Kas tai yra politika? Bet kurioje sąmoningai tvarkomoje valstybės veiklos srityje politika yra priimta laikyti visumą kryptingų priemonių ir veiksmų, kurių pagalba siekiama užsibrėžtų tikslų. Ar šis apibūdinimas tinka tiems veiksmams, kurių imamės kaimo ir žemės ūkio, o ypač pieno sektoriaus atžvilgiu? Vargu.
Esame liudininkai, o dar blogiau – dalyviai, begalės padrikų sprendimų, kurių pastaraisiais metais tik pagausėjo. Pagausėjo Briuselio ir mūsiškių valdininkų prasimanymų dėka. Tiesa, rašomos žvalios programos, kuriamos strategijos, rezgami kaimo plėtros tinklai. Deja, kone visos pastangos – tik popieriuje.
Susidaro įspūdis, kad savo galva tvarkyti vienos svarbiausių ekonomikos sričių – žemės ūkio jau nebesugebame. Dėl elementarių dalykų laukiame direktyvos ar šiaip suderinimo su Briuseliu. Tarsi būtume ne savo laukų ir fermų šeimininkai, neturėtume nuovokos, kaip padėti žemdirbiui, kaip jį skatinti. Jau nebežinome, kas kaltas dėl susiklosčiusios padėties. Seimas, Vyriausybė ar Žemės ūkio ministerija (ŽŪM)? O gal patys žemdirbiai? Tačiau, atrodo, kad atėjo metas, kai nėra prasmės ieškoti kaltųjų.
Š. m. rugsėjo mėn. turėjo įvykti Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) narių suvažiavimas. Neabejoju, kad tokio pieno gamintojų susirinkimo reikia. Kita vertus, kiek tokių susirinkimų jau būta. Eilinį kartą būtų koneveikiamos mažos pieno kainos, žemdirbiai vanoję perdirbėjus ir valdžią, aimanuota dėl mažėjančių išmokų už kvotinį pieną, piktintasi griežtinamais aplinkosauginiais reikalavimais ir privalomomis melžimo įrangos patikromis, už kurias patiems ūkininkams dar teks ir sumokėti.
Tačiau Viešpats ir valdžia pasirūpino, kad LPGA suvažiavimas neįvyktų. Viešpats vis siuntė prastą orą ir javapjūtei reikėjo tiesiog sergėti giedros akimirkos. Daugeliui ūkininkų ne susirinkimai buvo galvoje. Ir valdžiai, kuriai bet koks žemdirbių šurmulys nėra reikalingas – juk Seimo rinkimai ne už kalnų. Tuo tarpu buvo kalbama, kad pieno gamintojai ketino inicijuoti visuotinio žemdirbių suvažiavimo sušaukimą. Tikėtis, kad tokios iniciatyvos imtųsi Žemės ūkio rūmai (ŽŪR), kuriems ir derėtų tai atlikti, kažin ar verta. Paskendę ginčuose ŽŪR jau kuris laikas nesugeba išspręsti savo vidinių problemų, o ką jau bekalbėti apie bendrus kaimo rūpesčius.
Ar galima toliau sėdėti sudėjus rankas ir laukti, kol valdžia atsipeikės? Ar ne metas žemės ūkyje skelbti ekstremalią padėtį? Antai, sugebėjo medikai priversti valdžią skelbti ekstremalią padėtį dėl susikaupusių medicininių atliekų. Ir išeitis buvo surasta. Suprantama, kaime ir žemės ūkyje susikaupusių problemų mastas yra nepalyginamas, tačiau dar laukti yra pražūtinga.
Sakys, vėl Jonas Ramonas su savo radikaliais pasiūlymais. Mielai siūlyčiau kompromiso paieškas, tačiau būtent nuolaidžiavimas politikams ir valdininkams, kuris tęsiasi kone dešimtmetį, leidžia valdžiai nepaisyti pagrįstų žemdirbių reikalavimų. Kokių susitarimų būtų siekiama su valdžia? Tokių, kurie būtų priimtini šalies ekonomikai ir neskurdintų kaimo žmonių, įgalintų ūkininkus plėtoti savo ūkius, atvertų jiems perspektyvą. Juk pasirašė valdžia prieš keletą metų nacionalinį susitarimą su pramoninkais, po kurio nežinia kodėl savo parašą padėjo ir tuometinis ŽŪR pirmininkas Br. Markauskas. Jo bendražygiai pasakojo, kad jis net pats ėmėsi asmeninės iniciatyvos.
