Metami įvairūs argumentai. Vieni sako, kad apskritai nereikia pyktis su Maskva, o ypač nereikia pyktis su „Gazpromu“, „Rosatomu“ ir „Inter RAO EES“. Dėl visko girdi galima susitarti senuoju Tarybų Lietuvos metodu - apsiginklavus sakvojažais su dešromis ir brendžiuku (nesvarbu, kad būtent šio metodo pasekmė labai liūdna – bevežiojant brendžiuką „Lietuvos dujos“ buvo pusdykiai parduotos su visais vamzdynais, ko net Baltarusija su Ukraina nepadarė, o monopolistas diktuoja kainą, didesnę negu Vokietijoje).

Kiti ragina pereiti vien į atsinaujinančią energetiką ir stačiai atsisakyti branduolinės (nesvarbu, kad elektros kaina vartotojui padvigubėtų, ekonomika nustotų konkurencingumo, o hidroenergetika užtvindytų gražiausių Lietuvos upių slėnius).

Treti sako tiesiai – skirtingai nuo Europos Sąjungos, be Rusijos prapulsime, tad nėra ko čia šokinėti. Rytų kaimynės ir galimybės statyti konkuruojančias branduolines neribotos, ir apskritai - Ignalinos branduolinės nereikėjo uždaryti.

Senieji energetikos „vilkai“ leidžia suprasti, kad viskas žlunga, nes neatsižvelgiama į jų nuomonę. Kita vertus, kartais atrodo, kad jų nuomonė priklauso nuo to, kas yra valdžioje. Kai valdžioje kairieji – tiksliau tie, kurie buvo valdžioje „tada“ – jie viskam pritaria, bet kai valdžia keičia kryptį, „vilkai“ viskam prieštarauja. Galima spėti, kad nuomonės vėjarodis sukiojasi priklausomai nuo vienos ar kitos valdžios ketinimų energetikoje rimtumo.

Buvęs energetikos ministras Leonas Ašmantas ilgus metus deklaravo energetinės nepriklausomybės siekį, taip pat visada pasisakė už branduolinę energetiką ir Lietuvos išlikimą branduoline valstybe. Pastebėsime, kad ypač lengvai L. Ašmantui postringavosi apie energetinę nepriklausomybę ir branduolines ambicijas, kol šiems siekiams nė iš tolo negrėsė virsti tikrove.

Dabar padėtis iš esmės pasikeitė: eksministras staiga padarė šimto aštuoniasdešimties laipsnių posūkį ir pradėjo siūlyti branduolinius moratoriumus ir abejoti japonų kompetencija. Kodėl tiesaus L. Ašmanto kelio į energetinę nepriklausomybę šalikelėje staiga išdygo miškas kelio ženklų su „Z“ – su zigzago ženklu?

Visagalis Google‘as leidžia prisiminti ir priminti, kokia buvo ir kaip kito L. Ašmanto energetikos trajektorija.

Kokia graži ir teisinga tolima praeitis: 2004 metai, dėl dujų tiekimo sutrikimų sunerimusi asociacija „Lietuvos energetikų sąjunga“ ragina siekti energetinės nepriklausomybės, o asociacijos prezidentas L. Ašmantas pareiškia: „... išeitis Lietuvos energetinei nepriklausomybei – išlikti branduoline valstybe“. (Delfi.lt, 2004 m. kovo 4d.).

O 2007 m., per patį LEO LT tvėrimo įkarštį, „senu energetikos vilku“ pristatomas L. Ašmantas „Piliečių santalkos“ surengtoje viešojoje diskusijoje „susirinkusiems nuraminti tvirtu balsu garantavo, kad šis projektas [LEO] valstybei papildomai visiškai nieko nekainuos ir galime būti ramūs“(„Atgimimas“, 2007 kovo 30 d.).

2008 metais, per LEO LT sagos apogėjų, L. Ašmantas skelbia branduolinės energetikos renesansą ir randa labai daug argumentų plėtoti branduolinę energetiką („Veidas“, 2008 sausio 5 d.).

Tame pačiame straipsnyje yra kita L. Ašmanto energetikos polifonijoje nuolat skambanti gaida – branduolinių statybininkų iš Rytų kaip įkūnyto gėrio tema. Buvęs ministras tiesiai-šviesiai giria bulgarus, kurie esą „strategiškai mąstantys žmonės: likus kelioms dienoms prieš patvirtinant Bulgarijos įstojimą į Europos Sąjungą, kai niekas atšaukti šio veiksmo jau negalėjo, buvo paskelbta, kad Rusija laimėjo konkursą statyti du reaktorius Belene“.

