Užuot aiškiai atsakiusi į šį esminį klausimą ir išsklaidžiusi kitas abejones dėl numatomos atominės elektrinės investicinio modelio pagrįstumo bei jos konkurencingumo rinkoje, o taip pat - dėl jos saugumo ir naudos vartotojui, premjero Andriaus Kubiliaus aplinka ėmėsi spaudimo ir oponentų kaltinimo taktikos. Maža to, nei Vyriausybės vadovas, nei energetikos ministras nesiteikė pasiaiškinti dėl žiniasklaidoje paskelbtų faktų apie galimai neskaidrius tarpininkavimus ir galimus įstatymų pažeidimus, priimant sprendimus šiame sektoriuje. A.Kubiliui, regis, nebereikia nė ilgalaikių nacionalinių energetikos plėtros gairių, kurios būtų nepriklausomos nuo rinkiminių vėjų. Kaip prieita prie šios prarajos?
Po rinkimų – nors ir tvanas
Iš to, kaip A.Kubilius ir jo artimiausieji bendražygiai vengia parlamentinio tyrimo, aiškėja, kad energetinės nepriklausomybės tikslas jau yra išduotas. Šį tikslas nepastebimai pakeistas atominės elektrinės statybos vizija. Garsus kalbėjimas apie atominę elektrinę padeda pamiršti, kad mes patyliukais ir vėl pasiliekame Rusijos energetinėje sistemoje. Per trejus metus nieko nepadaryta, kad būtų kitaip.
Panašu, kad A.Kubiliui ne tiek jau ir svarbu netgi ir tai, ar ta atominė elektrinė iš tikrųjų bus pastatyta. Žymiai svarbiau, kad būtų viešai laikomasi politinio kurso dėl tokios statybos. Tokiu būdu viešojoje erdvėje nesunku kurti „teisuolių“ įspūdį, įtikinti naivesnius ar linkusius prisitaikyti bendražygius.
Esą, jei „blogiečiai“ mūsų siūlymams pasipriešins, tuo blogiau Lietuvai. Ištikimiems rinkėjams visada bus galima pasiaiškinti, jog norėjome gero Lietuvai, o visi kiti atstovavo tamsiosioms jėgoms arba buvo jų suklaidinti. Anot Jurgio Razmos, visi tie, kurie norėjo gauti atsakymus dėl tikrosios politikos, kurią Vyriausybė vykdo energetikos sektoriuje, ir būsią kalti, jei šalia Vilniaus ir Kauno Rusija pastatys dvi atomines elektrines. Už tai, būdami opozicijoje, kalsime „juos“ (parlamentinio tyrimo iniciatorius ir visus kitus abejojančius) prie kryžiaus.
Kam tai rūpi?
Atrodo, kad A.Kubilius jau seniai pamiršo Sąjūdžio laikų vertybes. Dabartinė jo filosofija visai kita: jo nuomone, naivu galvoti, kad tautai iš tikrųjų rūpi kas ir kaip statys atominę elektrinę. Tam juk ir yra Vyriausybė, kuri geriau žino. Dar naiviau galvoti, kad be jos kam nors dar rūpi Lietuvos energetikos perspektyvos. Kaip ten bus po dešimties metų? Kaip nors bus. Nebūna taip, kad kaip nors nebūtų. Todėl dabar svarbu daryti tai, ką galima pateikti kaip teisingą dalyką, o vėliau – bus matyti.
Pagaliau, o koks šiandien kam skirtumas – ar mūsų elektros perdavimo tinklai vis dar sinchronizuoti su Rusijos sistema, ar ne? Dvidešimt metų niekam nerūpėjo, kodėl mes Lietuvoje (ir visame Baltijos šalių regione) nieko nepadarėme, kad sinchronizuotume savo tinklus su ES valstybėmis, o tad kodėl dabar turėtų parūpti, jog niekas nepasikeitė ir per pastaruosius trejus metus?
