Postmodernybė šiuolaikiniuose socialiniuose moksluose - diskutuotina sąvoka. Kai kurie (pavyzdžiui, Anthony Giddensas) pastarąją visuomenės raidos stadiją vadina vėlyvąja modernybe, kai kurie (pavyzdžiui, Zygmantas Baumanas) vartoja abu terminus lygiagrečiai. Kaip ten bebūtų, itin grubiai tariant, postmodernusis būvis, visų pirma, reiškia tradicinių gyvenimo stilių, moralinių, socialinių normų suirimą. Tokioj visuomenėj nyksta vadinamieji didieji naratyvai – vyraujančios ideologijos, atsiranda keletas „mažesnių“, nesuabsoliutintų, tampančių pasirinkimo objektu. Tiesiai šviesiai – nebetikima tokiais visaapimančiomis ideologinėmis sistemomis kaip koks nors komunizmas. Postmodernybė, eidama greta globalicijos, postuluoja judėjimo laisvę bei individo laisvę pačiam pasirinkti savo tapatybę, kurti savastį. Štai todėl tokioje visuomenėje atsiranda daugiau įvairovės.

Istorinės realijos ir šiandiena

Savo rašinyje A. Švarplys operuoja keliomis prielaidomis. Atrodo, čia sutinkama, kad Lietuvos visuomenėje jau suiro didysis tautinės valstybės naratyvas, etninę kalbinę lietuvybę laikąs svarbiausiu visuomenę konsoliduojančiu veiksniu. Šio naratyvo, profesoriaus Alfredo Bumblausko pavadinto Basanavičiaus-Maironio naratyvu, pagrindu buvo kuriamas visuomenės solidarumas tarpukario Lietuvoje.

Monika Kareniauskaitė
S. Stomos pagyros žaviai merginai butais senamiestyje ir apsirūpinimu iki žilos senatvės - neatsitiktinės. Ne vienas „smetoninis“ ūkininkas būtų mielai ištekinęs mielą dukrelę už tokio kavalieriaus – ir nesvarbu, kad senstelėjusio, užtat „su perspektyvomis“.
Kilęs iš valstietiškos savimonės, šis naratyvas tikro lietuvio įvaizdį, visų pirma, susiejo su žeme. Mažytė mūsų valstybės teritorija dar tilpo tokiame mite – nuo užgrobtojo Vilniaus iki Baltijos. Bet šiai savimonei, atrodo, svarbesnis tapo ne valstybės teritorijos matmuo, tačiau, po ilgų metų baudžiavos, tautinio piko įkarštyje iškovota privati kelių hektarų nuosavybė. Tai šitą - žemę tiesiogine prasme, tėviškę, šalia Lietuvos valstybingumo, gynė mūsų partizanai. O tokį ypatingą, telūriškumu pavadintą, ryšį su žeme itin pabrėžia partizanų karą tyrinėjęs Carlas Schmittas bei juo sekantis mūsiškis partizanų tyrinėtojas dr. Bernardas Gailius.

Sovietų modernybės iš viršaus projektas, su kolūkiais priešakyje, turėjo tapti tokį ryšį griaunančiu veiksniu. Tačiau, nors traktoriai ir mikliai patalpino mūsų didžią tautą urbanizuotose gyvenvietėse, rašytojai graudžiomis ašaromis apraudojo prarastąjį rojų „po klevu“ - „telūriškoji“ tapatybė nemirė. Ji persikėlė, drauge su savininkais, į komunalinius butus. O kur dar kolektyvinių sodų bendrijos, tapusios tikru balzamu valstietiškos sielos žaizdoms!

