Anaiptol. Kinija, viso pasaulio fabrikas, įtikinamai rodo, kad siekti klestėjimo visiškai pakanka laisvės nevaržomai veikti, o žmonių eksploatavimas ir nepagarba jų teisėms veikiau yra ekonominio stebuklo pagrindas, o ne jo stabdis.
Demokratijos esmė
Demokratijos kriterijus visai nebūtinai yra socialinė gerovė ir žmonių turtinė padėtis, antraip naftos turtingos ir kartu autokratinės arabų valstybės būtų blizganti demokratijos vitrina. Demokratijos kriterijus – tai ir ne valdžia, formaliai kylanti iš tautos daugumos valios, o veiksmingas šios valios įgyvendinimo mechanizmas.
Yra trys vedantieji šio mechanizmo krumpliaračiai. Pirmas – valdžios kritika. Valdžios politiniam, moraliniam neišrankumui ir siaurų grupinių egoistinių interesų tenkinimui reikalinga atsvara – jos murkdymas į tuos darbelius, kuriuos ji padarė ir kurių prisidarė.
Laisva ir demokratiška gali būti tik ta visuomenė, kurioje neįmanoma apšmeižti valdžios, nes joje nėra ir iš esmės negali būti tokio nusikaltimo kaip aštri valdžios kritika, neatsakingai įvardyta žodžiu „šmeižtas“.
Su sąlyga, žinoma, jeigu nevartojama leksika iš tarpuvartės ir nenaudojami argumentai, paimti iš vietos, esančios žemiau juosmens.
Tačiau minėtas valdžios murkdymas kartais kelia šypseną. Pavyzdžiui, koks nors garbus ponas, negailestingai pliekdamas valdžią, kartu įsigudrina piktintis, esą Lietuvoje nėra absoliučiai jokios demokratijos, nors būtent tokia nekompromisine, laisvai ir nevaržomai skelbiama retorika jis paneigia pats save.
Realiai įgyvendinama teisė pakeisti valdžią
Ši teisė – tai veiksmingo demokratijos įgyvendinimo mechanizmo krumpliaračių krumpliaratis. Tik neapsirikime ir neapgaudinėkime savęs dėl to, kas yra kas.
Jeigu atsiribosime nuo taurių ir kilnių frazių, tai turėsime pripažinti, jog demokratija yra ne panacėja nuo socialinių ligų ir ne geriausia iš gerų visuomenių, o tik mažiausia iš įmanomų blogybių.
Valdžia – ne tėvai, kurių nepasirinksi. Kadangi rinkimai Lietuvoje yra laisvi, nes vienas kitas tūkstantis „bomžų“ ir prostituojančių rinkėjų balsų, nupirktų už butelį degtinės su užkanda ir kelis apgailėtinus grašius, tėra tik lašas jūroje, tai galima konstatuoti – mes turime tokią valdžią, kurią išrinkome ir kurios esame verti.
Tuomet, ką turime keikti – valdžioje esančius, ar patys save, atvedusius į valdžią tuos, kuriuos keikiame?
Argi ne mes pasiduodame kerams ir apžavams tų populistų ir gražbylių, kurie savo tariamai moralių politikų ir tautos gelbėtojų įvaizdį pateikia ne mažiau veiksmingai kaip ir profesionaliai sukurpti klipai, reklamuojantys kačių maistą, viagrą, higieninius paketus ar tabletes nuo vidurių pūtimo?
Argi parsidavę už tuščiavidurius pažadus, mes elgiamės protingiau nei biblinis Esavas, perleidęs Jokūbui pirmagimystės teisę už dubenėlį lęšių sriubos ar Šiaurės Amerikos indėnai, pardavę olandų kolonistams Manheteną už stiklinius karolius?
Negalima visą laiką kvailinti visų žmonių. To ir nereikia daryti. Pakanka apkvailinti tą rinkėjų dalį, kuri pakerėta rojaus žemėje vizijos, balsuoja už saldžiabalsius čiulbuonėlius, suokiančius apie švarių rankų politiką, šviesų ir sotų rytojų.
