Ekonominės temos valdančiuosius šiandien nuteikia niūriai. Jie jas gromuliuoja nenoriai, iš pareigos, be azarto. Nors tikrai ne viskas jų veiksmuose kritikuotina: finansai suvaldomi, energetinė nepriklausomybė sunkiai, bet skinasi kelią pamažu įgyvendinamų projektų pavidalais.

Vis dėlto antra krizės banga ir visuomenė suveržtais diržais bei sukąstais dantimis, matyt, temdo priešrinkimines TS-LKD Vyriausybės nuotaikas. Konservatoriai rezignuoja. Užtat prigesę jų žvilgsniai sužiba entuziastingai ir net maniakiškai, kai tik atsiranda galimybė pasprukti nuo slegiančios ekonominės problematikos ir mestis į išganingas moralizavimo platybes.

Konservatorių-krikdemų įsijautimas yra atvirkščiai proporcingas svarstomų klausimų svarbai namų ūkių lūkesčiams. Pavertę Lietuvą socialinės negerovės valstybe, net iš ligonių atėmusia mokesčiais užtarnautą teisę į pakenčiamas nedarbingumo išmokas, mūsų valdantieji nerausdami postringauja apie moralę.

Iš kur tas moralizavimo įkarštis? Taip, jie – konservatoriai ir krikdemai, tai lyg ir įpareigoja turėti tam tikru pasaulėvaizdžiu grindžiamas moralines nuostatas bei jomis vadovautis. Tegul vadovaujasi, tegul bando auklėti visuomenę ne per prievartą, o savo partijos narių pavyzdžiu; niekas nedraudžia.

Vladimiras Laučius
Kodėl visa Lietuva turi nelaikyti motinos su vaiku normalia šeima vien todėl, kad teisuoliško azarto pagautai politikų grupei, trumpam prasibrovusiai į valdžios viršūnes, knietėjo teisės aktu suskirstyti šeimas į „teisingas“ ir „neteisingas“?
Tačiau antikonstitucinėmis „šeimos koncepcijomis“ ir kitais makabriškais sprendimais virstantys ideologiniai naratyvai kažkodėl brukami „iš viršaus“ ir net ne saviems partiečiams, kas irgi vargu ar būtų teisinga, bet visai visuomenei, šiaip jau neprivalančiai gyventi pagal kurios nors partijos šablonus.

Kodėl visa Lietuva turi nelaikyti motinos su vaiku normalia šeima vien todėl, kad teisuoliško azarto pagautai politikų grupei, trumpam prasibrovusiai į valdžios viršūnes, knietėjo teisės aktu suskirstyti šeimas į „teisingas“ ir „neteisingas“?

Ideologinis įkarštis gali būti pateisinamas – juk kartais išties svarbu ne tik pasisakyti principiniais moralės klausimais, bet ir, reikalui esant, leistis dėl jų į konfliktą. Tačiau vieša kai kurių politikų konfrontacija su Konstituciniu Teismu (KT) šeimos sampratos klausimu nebuvo panaši į prasmingą kovą dėl pastangų verto tikslo.

Iš pirmo žvilgsnio galėjo susidaryti įspūdis, kad konservatoriai-krikdemai užsipuolė KT vedami savo vertybinių ideologinių nuostatų. Na tai kas, kad unisonu su jais pragydo ir „tvarkiečių“ talibai – juk gali ir kitos partijos pretenduoti į politinės dešinės moralistų nišą.

Tačiau mūsų konservatorių ideologinė problema šiuo atveju yra ta, kad jie, kaip jau įprasta, elgėsi ne kaip konservatizmo, bet kaip tradicionalizmo (žūtbūt – patriarchalinė šeimos samprata!) vėliavnešiai. Jų moralizavimo įkarštis liudijo konservatyvaus etinio nuosaikumo, savitvardos (KT išvadintas „chunta“) ir politinės santūros (šeimos apibrėžties niuansai nėra principinis politinis klausimas) stoką.