2009-ieji metai – valdžioje jau konservatoriai, atkurtai energetikos ministerijai vadovauja Arvydas Sekmokas. LEO dar neišardytas, vyskta diskusija ką su juo daryti. Tada L. Ašmantas - dar yra „karštas“ branduolinės energetikos šalininkas: „Yra parengta J. Gylio strategija, kur viskas aiškiai pagrįsta, jos ir reikia laikytis, įsiklausyti į specialistų nuomonę, o ne politikuoti ir bandyti iš tų diskusijų nusigriebti politinę grietinėlę“. („Valstiečių laikraštis“, 2009 rugpjūčio 28d.)

Tačiau kuo toliau LEO ir arčiau „Hitachi“, tuo L. Ašmanto branduolinis entuziasmas vėsta ir vysta. Žurnale „40+“ 2011 d. balandžio 20 d. straipsnyje „Lietuva po Fukušimos“ (40 dienų iki paskelbimo, jog Visaginą statyti pretenduoja „Hitachi“ ir „Westinghouse“) Leonas Ašmantas rašo: „Artimiausiu metu surasti investuotoją į Visagino AE neįmanoma“, tam esą trukdo išorinės priežastys – Kaliningrado ir Baltarusijos konkurencija – ir vidinės – tariamai Lietuvos nepadaryti namų darbai.

Tame pačiame straipsnyje eksministras-ekspertas įžvelgia didžiulę ir Lietuvą pranokstančią branduolinę ekspertizę gretimoje Baltarusijoje. Įrodymai esą tai, kad pirmosios ataskaitos apie aikštelės parinkimą Astrave pasirodžiusios dar 1992 m., kai girdi buvo pasiūlytos 54 galimos AE statybos vietos, vėliau atrinkta 15 - suprask tarp jų Astravas. L. Ašmantas rašo, kad Baltarusijoje „darbas vyko nuosekliai. Priminsiu, kad Baltarusijoje buvo galingas Branduolinės energetikos institutas, sukūręs kilnojamą atominę elektrinę „Pamir“, sveriančią apie 20 tonų ir veikiančią autonomiškai atšiauriomis sąlygomis. Taigi specialistų ten [Baltarusijoje] netrūko“.

Šių metų gegužės 17ą d. kažkada vienaip pradėta L. Ašmanto nepriklausomos energetikos melodija skamba veidrodiniu kontrapunktu – apversta tiksliai aukštyn kojomis. Spekuliuojant pagrįstu nerimu dėl Kaliningrado ir Baltarusijos branduolinių jėgainių tariamos statybos, jis kartu su kitais ekspertais siūlo skelbti moratoriumą Visagino AE statybos darbams neva tam, kad sustabdytų anas statybas.

„Kol bus išspręstos išryškėjusios problemos, siūlome deramam laikui pristabdyti Visagino Lietuvoje, Astravo Baltarusijoje ir Baltijsko Kaliningrado srityje atominių elektrinių projektų įgyvendinimą“, - rašoma energetikos eskspertais prisistatančios grupės kreipimesi į Dalią Grybauskaitę, Aleksandrą Lukašenką, Dmitrijų Medvedevą bei Valdą Adamkų (kuris kaip tik šią savaitę paskelbtuose atsiminimuose patvirtina savo (ar savo aplinkos?) ištikimybę LEO projektui ir negaili skepsio dabartiniams energetikos projektams).
V.Valentinavičius
Gražus kalbėjimas ir nieko nedarymas turėjo labai realias pasekmes - dvidešimt metų garantavo Rytų energetikos monopolistų interesų neliečiamybę Lietuvoje. Dvidešimt metų didele persvara pirmavo tie, kurie kovojo už energetikos nepriklausomybę nuo Lietuvos. Dabar sėkmė nuo jų nusigręžia.