Kaip antai, kas gi rimtai gilinsis, ar numatomam atominės elektrinės galingumui visam Baltijos regionui bus reikalingas „karštasis“ galios rezervas iš Rusijos, ar ne? Taigi, kadangi apie energetinę nepriklausomybę neturime ką nors aiškaus pasakyti, tai palikime ramybėje tuos antraeilius „techninius“ klausimus – taip problemą mėgina pateikti A. Kubilius.
Kas ką iš tikrųjų žino?
Be to, juk vieni ekspertai sako vienaip, o kiti – kitaip. Štai A.Kubilius prieš rinkimus pasitikėjo „ilgalaikės ekonominės strategijos“ autoriais, garbingiausiais Lietuvos ekonomikos specialistais. Netgi perrašė visus pagrindinius jų teiginius į TS-LKD rinkimų programą. Taktikos sumetimais, atsižvelgdamas į vidinę opoziciją jungtinėje partijoje, kai kuriuos teiginius net sušvelnino.
Po rinkimų tapęs premjeru A.Kubilius, pamiršęs savo paties partijos pavirtintą rinkimų programą, o labiausiai – jos dalį apie kultūrą, kartu su A.Šemeta ryžtingai puolė naikinti visas lengvatas, chaotiškai keisti mokesčių sistemą, nepaisė protestų dėl smulkaus ir vidutinio verslo naikinimo, dėl kultūros ir spaudos gniaužimo... Ir kas iš to išėjo? Tie patys ekspertai dabar tapo didžiausiais A.Kubiliaus kritikais. O kas gi siūlė modelį „be lengvatų“, kokio nėra nei vienoje Europos valstybėje?
Pats A.Kubilius nepratęs prie argumentuotos kritikos ir netgi prie minties, kad oponentai, nesutinkantys su pateiktais pasiūlymais, matantys kitokius problemų sprendimo būdus, gali būti naudingi ir net labai reikalingi, jeigu ieškoma tiesos. Beje, ne tik A.Kubilius, bet ir kitų partijų viršūnėlės dažnai vadovaujasi nuomonėmis tų pateikėjų, kuriems tuo metu suteikiama neginčijamo autoriteto malonė.
Pagaliau, ar A.Kubiliaus Vyriausybė kuo nors išsiskiria iš kitų Vyriausybių dėl požiūrio į priimamų sprendimų profesionalaus pagrindimo būtinybę? Ar kada nors toks rimtesnis pagrindimas būdavo pateikiamas Seimui, atsakingai modeliuojant prognozes, sąžiningai vertinant alternatyvas? Daug skundžiamasi dėl „valdžios“ atotrūkio nuo gyvenimo tikrovės. Tačiau tie skundai labai veidmainiški, kadangi siūlomi politiniai sprendimai paprastai jau iš pat pradžių gyvena savo atskiroje tikrovėje, skirtoje tik „prastūmimui“ Seime ar pasitampymui, kaip kas atrodys ar nuskambės rinkėjams.
Kas ką atsimena?
A.Kubilius jau seniai patyrė, jog rinkėjai atsimena tik pačius bendriausius dalykus ir tik tuos, kurie tiesiogiai paveikė juos pačius. Jie atsimins, kad A.Kubilius sumažino pensijas, atlyginimus, kad tuo metu jau buvo krizė. Jie tikrai atsimins, kad A.Kubilius kovojo dėl finansinio stabilumo. Kas vėliau galės ginčytis, ar iš tikrųjų būtinai reikėjo mažinti pensijas? Ypač jeigu jos prieš rinkimus („A.Kubiliaus dėka jau pasiekus finansinį stabilumą!“) bus sugrąžintos į buvusį lygį?
O jeigu kai kas ir mėgins priminti, kad būtinybės mažinti pensijas nebuvo ir kad tai buvo tik duoklė koalicijos partneriams liberalams, siekiant, kad „solidariai“ nukentėtų ne vien jų, bet ir TS-LKD elektoratas, kas gi tuo rimtai patikės?