Chunta ir nusikaltėliais KT išvadinę politikai gali teisintis tuo, kad aštrios retorikos šiuokart reikalavo didelė neteisybė, politinė ir moralinė skriauda. Jų tradicionalistinės prielaidos išties gali leisti įsivaizduoti KT sprendimą kaip neteisybę ir „vertybinio karo“ veiksmą.

Vladimiras Laučius
TS-LKD polinkis moralizuoti turi dar vieną ypatumą: dorybės, kurių iš visuomenės reikalauja ši partija, sukasi vien aplink rūtų darželį ir tautiškumą. Atkreipkite dėmesį į temas, kuriomis konservatoriai įnirtingiausiai triukšmauja: šeimos samprata, lyčių santykiai, seksualinių mažumų problematika, apvaisinimas, nėštumo nutraukimas ir lietuvybė. Viskas. Nejau nekeista?
Tačiau kalbamu atveju jie nusižengė mažiausiai dar dviem savo partijos ideologiniams principams. Be nuosaikumo ir santūros, kurių svarbą švedų konservatoriai išreiškė net savo partijos pavadinimu, Rimanto Dagio ir Manto Adomėno pažiūrų TS-LKD tradicionalistai ignoravo prigimtinę teisę ir pamynė konstitucionalizmo principą.

LTV laidoje „Teisė žinoti“ M. Adomėnas gynė konvencinę, o Egidijus Kūris – prigimtinę šeimos sampratą, atkreipdamas dėmesį į išvestinį santuokos instituto vaidmenį palyginti su prigimtiniu šeimos principu. Klasikinis – prigimtinės teisės konservatizmas šiuo atžvilgiu būtų išvien su E. Kūriu, o ne su M. Adomėnu.

Savo ruožtu konservatoriams itin svarbų konstitucionalizmo principą TS-LKD moralistai išniekino tiek nekorektiškai pasisakydami KT atžvilgiu, tiek pateikdami KT sprendimus kaip „devynių žmonių grupės“ nuomonę, prieštaraujančią daugumos rinkėjų nuomonei.

Kitaip tariant, savo ideologų postringavimais konservatoriai perkėlinėjo ir teisę, ir teismą į demokratinių procedūrų erdvę, kur galima koneveikti KT kaip „grupelę rinkėjams neatskaitingų personų“, kurių sprendimai „blogi“ ir todėl, kad nepatiko valdančiajai TS-LKD, ir todėl, kad „rinkėjai greičiausiai balsuotų kitaip“. Neatsitiktinai po KT sprendimo M. Adomėnas prabilo apie referendumo poreikį.

Kai šitaip elgiasi ir kalba „tvarkiečiai“, atvirai raginantys pereiti prie tiesioginės demokratijos ir koneveikiantys visa tai, kas liberaliojoje demokratijoje yra liberalu, t.y. netarnauja vien balsuotojų daugumai, juos galima suprasti: jie flirtuoja su minia, toks jau jų mąstymas ir rėmėjų telkimo būdas.

Vladimiras Laučius
Dešiniesiems politikams moralinės daugumos reiškinys yra gera proga pasirankioti balsų aistringai moralizuojant. Juk bandos instinkto vedamam jų rinkėjui malonu jaustis moraliai pranašesniam už mažumas – „iškrypėlius“, liberastus ir tolerastus, nepilnas šeimas, kitataučius, kitaminčius, kitatikius ir, žinoma, Konstitucinį Teismą.
Bet kai kurstyti minios instinktus ir kelti rinkėjų nuomonę aukščiau Konstitucijos bei teisminės valdžios sprendimų pradeda konservatoriais save vadinanti partija, tai jau yra apgailėtina. Taip, moralinis riksmas gali išbudinti ir išjudinti runkelius, bet ką jie pamatys, išbudinti ir išjudinti? Rolandą Paksą? Ne: M. Adomėną! Tai gali juos traumuoti...

Prieš 10 metų būtų buvę neįmanoma patikėti, kad Lietuvos konservatoriai nusiris iki R. Dagio lygio ir kurstys padugniškas aistras, švelniai tariant, neišmintingomis šio politiko kalbomis: „Konstitucinio Teismo sprendimas, įteisinęs šeimas be atsakomybės, eina keliu, kad tokių atvejų (vaikų savižudybių – V. L.) būtų daugiau“.