Ekspertai rašo: „Jeigu mes tiktai norėsime pristabdyti statybą tik Baltarusijoje ir Kaliningrade, o savąją nešti ir rodyti, kad tai yra labai geras dalykas ir turime ją statyti, teigiamo rezultato negausime. Galvojame, kad galbūt reikėtų pradėti tarp valstybių šiokį tokį pasikalbėjimą...“ . Iš esmės siūloma visas elektrines statyti kartu su Rusija, kas praktikoje tvirtai garantuoja Visagino jėgainės nepastatymą. L. Ašmanto su grupe ekspertų kreipimasis gražiai patvirtina įtikinamą teoriją, kad Kaliningrado ir Baltarusijos jėgainės „statomos“ tik tam, kad nebūtų pastatyta Visagino AE.

Pagaliau šią savaitę „Veide“ L. Ašmantas pažeria abejonių strateginiu investuotoju, derybos su kuriuo kaip tik eina į pabaigą. Jam kliūva „Hitachi“ technologija – esą ABWR tipo reaktorių eksploatacijos rodikliai prasti, o pietų Teksase būktai atšaukta sutartis statyti ABRW reaktorių reiškia, kad įrenginiai „tikėtina, gali būti permetami į Lietuvą“. „Ar vietoj gražios nuotakos neįgysime žąsies kaip lietuvių pasakoje?“ – klausia susikrimtęs L. Ašmantas. (Beje, Teksaso projekte statomi „Toshibos“ reaktoriai, projektas pristabdytas dėl to, kad atpigus skalūnų dujoms peržiūrimas verslo projekto verslo planas. Bet kuriuo atveju „Hitachi“ reaktorių iš Teksaso į Lietuvą tikrai neatsivež).

Na, tariamas brokuoto reaktoriaus iš Teksaso pakišimas Lietuvai papildo kitus nemokslinės fantastikos argumentus „kodėl nereikia branduolinės“ – įskaitant blėnius, esą „Hitachi“ perkels reaktorius iš Fukušimos. Nelabai rimta buvusiam energetikos ministrui vaizduoti, kad šiuolaikinį reaktorių galima „slapta“ pakeisti kaip nuotaką stebuklinėje pasakoje – juolab, kad realiame gyvenime jaunikiai savo nuotakas paprastai nesunkiai atskiria.

Dabar jis mato prasmę pasikrimsti ir dėl stringančio Ignalinos AE uždarymo. „Lietuva, perėmusi Ignalinos AE, įrodė, kad kad gali patikimai ją eksploatuoti, dėl ko labai baiminosi visa Europa, o tai, kas dabar ten vyksta, diskredituoja Lietuvą, kaip aukštųjų technologijų valstybę branduolinės energetikos srityje“ – sako L. Ašmantas. Teisingai sako – tik kodėl Ignalinos uždarymas pradėjo kliūti tik dabar – ar tai reiškia neįkyriai peršamą mintį, kad prie Gedimino Kirkilo uždarymas nebuvo problema, o buvęs ūkio ministras Kęstutis Daukšys kitados sudarė stačiai tobulą sutartį su „Nukem“?

Kodėl L. Ašmantas rėmė branduolinę energetiką, kol veikė Ignalinos AE, ar kol jis buvo LEO LT stebėtojų tarybos narys, ir kodėl jis jos neberemia, kai Lietuva derasi su „Hitachi“ dėl Visagino AE statybos sąlygų? Bene todėl, kad pirmą kartą pakvipo realia branduolinės statyba?

Nekalbumu kaltinamas Arvydas Sekmokas daro kur kas daugiau, negu kalba, kai L. Ašmantas priklauso kitai – gražiai kalbančių ir nieko nedarančių – kartai. Bėda tik, kad gražus kalbėjimas ir nieko nedarymas turėjo labai realias pasekmes - dvidešimt metų garantavo Rytų energetikos monopolistų interesų neliečiamybę Lietuvoje.

Dvidešimt metų didele persvara pirmavo tie, kurie kovojo už energetikos nepriklausomybę nuo Lietuvos. Dabar sėkmė nuo jų nusigręžia. Kadangi nieko nedarymas neišmoko veikti, pagal „Z“ ženklą transformuojasi tekstai. Nenuoširdžių, bet gražių šūkių už energetinę nepriklausomybę estetiką keičia apsinuoginusi nuoširdi nostalgija „Pamir“ tipo kilnojamiems branduoliniams stebuklams - bėda tik, kad „Pamir“ estetika seniai išėjusi iš mados, yra labiau į papelijusių tarybinių filmų apie fizikus-atomininkus pusę.

Virgis Valentinavičius yra premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas, šiame rašinyje reiškiama jo asmeninė nuomonė