Beveik pusketvirtų metų galiojusi koncepcija (Seimas ją priėmė 2008 m. birželio 3 d.) padarė žalos Lietuvos žmonėms.
Didžiausia moralinė žala – vaikams
Valstybė šiuo dokumentu pareiškė, kad ji pripažįsta ir remia tik tam tikras, t.y., paremtas santuoka, šeimas. O vieninteliu sakiniu, jog „našlaičių, vienišų motinų (tėvų) ir jų vaikų, sugyventinių vaikų globą reglamentuoja kiti teisės aktai“ (vadinasi, ne koncepcija), nesantuokines ar vieno žmogaus, auginančio vaikus, šeimas padarė antrarūšėmis ir tarsi paliko jas valstybės globos užribyje.
Koncepcijoje naudojami apibrėžimai „nedarni“, „krizę išgyvenanti“, „nepilna“ ar „socialinės rizikos“ šeima pasmerkė dalį Lietuvos šeimų (tų, kurios galbūt yra nestandartinės ar išgyvena sunkumus, ar kur tėvai blogai rūpinasi savo vaikais) stigmatizacijai ir pažeminimui.
Liūdniausia, kad nuo tokios Šeimos politikos koncepcijos skaudžiausiai nukentėjo vaikai. Įsivaizduokite, vaikas, gyvenantis su netekėjusia ar išsiskyrusia mama, nesusituokusiais tėvais ar seneliais, eina į mokyklą, o ten iš bendraklasių girdi, kad jis - iš nevisavertės šeimos ar išvis - be šeimos. Juk vaikai žino, apie ką tėvai kalba namuose, žiūri televizorių, kažką nugirsta, ir iš savo naivumo gali būti negailestingi bei rodyti pirštais į kitokius nei patys. O statistika skelbia, kad pagal vaikų patyčias Lietuva yra viena iš pirmaujančių Europoje.
Pažeidžiamiausi yra vaikai iš skurdesnių ir taip vadinamų „socialinės rizikos“ šeimų. Namuose jie turi saugotis bent vieno iš tėvų, o kieme, darželyje ar mokykloje – savo bendraamžių pajuokos. Jie yra mažiau apsaugoti nuo nusikalstamumo ar alkoholio ir narkotikų pagundų.
Kvaila būtų tikėtis, kad vaikų, kurie nukentėjo nuo reakcingos Šeimos politikos koncepcijos, nėra. Žala jau padaryta, ir didelė, net jei tokių vaikų ir nedaug.
Materialinė žala: mažiau paramos nesantuokinėms šeimoms
Šiuo metu galioja 2009 m. priimtas Paramos būstui įsigyti ir renovuoti įstatymas, kuriame įtvirtinama susituokusių asmenų prerogatyva, perkant ar atnaujinant būstą.
Daugiau teisės aktų, kurie pirmenybę teiktų susituokusioms ar koncepcijoje įvardintoms darnioms šeimoms, nėra. Tačiau tai dar nereiškia, kad per daugiau nei trejus metus nebuvo nesantuokinių ar socialiai jautresnių šeimų ir jų vaikų diskriminacijos atvejų.
Be to, Seime dar buvo bandymų priimti įstatymus, kad ir dėl vaiko gerovės, kuriais būtų taikoma pozityvioji diskriminacija šeimoms, grįstoms santuoka.
Santuokos koncepcija nesustiprino
Šeimos politikos koncepcija, anot jos autorių, buvo siekiama sustiprinti santuokai grįstos šeimos institutą, bet, ir nesistebiu, įvyko atvirkščiai. 2007 metais Lietuvoje susituokė 23 tūkst. porų, o 2010 – kur kas mažiau, 18,7 tūkst. O ne santuokoje gimusių vaikų sumažėjo: nuo 29,2 proc. 2007 metais iki 28,7 proc. 2010 metais.
Kadangi po koncepcijos priėmimo santuokų sumažėjo, o vaikų, gimusių santuokoje, santykinai padaugėjo, galima daryti prielaidą, jog galbūt mažiau nesantuokinių šeimų drįso gimdyti vaikus, baimindamosios diskriminacijos ir mažesnės globos iš valstybės.
Gimstamumas Lietuvoje per krizę šiek tiek išaugo. Tai atsitiko greičiausiai dėl prieš pat sunkmetį padidintų motinystės (tėvystės) išmokų ir dėl to, kad moterys, siekdamos gauti kuo didesnes išmokas dėl pasikeitusios tvarkos ryžosi iškart gimdyti po antrą vaiką.
O kaip dėl emigracijos ir vaikų savižudybių?
Mano kolega Seimo narys, buvęs socialdemokratas Rimantas Dagys sako, kad Konstitucinio Teismo sprendimas atvėrė kelią vaikų savižudybėms http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/rdagys-konstitucinio-teismo-sprendimas-atvere-kelia-ir-vaiku-savizudybems.d?id=50130538.
Remiantis „Eurostatu“, paauglių (nuo 15 iki 19 metų) savižudybių lygis Lietuvoje jau daug metų yra pats aukščiausias Europos Sąjungoje. Nuo 2007 m. mūsų šalyje 100 tūkst. gyventojų teko 15,9 paauglių savižudybės, o 27 ES valstybių narių vidurkis buvo 4,4. Tuo tarpu 2009-aisiais šis skaičius atitinkamai jau siekė 20,2 ir 4,9.
Teigti, kad tokį paauglių savižudybių šuolį Lietuvoje nulėmė Šeimos politikos koncepcija, būtų pernelyg spekuliatyvu. Bendras savižudybių, ypač vyrų, lygis krizės metu pakilo daugelyje pasaulio šalių. Taigi, viena priežastis, kodėl mūsų vaikai tapo nelaimingesni, yra sunkmetis. Jų gyvenimą sudėtingesniu taip pat padarė per krizę dažniau į užsienį uždarbiauti išvažiuojantys jų tėvai.
Vis dėlto, vėl išaugusi emigracija yra ir dabartinės vyriausybės veidmainiškos šeimos politikos rezultatas, kai yra deklaruojama parama šeimai, bet dėl motinystės išmokų persekiojamos mažamečius auginančios mamos, vietoj to, kad būtų bandoma ištaisyti įstatymų spragas. O Šeimos politikos koncepcijos nuostatos apie tai, kas yra šeima ir kokias šeimas planuoja remti valstybė, tikrai prisidėjo prie lietuvių noro išvykti ten, kur valdžia nesiima auklės vaidmens.
Todėl esu įsitikinęs, kad kelią vaikų savižudybėms duoda stigmatizacija ir diskriminacija, o ne Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo ne tik santuoka yra prilyginama šeimai.
Konservatorių atsakomybės klausimas
Šeimos politikos koncepcija buvo priimta tada, kai vyriausybėje vyravo socialdemokratai, bet “už” daugiausia balsavo konservatoriai, „Tvarka ir teisingumas“, „Darbo partija“ ir kt. Šiandien konservatorių dominuojama vyriausybė mėgsta moralizuoti apie atsakomybę, bet ji pati turi ją prisiimti už savo dvigubų standartų šeimos politikos pasekmes mūsų žmonėms ir ypač jų vaikams.