Beje, tarptautinių įvykių kaleidoskope, ko gero, nedaug kas atkreipė dėmesį į Izraelio žemdirbių protesto akciją, įvykusią prieš keletą mėnesių. Protestą inicijavo būtent pieno gamintojai, nesutikdami su jiems nepalankiais valdžios sprendimais atverti importo vartus pigesniems maisto produktams. Žemdirbiai, pasikvietę į talką žinomus žydų ekonomistus ir įtakingus politikus, iškėlė konkrečius reikalavimus, kuriuos valdžia turėjo išklausyti.
Žydų žemdirbių protesto akcija nustebino dviem požiūriais. Pirma, žemdirbių vieningumu ir sutelktumu – akcijoje dalyvavo apie 90 proc. žemės ūkio bendrovių – kibucų ir pavienių ūkininkų. Antra, krito į akis masiškumas. Protesto akcijoje dalyvavo ne tik žemdirbiai, bet ir miestų gyventojai, puikiai suvokiantys, kad pigesnių maisto produktų importas bus parankus tik tarpininkams.
Tel Avivo aikštėse iškilo apie 20 tūkst. žemdirbių palapinių, kuriose jie ketino gyventi tol, kol valdžia netenkins jų reikalavimų. Įdomiausia, kad žydų Vyriausybė reagavo žaibiškai. Pats premjeras sudarė specialų komitetą, kuris privalės per trumpą laiką parengti žemdirbius tenkinančių sprendimų paketą. Atrodo, kad ši padėtis nesikeis ir po 2013 m.
Gal aš tirštinu spalvas? Gal sėdėdamas Seime tenoriu sukelti sumaištį, sukiršinti nūnai taikiai bendraujančius ŽŪR ir ŽŪM vadovus? Gal kaimas ir žemės ūkis klesti, besimaudydamas ES įvairiausių programų ir išmokų piniguose? Beje, gal ir tos išmokos palyginus su kitomis ES valstybėmis – katino ašaros. Ar normalu, kad prasiskolinusios Graikijos ūkininkas gauna 800 eurų vienam ha, o Lietuvos – 170 eurų.
Pieno ūkis, ši atraminė žemės ūkio konstrukcija, jo stuburas ir pagrindinis maisto produktų eksportui tiekėjas, metai po metų praranda savo pozicijas. Skaičiuojama, kad š. m. liepos 1 d. šalyje tebuvo likę 87,3 tūkst. ūkių ir tik per pastaruosius metus jų sumažėjo 9,4 tūkst., t. y. daugiau nei dešimtadaliu. Paskutiniuosius 4-5 metus pieno ūkių mažėja itin sparčiai. Dar bent 10-15 metų pieno sektoriaus atrama galėjo ir turėjo būti smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Žemės ūkio bendrovės ir stambesni ūkininkai susiduria su dar didesnėmis problemomis, nes daugelis yra prasiskolinę bankams ar įvairioms firmoms. Todėl ir jų plėtros potencialas ir gana abejotinas.
Dabar gi vyksta pieną tiekiančių žemdirbių nuvarymas nuo žemės. Šio nuvarymo priemonės tai ir perdirbėjų diktuojama tik jiems palanki supirkimo kainų politika, ir papildomi niekuo nepagrįsti griežtėjantys aplinkosauginiai reikalavimai. „Gundymas“ ankstyvuoju pasitraukimu iš prekinės gamybos ar tai ne nuvarymas nuo žemės? Ši priemonė ypač veiksminga – apie 90 proc. ūkininkų, kurie pasitraukė iš prekinio pieno ūkio, tik fiktyviai leido žemėvaldas savo palikuonims, o iš tikrųjų apskritai nutraukė pieno gamybą.
Žemės apželdinimas mišku – ar tai ne nuvarymas žmonių nuo žemės? Isteriškai yra želdomi ne tik mažai tinkami žemdirbystei plotai, bet ir derlingi sklypai. Atrodytų, kad svarbiausia paimti ES paramos lėšas. Tuo tarpu, net ir pati nederlingiausia žemė gali būti panaudojama žemės ūkio veiklai. Ar miškas tieks rinkai pieną, mėsą, grūdus? Kodėl šia ES priemone nesižavi kaimynai lenkai?
