Negaišiu laiko vardydamas indekso reikšmei skaičiuoti naudojamas formules ar kalbėdamas apie tai, kokios savivaldybės pasirodė geriausiai – visa tai (ir daugiau) yra viešai prieinama internete. Kiek smulkiau aptarsiu tik keletą mane nustebinusių momentų, kuriuos tikslumo dėlei vertėtų vadinti nesusipratimais.
Pasiklydę... adekvatume
LLRI sudaryto Savivaldybių indekso reikšmę sudarančios rodiklių grupės susideda iš 8 sričių, apimančių komunalinį ūkį, socialinę rūpybą, mokesčius ir kt. Iš esmės visos jos yra aktualios kiekvienam šalies gyventojui tiesiogiai arba ne (pavyzdžiui, investicijos).
Kiekvienos srities rėmuose, anot LLRI, šalies savivaldybių, Finansų ministerijos, Lietuvos darbo biržos, Lietuvos architektų sąjungos ir kt. institucijų, kurios nurodomos duomenų šaltiniais, buvo užduodami įvairūs klausimai, nuo kurių atsakymų sumos priklausė ir galutinė konkrečios savivaldybės indekso reikšmė.
Įdomu tai, jog savivaldybei nepateikus duomenų LLRI, tai savivaldybei buvo priskiriama 0 reikšmė, motyvuojant tuo, jog duomenų nepateikimas yra ne didelio savivaldybės tarnautojų darbo krūvio, technikos klaidos ar tiesiog žmogiškojo faktoriaus požymis etc., tačiau neabejotinas skaidrumo stokos ženklas.
Tą patį kriterijų, kiek man žinoma, profesionalų nedviprasmiškai vertinamame aukštųjų mokyklų reitinge taiko ir savaitraštis „Veidas“, nors ši nuostata ir kelia pagrįstų abejonių: man žinomas atvejis, kuomet prieš keletą metų vienos šalies aukštosios mokyklos darbuotojas minimam savaitraščiui nepateikė vieno parametro – absolventų, dirbančių pagal toje mokykloje įgytą specialybę, skaičiaus – ir vien dėl šio duomens nepateikimo minima aukštoji mokykla reitinge nusmuko per vieną (gana aukštą) poziciją.
Kyla natūralus klausimas – galbūt minimo „Veido“ reitingo apačioje atsidūrusios aukštosios mokyklos nepateikė jokių duomenų indekso rengėjams?
To paties savaitraščio sudaromame vidurinių mokyklų reitinge yra dar „racionalesnis“ kriterijus – vienu mokyklos „kokybės“ vertės matu yra laikomas absolventų, įstojusių į užsienio aukštąsias mokyklas skaičius, absoliučiai ignoruojant faktą, jog antai Sudano ar Bangladešo aukštosios mokyklos yra silpnesnės už prasčiausias aukštąsias mokyklas Lietuvoje.
Stebina ir kiti indekso kriterijai, tokie, kaip savivaldybei nuosavybės teise priklausančių pastatų plotas. Nerandu nė vieno argumento, kodėl didesnis ar mažesnis savivaldybės nuosavybės turtas turėtų būti laikomas tiek pozityviu, tiek negatyviu parametru. Ar priklausomai nuo to, kokio ploto yra jūsų butas, galima vertinti jūsų, Antakalnio vidurinės mokyklos mokytojo, darbo efektyvumą?
Indekso reikšmę lemia ir tokie rodikliai kaip vidutinis leidimo statyboms išdavimo laikas, bet ar racionalu vienon eilėn statyti leidimo išdavimo procedūras (šiuo metu ypač mąžtančio biudžeto) UNESCO saugomame Vilniaus senamiestyje ir miegamajame Jonavos rajone? Kaip apskritai galima lyginti jautienos ir pinčerio (korėjiečiai juk valgo) skonį?
LLRI vertybe laiko ir nedidelį nekilnojamojo turto mokesčio tarifą ir bene visoms savivaldybėms pateiktose rekomendacijose, kurios turėtų padaryti tikrus stebuklus tuose šalies administraciniuose vienetuose, universaliai siūlo sumažinti jį iki 0,3 proc. Tačiau ir vėl susiduriame su vienmatiškumo problema – ar ir Kauno centre (Karaliaus Mindaugo ir A. Mickevičiaus gatvėse) dešimtmečius stūksantiems gelžbetoniniams monstrams reikėtų taikyti tokį patį tarifą? O gal jis turėtų siekti 50 proc.? Aš palaikyčiau tokį sprendimą, esu tikras – dauguma kauniečių taip pat.
