietuvoje iki šiol vis dar užmirštama pasidomėti, kodėl kaip ant mielių kilo šiems įtakingiems asmenims artimų žmonių turtas ir ar jis taip pat neturėtų būti laikomas šių politikų neteisėto praturtėjimo dalimi. Kol kas to mūsų teisėsauga ir kitos tarnybos nepastebi.
Už 48 mln. litų turto iššvaistymą buvo ilgai kaltintas, bet vėliau išteisintas nuo 1991 m. uostamiestyje veikusio „ Vakarų banko“ vadovas Petras Kravtas. Jam teko net 18 mėnesių pasėdėti už grotų, byla truko daugiau nei 10 metų ir Lietuva po Europos žmogaus teisių sprendimo jam turėjo sumokėti beveik 7 tūkst. eurų baudą iš mūsų visų kišenės, nes valstybės tarnybos taip ir nenustatė tikrų kaltininkų, kodėl žlugo šis bankas.
Niekuo baigėsi ir byla prieš buvusių LAIB ir ,,Litimpeks“ bankų vadovus Artūrą Balkevičių ir Gintarą Preidį. Jų veiklą LDDP valdžia sustabdė 1995 metais. Tada ypač nuskambėjo tuometinio premjero Adolfo Šleževičiaus žingsnis: jis atsiėmė indėlį iš žlungančio banko. Visi trys minėti bankininkai teigė, kad buvo nekalti. Nors visuomenė jų nekaltumo argumentų iš teisėsaugos taip ir negirdėjo, kyla klausimas, kas tada turi atsakyti, kad tiek žmonių prarado savo indėlius, nors dalis jų indėlininkams ir buvo po to kompensuota. „Litimpeks“ banko skola kreditoriams buvo 180 mln. litų.
Taip iki šiol ir negavę atsakymo į daugelį klausimų po ankstesnių bankų žlugimo Lietuvoje priėjome prie „Snoro“ banko. Vienintelė gera žinia Lietuvos žmonėms, laikiusiems pinigus šiame banke, yra ta, kad dabar, skirtingai nei daugelio ankstesnių atvejų, veikia ES šalyse privalomos indėlių garantijos ir žmonės, laikę iki 100 tūkst. eurų indėlius juos atgaus.
Neaišku tik kas iš tikrųjų vyko tame banke, kad naujajai šalies banko vadovybei, palaikomai prezidentės ir Vyriausybės teko imtis tokių drastiškų priemonių kaip nacionalizavimas. Buvęs ,,Snoro“ vadovas Raimundas Baranauskas ir jį remiantys tvirtina, kad tai provokacija prieš gerai dirbusį banką, Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas kalba apie vėžį šiame banke. Prezidentės patarėjas Nerijus Udrėnas, anksčiau dirbęs komerciniame SEB banke, prabilo, kad ,,Snoras“ buvo tvarkytas mafijiniais metodais.
Mafijiniai metodai tai jau aiški užuomina į nusikaltimą, todėl iš karto kyla klausimas, kodėl iki šiol turto areštas uždėtas tik banko „Snoras“ turtui, o ne banko savininkų šeimos turtui, kodėl Generalinė prokuratūra taip ilgai delsė, nekeldama bylos dėl turto iššvaistymo ypač dideliu mastu. Juk jei smulkūs indėlininkai savo turtą atgaus, Lietuvos verslas čia vis tiek gali prarasti apie pustrečio milijardo litų. Rekordinę sumą lyginant su visais kitais ankstesniais bankų žlugimais Lietuvoje. Kol byla nebuvo iškelta ir neuždėtas areštas šiam turtui, jis galėjo gali būti perpumpuotas per artimų žmonių ratą, kur reikia.
Bent ta informacija, kuri yra paskleista viešojoje erdvėje neleidžia abejoti, kad „Snore“ galėjo būti nelabai švarios veiklos. Bet jeigu buvęs „Snoro“ vadovas R. Baranauskas jaučiasi teisus, jis turėtų sugrįžti į Lietuvą ir duoti parodymus. Tada jam dar liktų galimybė įrodinėti ne per žiniasklaidą, iš toli, o čia, Lietuvoje, kad jo vadovaujamas bankas buvo dirbtinai sužlugdytas, o Lietuvos teisėsauga susidurtų su labai didžiuliu išbandymu išlikti įstatymo pusėje, turint omenyje, kad „Snoro“ veiklos stabdymą palaikė visa valdžia.
Vis dėlto, jeigu paaiškėtų, kad „Snoro“ vadovai vykdė neteisėtą veiklą, perpumpavo pinigus į jiems žinomas sąskaitas ofšorinėse zonose ir kitur, kiltų kitas labai svarbu klausimas: ar yra pajėgios Lietuvos valstybės tarnybos dirbti taip, kaip dirbo JAV tarnybos Volstrito bankininkų atžvilgiu, iššvaisčiusių JAV piliečių turtą. Amerika parodė, kad ten ir įtakingi asmenys, turtingi bankininkai yra lygūs prieš įstatymą, jeigu padarė nusikaltimus. Taip turėtų būti ir Lietuvoje, kur kol kas tos patirties, o gal noro išieškoti pradingusio turto iš buvusių bankų, finansinių piramidžių savininkų, įvertinti ir šalies banko vadovo ir valdžios politikų atsakomybę iki šiol nebuvo. Jeigu ji atsirastų, gal naujomis akimis galėtume pažvelgti ir į ankstesnius bankų žlugimus Lietuvoje, kur taip, deja, trūko teisingumo, atsakomybės ir realaus noro išsiaiškinti tikras jų žlugimo priežastis.