Skelbiama, kad pieną parduodančių ūkių yra likę tik 31 tūkst., o iš jų turinčių plėtros perspektyvas tėra kiek daugiau nei 1500. Ar tai ne ekstremali padėtis? Ar į tai galima ir toliau nekreipti dėmesio? Melžiamų karvių bandą sudaro 347,5 tūkst. karvių (š. m. liepos 1 d.) ir ji per metus sumažėjo 10,1 tūkst., o palyginus su 2008 m. pradžia – 57,5 tūkst. Mažėjimo tendencija yra nenumaldoma. Kas bus dar po 4-5 metų? Jau nieko nestebina pieno žaliavos importas. Tuo tarpu šalies pienininkystės tradicijų požiūriu tai tiesiog paradoksalus dalykas, ir, beje, byloja apie pakrikusius pieno gamintojų ir perdirbėjų ekonominius santykius.
Suprantama, kad toks blaškymas po Europą, ieškant žaliavos – nevykusios supirkimų kainų politikos padarinys. Daugelį metų viršų ėmė diskriminacinis perdirbimo įmonių požiūris ir kainų reguliavimą privalančių vykdyti valdininkų nenuovokumas, o gal ir slaptas perdirbėjų rėmimas. Buvusi viena žemės ūkio ministrė net nematė reikalo to slėpti. Tuo tarpu ŽŪR, turintys atsovauti žemdirbiams ir ginti jų interesus, tylėjo ir jai pataikavo.
ES žada žemdirbių naudai keisti reglamentą dėl sutartinių santykių pieno sektoriuje. Girdi, bus sustiprintos pieno gamintojų derybinės galios. Tačiau vargu ar galima sustiprinti žemdirbių derybines galias, kurios apskritai neegzistavo, o buvo visiška priklausomybė nuo perdirbimo įmonių. Neprošal prisiminti vieną esminį dalyką, kurį daugelis primiršo. Stojant į ES, buvo sutarta dėl vadinamosios tikslinės pieno supirkimo kainos mechanizmo taikymo. Tikslinė (minimalios kainos analogas) kaina pieno gamintojams užtikrina pakankamą ūkio pelningumo lygį ir gamybos stabilumą, be kurio neįmanomas joks ūkininkavimas. Beje, šis kainų nustatymo principas buvo viena didžiausių integracinių pagundų.
Štai citata iš to meto dokumentų: „Bendrosios rinkos organizavimo reglamente nustatoma tikslinė pieno kaina (309,8 euro/t – 1070 Lt/t už 3,7 proc. riebumo pieną) ir visomis reguliavimo priemonėmis siekia, kad pieno rinkos kaina būtų artima nustatytai tikslinei kainai. Be to nustatomos intervencinės sviesto ir lieso pieno miltelių (LPM) kainos. Tikslinė pieno supirkimo kaina yra siejama su sviesto ir LPM intervencinėmis kainomis, o tai leidžia pieno perdirbėjams parduoti perteklinį sviestą ir LPM nustatytomis intervencinėmis kainomis ir sumokėti pieno gamintojams kainą, artimą tikslinei.“
Deja, vėliau ES tikslinių kainų principo atsisakė, tačiau Lietuva, motyvuodama derybiniais susitarimais, galėtų prie šios tvarkos sugrįžti arba taikyti bent minimalias pieno supirkimo kainos mechanizmą. Ir tai būtų viena veiksmingiausių priemonių, galinčių stabilizuoti pieno ūkių ekonomiką.
Beje, minimalios kainos nustatymas pagerintų padėtį ir mėsinės galvijininkystės sektoriuje bei sustabdytų skerdienos antplūdį iš kitų valstybių.
Avantiūra dvelkia vadinamosios kooperatinės pieninės statybos projektas, kur numatoma „sumerkti“ nemenką 50 mln. Lt ES paramos sumą. Kita vertus, šis sumanymas skendi miglose. Pamenu, pernai ŽŪM išplatino pareiškimą, kad konkurse dėl ES paramos sumanė dalyvauti du pretendentai: „Pienas Lt“ ir „Suvalkijos pienas“.
Panašu, kad tai buvo tik žaidybinis konkursas, nes „Pienas Lt“ jau prieš du metus tikino turįs ir membraninę gamybos technologiją, ir produkcijos pirkėjus užsienio rinkose. Kam tuomet reikėjo kito fiktyvaus dalyvio? Ar tik ne tam, kad pridengti kelių stambiųjų „kooperatininkų“ slaptą susitarimą su ŽŪM? Tačiau yra ir kita šios avantiūros pusė. Realizavus šią idėją žaliavos stygius vidaus rinkoje dar daugiau išaugs ir bus atverti vartai lenkiškų pieno produktų importui. Taigi nieko be dar didesnio sąmyšio naujosios pieno perdirbimo statyba šalies žemės ūkiui nežada.