Ar Kaune kandidatuosiantis į Seimą R. Dagys šitokio lygio ištarmėmis tikisi laimėti Vytauto Šustausko rinkėjų simpatijas? Ar sveiko proto nepraradusiems konservatoriams ne koktu turėti savo gretose tokių politikų, kaip R. Dagys?

TS-LKD polinkis moralizuoti turi dar vieną ypatumą: dorybės, kurių iš visuomenės reikalauja ši partija, sukasi vien aplink rūtų darželį ir tautiškumą. Atkreipkite dėmesį į temas, kuriomis konservatoriai įnirtingiausiai triukšmauja: šeimos samprata, lyčių santykiai, seksualinių mažumų problematika, apvaisinimas, nėštumo nutraukimas ir lietuvybė. Viskas. Nejau nekeista?

Teisingumas, praktinė išmintis, nuosaikumas ir drąsa TS-LKD tapatumą konstruojančių dorybių ir vertybių hierarchijoje atsidūrė žemiau nei lytinės dorovės receptai ir mėgavimosi savo tautiškumu ritualai.
Godumas, bukumas, bailumas, prisitaikėliškumas, nepakantumas ir kitos ydos, ne išgalvotos, o tikros šiai partijai rūpi kur kas mažiau nei nebaltiško ir nepatriarchalinio mąstymo keliamas „blogis“ – krikdemų nepašventintas požiūris į šeimą arba noras rašytis pavardę pase lenkiškai.

Visa tai gali atrodyti kaip provincialumas ir negilaus proto požymis, vertas apgailestavimo ir užuojautos. Tačiau esama dar šio to – absoliučiai žemiško, praktiško ir gudraus. Ir tai susiję su banaliu noru mobilizuoti savo rinkėją.

Tai, į ką kreipiasi triukšmauti linkę TS-LKD fundamentalistai, yra įsivaizduojama „moralinė dauguma“. Bent jau taip šis socialinis reiškinys pakrikštytas JAV.

Moralinę daugumą gali sudaryti jokių pastangų ugdytis, šviestis ir tobulėti nededantys individai, besitenkinantys vien tuo, kad priklauso tam tikrai daugumai: etninei, seksualinei, socialinei ar kultūrinei. Tikima, kad buvimas dauguma liudija „normalumą“, o šis – moralumą; tautiškumo atveju – siektiną tapatumą.

Tuomet galima nieko neveikiant, nevarginant savęs intelektinio ir moralinio tobulėjimo pastangomis atsidurti tarp „geresniųjų“: tautinių, seksualinių, „šeimyninių“ ir kitokių.

Dešiniesiems politikams moralinės daugumos reiškinys yra gera proga pasirankioti balsų aistringai moralizuojant. Juk bandos instinkto vedamam jų rinkėjui malonu jaustis moraliai pranašesniam už mažumas – „iškrypėlius“, liberastus ir tolerastus, nepilnas šeimas, kitataučius, kitaminčius, kitatikius ir, žinoma, Konstitucinį Teismą.

Konservatorių vertybinis nuosmukis „tvarkiečių“ retorikos ir jų apdainuotos tiesioginės demokratijos link, regis, tenkina daugelį TS-LKD politikų ir rinkėjų. Tiesa, pastariesiems per rinkimus teks persiplėšti tarp R. Pakso ir Andriaus Kubiliaus, tarp Petro Gražulio ir M. Adomėno. Bet šių nesutarimai vis labiau primena ginčą šeimoje, o ne ideologinę priešpriešą.

„Lietuvoje nėra jau taip beviltiška, jeigu ir konservatorius Adomėnas, ir “tvarkietis“ Jankauskas geba rasti bendrą vardiklį reiškiniams“, - rašo partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko pavaduotojas Romas Jankauskas. Štai kur brėkšta nauja viltis lietuviškosios dešinės fundamentalistams: TT + TS-LKD = politinė šeima.