Taigi, sovietmetis valstietiškąjį mentalitetą tik apgriovė, tačiau nesunaikino. Po alinančios darbo dienos net ir miesto „proletarai“ skubėdavo į savo užmiesčio latifundijas – bulvių kasti, burokų sodinti. Atsimenate, kaip, prieš keletą metelių – iš paskutiniųjų krapštėme pradinius įnašus „nuosavam būstui“? Nors laikmečiai ir kito, esminės sąmonės struktūros nesitransformavo - „mano namai – manoji žemė - mano tvirtovė!“

Štai todėl ir S. Stomos pagyros žaviai merginai butais senamiestyje ir apsirūpinimu iki žilos senatvės - neatsitiktinės. Ne vienas „smetoninis“ ūkininkas būtų mielai ištekinęs mielą dukrelę už tokio kavalieriaus – ir nesvarbu, kad senstelėjusio, užtat „su perspektyvomis“. O skirtumas tik vienas – tada nuo geltonkasių lietuvaičių, tekinamų už „pabuvusių“ vyriškių ar našlių, ašarų skambėjo mūsų kloniai ir kalneliai. Dabar gi – geltonkasės „Olialia“ pupytės pačios veržiasi pagauti tokią sėkmės paukštę – o jei jis dar su „dačia“ ir butas nėra užstatytas - tai išvis palaima. Ir nieko čia nepadarysi – tapatybė lieka tapatybe.

Kitas svarbus aspektas, leidžiantis abejoti „didžiojo naratyvo“ visišku sunykimu – fundamentalus, tarpukarį siekiantis susipriešinimas tarp lenkiškosios ir lietuviškosios visuomenės dalies. Ir nors kur kas didesnę grėsmę lietuvių kalbai šiandien kelia angliškai puikiausiai kalbanti, bet lietuviškai švepluojanti „Facebook“ karta - lenkiški pavadinimai mums vis dar regisi didžiausias baubas ir grėsmė savajai tapatybei.

Monika Kareniauskaitė
A. Giddenso akcentuoti jausmai, emocijos šiandien toli gražu nėra kriterijus santuokai ar partnerystei – vyrai Lietuvoje iki šiol ieško kūno eksploatacijai, moterys – socialinio bei ekonominio saugumo.
Vis dėlto yra ir kitokių tendencijų. Emigracija, neneigiant negatyvių pasekmių, šiandieną atveria kelius naujai socializacijai. Užsienyje studijavęs ar dirbęs jaunimas įgauna emancipacijos, pasitikėjimo savimi, kūrybiškumo bei suvokimą, kad gerovę kurti investuojant į žemę (ar jos struktūrines metaforas mūsų sąmonėse) – jau praeitas etapas. Štai tokį žmogų gal jau galima vadinti individualistu – brandžia asmenybe, gebančia atmesti ar bent jau kritiškai įvertinti apsimestinės „tradicinės“ moralės siūlomus gyvenimo stilius. Kuriems toks artimas minėtasis S. Stomos atvejis.

Tokie vyro ir moters vaizdiniai – jo, apsirūpinusio, turinčio tam tikrą statusą visuomenėje (nesvarbu, išreikštą žemės valdomis, titulais, kaip anksčiau, ar banko sąskaita bei būstu, kaip dabar), jos – gležnos būtybės, vertinamos tik tol, kol žydi savo jaunyste ir grožiu, reprodukciniais gebėjimais – vyravo nuo amžių. Ne veltui mūsų folklore esama alegorinių gaidų apie mergelės (tiesa, ne žalias) akeles - skaisčiai žibėjusios šokant su berneliu, užgesusias ir ašarojančias – šokant su našleliu.

Postmodernybe, kur tu?

Kaip jau turbūt supratote, postmodernybės būvio egzistavimu nūdienos Lietuvos visuomenėje aš abejočiau. Galime nesijaudinti – mums tikrai nebūtina šeimos koncepcija, nes tradicinės vertybės ir gyvenimo stiliai niekur neišnyko - o ir išnykti nežada. Tik tai, kas buvo slepiama po deklaratyviu moralės šydu ir neįsisąmonintomis, automatikos palaikomomis „krikščioniškomis vertybėmis“, iškilo į paviršių. Bet institucinis spaudimas tik dar labiau padidėjo. 

Tradicinės normos bei vertybės, kažkada palaikytos tokių institutų kaip šeima ar kaimo bendruomenė, ideologijos pavidalu šiandieną persikėlė į bulvarinę žiniasklaidą. Iš čia elitai programuoja grįžtamąjį ryšį mūsų galvose... Taip naikindami bet kokią refleksyviosios vėlyvosios modernybės Vakaruose atneštą laisvo gyvenimo stiliaus pasirinkimo galimybę.