Papildoma našta pieno gamintojams bus privaloma melžimo įrangos ir pieno talpyklų patikra. Suprantama, pieno žaliavos kokybė yra bendras reikalas. Tačiau ar tam būtina kurti visuotinę patikrų sistemą, užkraunant ją ant žemdirbių pečių? Juk dauguma pieno gamintojų paiso visų sanitarijos ir higienos reikalavimų. Taigi ar nepakaktų atvejinės patikros, kurios išlaidas padengtų perdirbimo įmonės ir valstybė? Tą patį galima pasakyti ir apie priverstinį melžimo ir pieno šaldymo įrangos kalibravimą ir sertifikavimą. Ir dar vienas dalykas. Tai vandens gręžiniai ir mėšlidės kiekviename pieno ūkyje, kurie neabejotinai yra pažangus reikalas. Tačiau ar valdininkai, laiminantys šiuos rikalavimus, susimąsto ar ši našta žemdirbiams yra pakeliama? Kita vertus, EK niekas net nebandė įrodyti, kad šie reikalavimai būtų privalomi tik stambiesiems pieno ūkiams.
Atskiras klausimas yra privalomieji pieno tyrimai. Kodėl už juos apskritai turi mokėti pieno pardavėjas, tiekiantis tinkamos kokybės žaliavą? Tai vien pirkėjo, t. y. pieno perdirbimo įmonės, suinteresuotos žaliavos kokybe reikalas. Ir valstybės, kuri taip pat privalo kontroliuoti vidaus rinkai ir eksportui tiekiamų produktų kokybę. Privalomieji tyrimai pieno gamintojams galėtų būti numatyti tik kaip sankcija, nustačius nekokybiškos žaliavos tiekimo atvejus. Todėl yra visiškai nepagrįstas sumanymas nuo ateinančių metų branginti privalomuosius tyrimus pieno gamintojams. Tas pats pasakytina ir apie gyvulių sveikatingumo kontrolę, kuriai finansuoti numatoma nurėžti dalį nuo nacionalinių tiesioginių išmokų, t. y. perkelti kontrolės išlaidas ant žemdirbių pečių.
Kalbėjau daugiausia apie pieno gamintojų problemas, nes būtent jie ketina šaukti savo suvažiavimą. Tačiau žemės ūkyje kone visi sektoriai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Mėsinė galvijininkystė nemaža dalimi buvo ir bus pieno ūkių palydovas ir ramstis. Tačiau ir čia susiduriama su begale problemų, ypač veislininkystės srityje. Reikia suvokti ir dar vieną dalyką – Lietuva dėl daugelio aplinkybių niekuomet nebuvo ir nebus javų kraštu. Perspektyvų turi tik pavieniai ūkiai, o žvelgiant kompleksiškai, grūdų ūkį racionaliausiai sieti su pašarų gamyba vietiniam vartojimui, t. y. su pienininkyste ir galvijininkyste. Abejoju, ar garantuota yra rapsų augintojų ateitis. Stingant pasaulyje maisto ir augant produktų kainoms, konjuktūriniai pokyčiai jau netolimoje ateityje išstums iš derlingų vietovių visus energetinius augalus.
Ir pabaigai vienas klausimas. Kur lietuviški linai? Kur šis kelis šimtus metus Lietuvoje kultivuotas žemės ūkio augalas? Gal vertėtų atlikti specialų tyrimą ir įvertinti, kurios kadencijos politikai ir valdininkai daugiausia prisidėjo prie linininkystės išnykimo. Ar reikalai žemės ūkyje nekrypsta ton pusėn? Ar po dešimtmečio panašioje padėtyje neatsidurs pieno ir mėsos ūkis?
Žemdirbiai turi pagaliau suvokti svarbiausią dalyką. Nei politikai, nei tuo labiau valdininkai nepasirūpins jų ekonominę veiklą tenkinančiomis sąlygomis. Žemės ūkis niekada nebuvo ir nebus rinkos ekonomikos dalimi, kaip kad mėgina įtikinti liberalai. Ši ūkio sritis vis labiau yra reguliuojama ir reglamentuojama. Todėl žemdirbiai patys privalo imti vadeles į savo rankas, kelti valdžiai pagrįstus reikalavimus, didinti savo derybines galias. Suprantama, šio darbo privalo imtis kaimui ir žemės ūkiui atsidavę žemdirbių atstovai, nemeilikaujantys ir nepataikaujantys valdžiai ir politikams.