Savivaldybių indekso rengėjai pasiūlymais, kuriuos pateikia kiekvienai savivaldybei, sykiais smūgiuoja žemiau juostos – pavyzdžiui tam, kad Vilniaus miesto savivaldybė iš 4 vietos pakiltų į 1-ąją, jai (be kitų keturių siūlymų) reikia sumažinti savivaldybei priklausančių pirčių, laidojimo namų, daugiabučių administravimo paslaugas teikiančių įmonių, kirpyklų, knygynų skaičių 20 vienetų.
Galiausiai, bene paskutinis mano dėmesį patraukęs rodiklis yra savivaldybės biudžeto pajamų iš savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo santykis su biudžeto pajamomis.
Čia didesnė rodiklio reikšmė vertinama geriau – tai tarsi ir natūralu, juk tai laisvosios rinkos sargų reitingas. Vis dėlto kyla klausimas, ar tikrai biudžeto pajamos, gautos iš privatizacijos, yra ūkiškumo požymis? Pavyzdžiui, Lietuvos paštas šį ketvirtį pirmąkart po kelerių metų veikė pelningai – paskutinį kartą valstybės įmonė buvo pelninga 2007 metais, kuomet buhalterinį pelną sudarė pajamos, gautos iš privatizuojamo turto. Kitaip tariant, Lietuvos paštas (taip pat ir savivaldybių vandens tiekimo, komunalinių paslaugų ir kt. įmonės) gali teužsiimti vien nuosavo nekilnojamojo turto pardavimu ir bus vertinamos teigiamai, nepriklausomai nuo tiesioginės veiklos efektyvumo. Paprastas sprendimas, tiesa? Tačiau vėlgi pasigendu nors vieno racionalaus argumento, kodėl tokia savivaldybės biudžeto sandaros politika turėtų būti vertinama teigiamai ar neigiamai.
Liberalumo indeksas
Nežinau, kiek šioje paviršutiniškoje (koks yra ir pats reitingas) Lietuvos savivaldybių indekso analizėje man pavyko būti tiksliam, tačiau aišku viena, jog neadekvatus yra jau vien šio leidinio pavadinimas, kuris iš tiesų turėtų skambėti taip – Lietuvos savivaldybių liberalumo (galbūt netgi libertarizmo) indeksas.
Tiesa, indekso autoriai įvade apsidraudžia pripažindami, jog minimas indeksas yra vertybinis. Atsisakant eufemizmų, kitaip tariant, šis reitingas yra ideologinis ir būtent taip jį ir vertėtų vadinti bei vertinti.
Jeigu gyventume federalinėje valstybėje, kurioje egzistuotų ne tik reali (ko šiandien tikrai nėra ir reikia sutikti su LLRI ekspertų nuomone), bet ir stipri savivalda, anot LLRI, idealiausiomis savivaldybėmis laikytume tas, kuriose visi miškai, ežerai ir kitos viešosios gėrybės (LLRI, žinoma, su manimi kategoriškai nesutiks) būtų privatizuotos, panaikinta minimali alga, privatizuoti pensijų fondai ir t.t. ir pan. Privatūs, matyt, turėtų būti ir šviesoforai – privažiavai, įmetei litą – žalia šviesa, neturėjai smulkių – pūk sau prie raudonos.
Galiausiai, LLRI Savivaldybių indeksas neadekvatus jau vien dėl to (ir aš bandžiau tą parodyti), jog lygina nelygintinus dalykus ir tai yra esminė lyginamosios politikos klaida. Be to, indekso autoriai rodikliais laiko labai subjektyvius parametrus. Analogija galėtų būti visiems mums užduodamas klausimas, kuri pasaulio šalis (arba moteris) gražiausia? Juk tam, kuris gražiausiu gamtos reiškiniu laiko kalnus, sakys, jog gražiausia šalis yra Nepalas, Čilė ar Šveicarija, tam, kuris gražiausiu reiškiniu laiko miškus, matyt, sakys Brazilija ar Lietuva.
Savo sudarytu Savivaldybių indeksu LLRI dar kartą demonstruoja savo išskirtinai ekonominį pasaulio suvokimą, preciziškai atskirtą nuo tokių ekonomiką iš esmės lemiančių veiksnių kaip politika, kultūra ar visuomenės spaudimas. Dar daugiau, LLRI, panašiai, kaip ir religiniai fanatikai Dievo atžvilgiu, atitolsta nuo laisvės fanatišku jos gynimu, kas kartais yra netgi blogiau nei silpnas tikėjimas. Galiausiai, LLRI demonstruoja paprastai kraštutinėms dešiniosioms politinėms jėgoms būdingą vienmintiškumą ir pastangas konstruoti vienmatį žmogų – tai didžiausia laisvės išdavystė, kokią tik įmanoma sugalvoti.