A. Giddenso akcentuoti jausmai, emocijos šiandien toli gražu nėra kriterijus santuokai ar partnerystei – vyrai Lietuvoje iki šiol ieško kūno eksploatacijai, moterys – socialinio bei ekonominio saugumo. Todėl individualus pasirinkimas dėl tokių gyvenimo standartų – reta praktika. Nors ir pabandome gyvenimą drauge nesusituokus, senmergė – vis dar daug sakantis stereotipas mūsų galvose. Na, bent jau, nesam išimtis – juk panaši archainė savimonė būdinga ir mačistinei Italijai su Berlusconiu. Tad, bent jau vienu aspektu, regis, esame Europoje.

Pasak Z. Baumano, kartais globalizacija tik sustiprina vietinę tapatybę, tapdama laisvės žinia elitui, prakeiksmu - apačioms. Atrodo, būsime papuolę į panašią situaciją. Vietoj laisvo pasirinkimo santykių srityje šiandien turime griežtą standartą graži moteris-turtingas ponas, vartojime – keletą stambių, nekonkuruojančių prekybos tinklų. Politikoje – tik deklaratyviais pavadinimais besiskiriančias partijas ir beveik nesikeičiančią politinę liniją. Pramogų kultūroje taip pat yra tik toks pasirinkimas – du konkuruojantys šokių projektai šeštadieniniams vakarams prastumti. Kaip kažkada – dešrelės ir „šlapiankė“. Tiesa, šiandien šiek tiek geriau – yra dar „Hesburger“ ir „McDonnald's“ Ir, dėkui Dievui, bent jau alaus rinkoje lager standartas pagaliau, jei nesugriautas, tai bent išklibintas.

Monika Kareniauskaitė
Užsienyje studijavęs ar dirbęs jaunimas įgauna emancipacijos, pasitikėjimo savimi, kūrybiškumo bei suvokimą, kad gerovę kurti investuojant į žemę (ar jos struktūrines metaforas mūsų sąmonėse) – jau praeitas etapas.
Taigi, ar galim būti iš tikrųjų postmodernūs - jei mūsų modernybė buvo nepilna? Kuomet jos besiskleidžiančius daigus, miestietiškąją anuometinę Lietuvos kultūrą, kaip ir modernėjantį elitą, surijo nepasotinamos gulagų gerklės, priglaudė atšiaurusis Sibiras. Kai vieną, natūralų, modernėjimo būvį pakeitė iš Maskvos primesta sunkiosios pramonės plėtra ir komunistine ideologija varomas modernybės planas? Ir kas įvyko per pastarąjį dvidešimtmetį, kai ant valstietiškų vertybių ir komunistiškų prisitaikymo modelių užgriuvo visa vakarietiškosios vėlyvosios modernybės lavina? Kaip tokia modernybė ar postmodernybė turėjo ir galėjo būti įsisąmoninta tik iš dalies, ir tai - iš viršaus modernizuotų individų? Ir, galų gale, ar postmodernybė nėra tik dar viena ašinė epocha, nebylioji revoliucija, vertybių permąstymo laikas?

Atrodo, esame tarpinėje stotelėje. Tarp brandžios europietiškosios laisvės ir atsakomybės, ir nebrandaus lietuviškojo laisvės imitavimo - palaikančio senus ir gaminančio naujus kultūrinius, socialinius, vertybinius suvaržymus. Esame tarp naujai suvokto seno bei naujo, bandančio leisti daigus ant baisiai suaižėjusio, bet vis dar tvirto paviršiaus. Tai tokia nepilna toji Lietuvos postmodernybė, vis dar suspausta nepermąstytosios tradicijos gniaužtuose. Ir štai tokie mes šiandien stojame naujų geopolitinių grėsmių akivaizdon. Pasimetę, tarsi S. Stoma. Dar neišmokę nė batų raištelių užsirišti...

Autorė yra kultūros ir socialinė istorikė.