Kaip viskas suderinama?
Kaip atominės elektrinės projektas, kurio vertė beveik siekia valstybės biudžeto metinį pajamų lygį, yra suderinamas su valstybės finansiniu stabilumu? Kaip tai suderinama su minimalaus atlyginimo dydžiu, kuris mažesnis už skurdo lygį? Kaip tai suderinama su centais, skiriamais nacionalinei kultūrai arba su taupymu vaikų maitinimui mokyklose? Kaip tai suderinama su rodikliais, kurie rodo, kad pagal (ne)sugebėjimą suvaldyti viešųjų finansų švaistymų Lietuva nepatenka į pasaulio valstybių šimtuką?
Kita vertus, milijardai viešiesiems pirkimams juk išplaukia išpūstiems įsigijimams ir, regis, niekas nesuka sau dėl to galvos. Kartais kas nors viešai pašūkauja, tačiau panašu, kad dėl vaizdo, nors padėtis, deja, tik blogėja. Dar pačioje šio Seimo kadencijos pradžioje TS-LKD frakcijos posėdyje iš A.Kubilius ironizavo: daug jis esą matė naujokų, kurie „norėjo ką nors čia pakeisti“. Nors, jei siekiama finansų stabilizavimo tikslų, o kartu ir geresnės ateities šaliai, Vyriausybės politika turėtų susivesti į nuoseklesnį, vientisą vaizdą. Politikos senbuviai kokio nors nuoseklumo ir aiškesnės vizijos, anot premjero, nebeieško.
Kaip ir kur viskas nusprendžiama?
A.Kubilius, regis, nei per visus savo politinės karjeros metus, nei per pastaruosius trejus metus taip nieko ir nesuprato, kaip demokratiniame pasaulyje priimami sprendimai. Jam iki šiol atrodo, kad viską sprendžia siauras ,,išrinktųjų“ ratelis, o kiti turi vykdyti arba ... negaus vienmandatės apygardos, bus pašalinti partijos ir panašiai.
Tą tiesą, kad net mažose įmonėse pagrindinė informacija apie siekiamus tikslus bei uždavinius turi būti žinoma visiems „projekto“ dalyviams, kad visi neaiškumai turi būti analizuojami ar net prognozuojami, kad turi būti pasidalinta funkcijomis (pareigomis), kad kiekvieno dalyvio indėlis ir bendras darbas turi būti matuojamas laike ir erdvėje, A.Kubilius ir jo artimiausioji aplinka, regis, laiko vaikų pasakomis. Bet yra tokių dalyvių, kurie nedalyvauja „projekte“, bet jais A.Kubilius šventai tiki. Kaip antai, - Laisvosios rinkos instituto patarimais.
Ar kam nors reikia išmatuojamo rezultato?
Ar viešojoje politikoje tebeveikia pats aukščiausias tikslas - tautos gerovė, jos gyvenimo kokybė? A.Kubiliui toks tikslas, regis, neteko egzistencinės vertės. Jis tapo arba nuo politinio gyvenimo realybės nutolusia abstrakcija, arba biudžeto balansavimo aritmetika, arba politinių oponentų demagogijos objektu. Jei kas A.Kubiliui piktokai primena, jog jis nevadovauja Vyriausybei, nes nereikalauja ataskaitos dėl siekiamų rezultatų, panašu, kad jis nuoširdžiai nesupranta tokių priekaištų.
Negi jis blogai pirmininkauja Vyriausybės posėdžiams? Negi jis kaip nors susijęs su tuo, ką ministerijose veikia valstybės tarnautojai? Pavyzdžiui, kas ir ką daro dėl narkotikų vartojimo prevencijos? Juk kas nors kur nors ką nors vis tiek daro. Ką ir kaip daro – A.Kubiliui tai antraeilis dalykas. O pirmaeilis dalykas – tai nuolatinis aktyvumas darant reformas, įvairius institucinius jungimus ir atjungimus, steigimus ir naikinimus, perstatymus ir perdėliojimus.