Moralas: kažkada mes tyčiojomės iš Lenino, pasak kurio valstybę gali valdyti ir virėja. Dabar likimas tyčiojasi iš mūsų, kai tautos išrinkti politiniai klounai, virdami neišrankiam skrandžiui skirtą viralą iš pigių šokių ir dainuškų, primityvių juokelių ir įžūlių akibrokštų, „valdo valstybę“.
Demokratijos Lietuvoje per daug. Kuria prasme?
Sakoma, kad demokratėjanti visuomenė nuo demokratinės skiriasi kaip kanalizacija nuo vandentiekio. Tačiau toks palyginimas, taikomas Lietuvai būtų smarkiai ir akivaizdžiai perdėtas.
Kartu Lietuvos visuomeniniame gyvenime vandentiekio ir kanalizacijos sistemos išties nėra griežtai atskirtos ir izoliuotos, dėl ko mes kartais neišvengiame sunkaus apsinuodijimo kanalizacijos „produktais“.
Vienas svarbiausių žmogaus interesų yra teisingumo poreikis, nes teisingumas išreiškia ne tik demokratijos, bet ir pačią žmoniškumo esmę. Tačiau štai kur bėda – jokio idealaus ir sterilaus teisingumo – to amžino idealo ir siekiamybės - nėra ir iš principo būti negali. Jokioje, net pačioje demokratiškiausioje pasaulio valstybėje, nekalbant jau apie Lietuvą. Teisingumo už padarytus nusikaltimus vykdymas yra nenuginčijamas šio teiginio įrodymas.
Patikimos procesinės garantijos sumažina nekaltų žmonių nuteisimo tikimybę, bet padidina nusikaltėlių išteisinimo riziką, todėl bumerangu dažnai skaudžiai smogia įstatymui lojaliems piliečiams ir pačiai visuomenei.
Mat dėl minėtų sudėtingų taisyklių bei procedūrų laikymosi atsakomybės ir bausmės dažnai išvengia ne tik „paprasti“ nusikaltėliai – žudikai, žagintojai ar pedofilai, bet ir „grietinėlė“ – korupcijos, kontrabandos šulai ir narkotikų baronai, luošinantys tūkstančių žmonių likimus.
Vadinasi, teisėtomis priemonėmis vykdomas teisingumas dažnai iškreipia pačią teisingumo idėją ir duoda rezultatą, atvirkščią siektajam – neteisingumą. Savo ruožtu teisingo atpildo išvengę ir nebaudžiamai siautėjantys nusikaltėliai visuomenės saugumą paverčia efemerišku ir neįgyvendinamu siekiu.
Tokia prieštaringa padėtis būdinga visam demokratijos pasauliui. Tačiau nepatyrę šio pasaulio žaidėjai, vadovaudamiesi principu „geriau ir saugiau pasiųsti už grotų smulkmę, nei stambaus kalibro nusikaltėlius ar įtakingus valstybės iždo vagis“, peržengia sveiko proto ribas, interpretuodami ir taikydami minėtas taisykles išimtinai pastarųjų asmenų naudai.
Kodėl, pavyzdžiui, tokie nusikaltėliai kaip stambūs narkotikų prekeiviai labai retai atsiduria už grotų? Iš dalies todėl, kad papirkę korumpuotus pareigūnus, jie turi vadinamąjį „stogą“, o pastarųjų kaltės dėl kyšininkavimo taip pat neįmanoma įrodyti. Atseit, taikant nusikalstamo elgesio imitacijos modelį provokuojama daryti nusikaltimus.
Stambūs rykliai laisvėje, o visuomenės teisingumo siekis nėra patenkintas. Puiku, reikia numesti visuomenei riebų kaulą! Duoti paleistuviui už grupinio sekso su aštrių įspūdžių ištroškusia paaugle seansą tiek, kiek narkotikų baronui ir stambiam kyšininkui kartu paėmus. Tegul „atsėdi“ už abu.
Būtent šia prasme Lietuvoje tokių svarbių demokratijos elementų kaip teisingumo, tiksliau, formalaus teisingumo, iškreipiančio pačią teisingumo esmę, o taip pat ir humanizmo, tiksliau, tokio „humanizmo“, kuris virsta kretinizmu, yra per daug. Akivaizdžiai per daug.