To nevykdė netgi Niurnbergo tribunolas. Šis tribunolas, teisęs nacių karo nusikaltėlius, kurie siaubingus nusikaltimus žmoniškumui teisino pareiga ir priesaika fiureriui, vis dėlto mirusiojo fiurerio neteisė. Neteisė didžiausio visų tautų ir laikų nusikaltėlio.
Beprecedentis sprendimas ir įstatymas
Teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Tai konstitucinis principas, Teismų įstatymo norma ir kartu teisės viršenybės garantas.
Teismas vykdo teisingumą, interpretuodamas ir taikydamas galiojančius, o ne kurdamas ir priimdamas naujus įstatymus.
Nepaisant to, prokuroras Simonas Slapšinskas deda dideles viltis, kad teismo „nutartyje bus detaliai apibrėžti tie reikalavimai ir tos procesinės normos, kuriomis vadovaujantis procesas ir turėtų vykti, nes Baudžiamojo proceso kodekse toks procesas nėra numatytas“.
Ar gali gintis mirusysis?
„Baudžiamojo proceso tęsimas patikrinant pareikštų kaltinimų mirusiam asmeniui pagrįstumą savaime nereiškia nekaltumo prezumpcijos pažeidimo“ – tai vienas svarbiausių argumentų, kuriais rėmėsi Aukščiausiasis teismas, priimdamas minėtą nutartį.
Toks argumentas, švelniai tariant, šlubuoja. Nekaltumo prezumpcijos esmė ta, kad kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu, kol pagal įstatymą neįrodyta priešingai. Kartu ši prezumpcija anaiptol nereiškia tik teisę neduoti parodymų ir teisę neteikti įrodymų, kuriais asmuo pats save apkaltintų.
Priešingai, teisiamojo nekaltumas – oficialus jo teisinis statusas gali būti trapus ir pažeidžiamas, jeigu prokuroras, pateikdamas svarius ir pagrįstus įrodymus, iš esmės pakreipia įrodinėjimo eigą ir rezultatus kaltinimo šalies naudai.
Tokiu atveju teisiamojo teisė neduoti parodymų ir neteikti įrodymų reikalinga jam kaip žuviai skėtis. Ir, atvirkščiai, tuomet iškyla būtinumas nuginčyti ar paneigti kaltinimo šalies įrodymus ir argumentus, iškelti ir pagrįsti gynybai palankias versijas.
Tačiau tai padaryti gali tik gyvasis, bet ne mirusysis. Kaip teisingai pastebėjo atskirąją nuomonę pareiškę ir prieš proceso tęsimą pasisakę keturi teisėjai, miręs kaltinamasis negali pareikšti savo pozicijos dėl kaltinimo, įgyvendinti savo teisės gintis, dalyvauti tiriant byloje įrodymus.
Koks tikrasis bylos atnaujinimo tikslas?
Labiausiai tikėtina versija ta, kad atnaujinus procesą ne tiek siekiama išspręsti mirusiojo kaltės ar nekaltumo klausimą, kiek atsakyti į klausimą, kur turėtų gyventi mergaitė, kurios lytiniu išnaudojimu kaltinamas A. Ūsas.
Tačiau, jeigu mirusiojo kaltė nebūtų įrodyta, L.Stankūnaitė išliktų būtent tokia – skaisti ir tyra. Išliktų, nes neįrodytas kaltumas pagal vieną svarbiausių nekaltumo prezumpcijos postulatų reiškia įrodytą nekaltumą. Nesvarbu, patinka mums tai ar ne.
Taigi, teismo nuosprendis, nesvarbu apkaltinamasis ar išteisinamasis, čia ir dabar leistų išspręsti klausimą, ar mergaitė turi gyventi ten, kur laikoma dabar – ne su savo motina arba, atvirkščiai, su savo motiną.
Vietoj smerkimo ar pritarimo
Ar toks tikslas reiškia, kad teisiniu požiūriu labai pagrįstas abejones keliantis sprendimas atnaujinti procesą vis dėlto yra pateisinamas? Ar leis procesas suvienyti bei sutelkti visuomenę ir bent iš dalies grąžinti pašlijusį tikėjimą teisingumu ir teismais?
Kiekvienas gali atsakyti į šiuos klausimus pagal savo sąžinę ir įsitikinimus. Tiesa, yra vienas „bet“. Prieš tai vis dėlto reikia atsakyti į svarbius bei esminius klausimus.
Ar galima teisti tą, ką lemtis jau nuteisė, žiauriai nuteisė? Ar galima teisti tą, kas negali įgyvendinti savo teisės į teisminę gynybą? Ar gali žmogus pretenduoti į Viešpaties Dievo vaidmenį? Kitaip tariant, ar gali taburetė mokyti stalių?