Nepaisant vietinių subtilybių, randu daugybę panašumų su Lietuva, visų pirma ten, kur sprendžiamos (gal tiksliau – nesprendžiamos?) įvairiausios problemos, kurių pokolonijinėje šalyje nors vežimu vežk. Šia proga nekenktų pripažinti, kad nepaisant būtosios didybės daugybę metų ir mes taip pat buvome ne kas kita, o Rusijos imperijos kolonija, ten žinoma Šiaurės Vakarų krašto vardu.
Indai, atrodo, neblogai išsisprendė apsirūpinimo geriamu vandeniu bei energetika klausimus. Elektros laidai išvedžioti tiek Radžastano dykumose, tiek Himalajuose, jau nekalbant apie tankiau apgyvendintas vietoves. Internetas ir mobilusis ryšys taip pat veikia praktiškai visur ir juo plačiai naudojamasi – kuo ne Lietuva? Ar tarp energijos tiekėjų vyksta „otkatų karas“? Kas jį žino? Atrodo, energetika čia valstybinis monopolis, tačiau lankstiems protams tai neturėtų trukdyti melžti karvutę taip, kad iš tešmens sunktųsi ne tik pienas, bet ir vienas kitas lašas kraujo, ar ne?
Didžiuliai, jei ne didžiausi, pinigai čia buvo daromi kaip tik metu, kai šalyje šeimininkavo Rytų Indijos Kompanija – britai buvo įkūrę tokia valdymo įmonę, kuri, kiek suprantu, sau lygių nėra turėjusi per visą žmonijos istoriją. Ar esame girdėję apie privačią bendrovę, kuri faktiškai administruotų kraštą, visais atžvilgiais didesnį, nei ta šalis, kurioje ji pati registruota? Taigi...
Įdomioji šios istorijos dalis yra ta, kad viena tokia prekė, kuri nešė neįvardintą pelno dalį, buvo opiumas. Reikalas tas, kad Britų Karūna prekyboje su Kinija turėjo neigiamą balansą, o tai reiškė, kad jų suvartojama kiniška arbata valstybės iždui kainuoja sidabro atsargas. Negerai. Čia ir buvo rastas sprendimas – opiumas iš Afganistano (sukluskime) karavanais keliavo per teritorijas, kuriose yra dabartiniai Pakistanas ir Indija, kol pasiekdavo Kiniją, o ten už jį buvo perkama arbata. Žinoma, tokiame ilgame kelyje transakcijų įvykdavo ne viena ir pinigai bei pelnai, tikėtina, turėjo būti tokie, šalia kurio JAV Sausojo įstatymo gangsterių apsukos greičiausiai atrodytų ne taip jau ir įspūdingai.
Šis smagratis įsisuko taip, kad XX amžiaus pradžioje kas ketvirtas kinas buvo įjunkęs į opiumą. Aritmetinius veiksmus, dauginant opiumo kainą iš vartotojų skaičiaus, atlikti nėra sunku, o ir pačius skaičius galima pasitikrinti „pagooglinus“, nereikia nė „Wiki Leaks“. Tiek apie imperijas ir jų turtus. Žinoma, pati Britanijos Karūna čia niekuo dėta, jei ką ir darė, tai tik ta privati įmonė, kuri oficialiai juk irgi prekiavo prieskoniais bei arbata. Beje, pačią arbatą, kaip žemės ūkio kultūrą, į Indiją iš Kinijos perkėlė (čia irgi labai „pavyniojus į vatą“) botanikas škotas, kažkodėl nepasitaręs su pačiais kinais.
Šiandieninė Indija stebina savo vadybos stiliumi ar tiksliau – jo nebuvimu. Šalis yra ištisinė netvarka ir jokių požymių, kad greitu laiku kas nors keistųsi. Neišbrendamas sąvartynas kiekviename žingsnyje nejučia perša mintį, kad jei indai mums parodė tiesesnį kelią arčiau dangaus, tai mes jiems – kaip tą kelią prišiukšlinti. Kalbu visų pirma apie plastikinius butelius ir maišelius, kuriuose pakuojamas visoks maistinis šlamštas – pavadinimų nevardinsiu, daugumą jų galima pamatyti ir bet kurioje Lietuvos parduotuvėje. Tas šlamštas ne tik gajus, kaip žiurkės ir tarakonai, bet ir nepaprastai skvarbus. Deja.
Indija smarkiai militarizuota, ypač pasienyje. Ginkluotė įvairi, tačiau nepastebėti senos tarybinės karinės technikos, menančios jei ne Antrąjį Pasaulinį, tai bent jau pokarį, neįmanoma. Matyt, draugystės su Indira Gandi laikotarpiu Tarybų Šalis (buvo tokia) draugiškai padėjo netolimai kaimynei, na, o pastaroji ėmė ir išsaugojo tą turtą.
Ar Indija taip pat įklimpusi į paskolų liūną ir euro zonos krizę? Keisčiausia, kad pinigų keityklose labiausiai mėgstami būtent eurai ir jų kursas mažiausiai svyruoja. Gyventojai irgi vargu ar prasiskolinę iki tokio laipsnio, kaip pavyko mums – manyčiau, ne todėl, kad būtų apdairesni, o dėl to, kad Indija nėra Europos Sąjungos narė ir bankai neturėjo galimybių jų drožti taip beatodairiškai, kaip tai darė Lietuvoje. Kitu atveju greičiausiai būtų dar blogiau, nes indai tokioms „operacijoms“ imuniteto neturi, lygiai kaip ir mes.
Indai akivaizdžiai daug dėmesio skiria švietimui ir jis pastebimas visuose lygiuose, pradedant kokia nors kaimo mokyklėle, kur abėcėlės mokomasi lauko klasėse susėdus ant žemės, ir baigiant pažangiais Gudžarato technologijų universitetais. Atrodo, jie puikia supranta, kad ateitis yra technologijos ir mokslas, ir į tai investuoja negailėdami. Aišku, tuo pat metu galima pamatyti ne vieną žemdirbį, savo laukus ariantį jaučių pora. Indija viena koja veržliai įšoko į XXI amžių, tuo tarpu kita tebesilaiko kažkur tarp XVII ir XIX. Toks „špagatas“ nėra labai patogus, tačiau tai šiaip ar taip jogų tėvynė, ko nepasakysi apie mus.
Didelė šalis ir problemos nemažos. Tačiau ir mums labai vertėtų atsipeikėti ir patiems spręsti savo, o ne iš šalies paorganizuotas problemas. Kitaip riedėjimas nuokalnėn vis didėjančiu pagreičiu garantuotas.