Ar premjerui iš tiesų svarbu, kai Švietimo ir mokslo ministerija nevykdo savo pareigų, kurios valstybei yra gyvybiškai svarbios? Kad ji iki šiol taip ir neturi seniai kartu su Ūkio ministerija žadėto parengti Lietuvai reikalingų kompetencijų žemėlapio? Kad jos net neplanuoja imtis įstatymu apibrėžtų svertų formuoti kvalifikuotų specialistų rengimo politiką, nes jos vienintelė strategija – tai laisvoji rinka, konkuruojant dėl ketinančio studijuoti jaunuolio apsisprendimo, svetingai išleidžiant juos į užsienį? Bet užtat A.Kubiliaus potvarkiu sudaryta darbo grupė jau parengė pasiūlymus „dėl universiteto tinklo optimizavimo“. Kas išdrįs šią Vyriausybę apkaltinti nieko neveikimu?
Objektyvūs ar subjektyvūs sunkumai?
Pagaliau, kas paneigs, kad yra ir tam tikrų sunkumų dėl koalicinės valdžios nesutarimų ar net nesuderinamumų, dėl koalicijos partnerių kaprizų ...
Tačiau vis knieti naiviai paklausti : kas gi trukdė ar tebetrukdo pasiaiškinti giliau, koalicijos viduje ir mėginti sutarti? Bent jau strategiškai svarbiausiais klausimais - tokiais, kaip numatoma Visagino AE... Ir paaiškinti, kas sutarta, viešai. Įtikinti daugelį.
Valdančiosios koalicijos reglamente numatyta, kad jai priklausančių Seimo narių visuotiniai susirinkimai turi vykti kas mėnesį. Štai tuoj jau bus metai, kai neįvyko nei vienas toks susirinkimas. Kodėl? Matyt todėl, kad galimybė konsoliduoti valdančiąją koaliciją demokratinio bendradarbiavimo ir gilesnio vertybinio sutarimo pagrindu A.Kubiliui – arba neįveikiamas uždavinys arba niekuo neįpareigojanti stilistika.
Apie tikras ir menamas vertybes
Dvasinės vertybės ir principai - net tokie, kaip valstybės nepriklausomybė ar tautos suverenumas - valstybės politikos tikrovėje liko tik šūkiais. Juk mes jau pripratome nesustodami šnekėti apie valstybės nepriklausomybę net ir po to, kai ją jau beveik suliejome su Europos Sąjungos antstatu.
Kas po to valdančiuosius gali sustabdyti nuo bet kokio kito žingsnio, kuris pamintų valstybės nepriklausomybę ir tautos suverenumą? Sakote, bent jau konstitucinės vertybės politikoje dar svarbios? Nebent tik tiek, kiek tai susiję su partijos atpažįstamumu viešoje erdvėje ar, tiksliau, su jos prekės ženklu rinkėjams.
Tiesą sakant, tiesioginis ryšys tarp įvaizdžio, deklaruojamų vertybių ir tikrųjų politinių veiksmų jau seniai nebūtinas. Štai A.Kubilius, kaip koks fokusininkas iš skrybėlės, gali ištraukti antikonstitucinį įstatymo projektą dėl pavardžių rašymo kaip kas užsigeis „lotyniškais rašmenimis“, ko nė iš tolo nebuvo rinkimų programoje. Net neperspėjo jungtinės partijos bendražygių. Aš jau net nekalbu apie kokį nors idėjinį ar dalykinį pasitarimą šiuo klausimu TS-LKD prezidiume bei taryboje. Tokio nebuvo. O buvo ir tebėra įvykusių faktų politika, vėliau mėginant juos pridengti partijos iškaba...
Tokią pačią politiką tęsdami A.Kubiliaus artimiausi bendražygiai žūtbūt siekė sudaryti koaliciją su Konstituciją ir įstatymus niekinančiomis, valstybę griaunančiomis politinėmis grupuotėmis, tokiomis, kaip su buvusiomis KGB struktūromis ir užsienio valstybėmis susijęs „lenkų-rusų“ rinkiminis blokas Vilniuje. Panašu, jog buvo tikimasi, kad niekas ir nepastebės, kad šis šešėlinis sprendimas prieštarauja daugumos jungtinės partijos narių įsitikinimams, o TS-LKD Vilniaus tarybos nutarimas šiuo klausimu buvo priimtas jau sudarius koalicinį susitarimą. O jei pastebės, tai sukandę dantis atleis. O jei neatleis, tai po kiek laiko vis tiek pamirš. Kas išmatuos kokia politinė žala buvo padaryta? Teisėjų partijos viršūnėlėms nėra. Yra tik aklas daugumos pasitikėjimas.
Todėl ir gilios, įsisenėjusios mūsų valstybės teisinės sistemos bėdos, plintanti korupcija ir viešojo administravimo neveiksnumas A.Kubiliui ir jo artimiausiai aplinkai - tik kažkas labai tolimo, kaip kosmosas, arba tik nemalonūs politinės virtuvės rūpesčiai, susiję su viešumoje pasirodžiusiais faktais. Bet kokie mėginimai įveikti šią inerciją iš karto įvardijami kaip „destrukcija“ ar „provokacija“. Jei vėliau paaiškėja, kad tai buvo racionalūs pasiūlymai (kaip antai, dėl „Leo LT“ projekto panaikinimo arba dėl generalinės prokuratūros pertvarkymo), nesitikėkite, kad A.Kubilius pripažins savo klaidas, atsisakys savo uždaro stiliaus. Priešingai, atėjus laikui, vėl šešėliniu būdu bus kurpiamos sutartys, panašios į tas, kaip su „Dalkia“ dėl Vilniaus šiluminių tinklų nuomos, ...arba kaip dėl numatomos atominės elektrinės statybos, dar neaišku, su kuo (juk „Hitachi“ – tai tik įrangos gamintojas).
A.Kubilius – tai mūsų pačių negalia
Suprantama, kad čia paminėti „paprastosios filosofijos“ bruožai nėra priskirtini tik A.Kubiliui; tačiau būtent A.Kubilius gali tapti istoriniu mūsų visų negalios simboliu, bylojančiu, kad ypatingai sunkioje valstybei ir tautai padėtyje taip ir neradome jėgų susitelkti, kreiptis į tautą ir kartu ieškoti apgalvotų, galbūt ir nestandartinių sprendimų, tačiau duodančių aiškų rezultatą tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje.
Kita vertus, sprendžiant iš JAV ir Europos Sąjungos finansų sistemos būklės, likimas Lietuvai gali atnešti ir naujų išmėginimų. Tuomet, deja, dar turėsime progos parodyti ar pasimokėme iš A.Kubiliaus, o taip pat ir iš G.Kirkilo vyriausybių klaidų bei pasirinkti kitokią strateginę laikyseną. Palinkėkime sau, kad netektų rinktis tarp chaotiško veiklumo ir(ar) tarp nieko neveikimo, laukiant kas atsitiks.
Mus mėgino maitinti iliuzijomis, kad tapusi Europos Sąjungos nare ir pradiniame etape gaudama milijardus litų struktūrinės paramos Lietuva nejučia pateks į patogaus savaiminio suklestėjimo ir į nesutrikdomos ramybės dėl ateities būseną. Gal atėjo laikas projektuoti savo valstybės gyvenimą tokiu būdu ir nustatyti tokius tvarkymosi principus, kad Lietuva kurtų ateitį, visų pirma, iš savo pačios išteklių, sugebėjimų, sukuriamos pridėtinės vertės, ir kad sudarytų sąlygas tautos gerovei kurti be tvirkinančios paramos iš šalies ir be švaistūniško skolinimosi?