L.Bielinis. Politikas turi užmiršti pretenzijas į privatumą

Dažniausia frazė šiandien, kada kalbama apie privatumo problematiką, yra: asmens privačios erdvės neliečiamumui iškilo grėsmė. Anekdotinis Sauliaus Stomos atvejis tik sustiprina grėsmes ir nejaukumo nuotaikas tiems, kurie dėl aplinkybių turi būti daugelio žmonių akiratyje. Dažniausiai tai kultūros, sporto bei politikos atstovai.

Taigi, politiko kaip viešo žmogaus apibrėžimas leidžia suprasti, kad visuomenė, jos tradicijos talpina politiką į tokią situaciją, kur jam nėra skirta arba yra labai mažai privatumo. Politikas, kaip žinome pagal Lietuvos Konstituciją, net atostogų metu ar po darbo valandų privalo vykdyti savo Seimo nario pareigas, taigi jis visą laiką yra politikas ir niekur nenurodyta, kada ir kokiomis sąlygomis jis gali skirti laiko sau, t. y. būti privačiu asmeniu.

Privatumo nagrinėjimas reikalauja išsiaiškinti, kaip yra traktuojamas šis terminas? Dažniausi šio termino aiškinimai yra sietini su teisiniais privatumo reikalavimais būti paliktam ramybėje (Louisas Brandeisas). Bet visuomenė yra suinteresuota žinoti ne tik jos rinkto politiko principines politines nuostatas (jei jos yra), bet ir tokius jo gyvenimo aspektus, kurie dažniausiai traktuojami kaip nevieši, privatūs ar intymūs. Ji nepaliks politiko ramybėje niekada.

Ar mes turime teisę žinoti nepolitinius politiko gyvenimo aspektus? Manu, kad turime, nes politiko spendimams įtaką daro visas jo pasaulėžiūros, įpročių, baimių, moralės bei žinių ir sukauptos praktikos kompleksas. Kitaip tariant, dažnas politikas priima valstybei svarbius spendimus ne tik vadovaudamasis politine patirtimi, bet ir savo asmeninėmis preferencijomis, susiformavusiomis jo privačiame, rinkėjams nematomame gyvenime.

Lauras Bielinis

Politiku tapęs asmuo turi užmiršti savo pretenzijas į privatumą ir suvokti, kad visuomenei jis tarnauja vadovaudamasis visomis savo savybėmis, o ne „oficialiąja“jų dalimi ir visada, o ne tada, kai jis yra Seimo rūmuose.

Taip neatsispiriantis alkoholiui gali neturėti valios ir rimtiems sprendimams, azartiškas lošėjas – būdamas priklausomu nuo skolų, taps pažeidžiamu ir politikoje, mergišius – bijodamas savo silpnybės paviešinimo – rizikuoja tapti paveikiu ir kontroliuojamu. Tai tik paviršinis bandymas vardinti sąryšius tarp griežtai politinių funkcijų ir asmens privataus gyvenimo detalių. Apibendrinat galime teigti – politinių sprendimų kokybę nulemia politiko asmens savybių visuma. Neatsilaikantis moterų kerams niekada nepademonstruos geležinės valios atstovaudamas partijos principus. Silpnybė asmeniniame gyvenime atsiliepia ir viešajame.

Žvelgiant plačiau - privatumas tėra žmogaus asmenybės sudedamoji dalis. Privatumas suponuoja asmeninio gyvenimo, laisvės, savigarbos ir vertybių egzistavimą be kitų siekio jas pasisavinti. Jį galima traktuoti kaip kiekvieno iš mūsų siekį turėti tam tikrą fizinę erdvę, kurioje mes būtume laisvi nuo įsikišimo iš išorės.

Bet ar mūsų vidinio pasaulio sprendiniai, emocijos, reakcijos bei impulsai išties tėra mūsų nuosavybė ir mes turime teisę ginti juos nuo kitų? Tada ir kiti turi teisę, kad mūsų vidinio pasaulio sprendiniai neišeitų į išorę, nes kai kontaktuojama su kitų sprendiniais, su išoriniu pasauli – sociumu, mes tampame kolektyviais ir mūsų privatumą privalu palikti nuošalyje. Net visa tai, ką aš dabar sakau, yra mano kolektyvinio, socialaus gyvenimo pasekmė. Asmuo be sociumo neturi savo vidinio pasaulio, tai „modernusis mauglis“, kurio veiksmai bei reakcijos bus asocialūs tiek, kiek jis nėra įsitraukęs į kurį nors sociumą. Taigi privatus pasaulis tėra pasisavinta kolektyvumo patirtis.

Šiandien privatumo išsaugojimui grėsmę kuria ir technologinė revoliucija, kuri faktiškai atėmė iš žmogaus teisę į privatumą ir su kiekviena diena ši situacija tik plėsis. Saugumo bei kontrolės poreikis, kurį palaiko daugelis gyventojų, tik stiprina visuomenės skaidrumo poreikį ir stumia mūsų privatumą į pakraštį, siaurina jo galimybes, kur net toks privatumo lygmuo, kaip intymumas tampa viešu ir kontroliuotinu reikalu.

Esu vienas iš tų, kurie mano, kad privatumo būsenos greitu laiku neteks reikšmės. Tai leis mums giliau pažinti aplinką, bet tuo pačiu metu sukurs naujus veidmainiavimo bei socialinės mimikrijos būdus. Kitur situacija yra tokia pati, o Lietuvos politikų padėtis tėra privatumo skaidrinimo pradžia, leidžianti eiliniams žmonėms pamatyti, kaip politika yra iškreipiama ir veikiama paties politiko nepolitiškų savybių pasireiškimų.

Na ir rinkėjas gal taps išmintingesnis, suprasdamas, kad nebūna gero politiko ir tuo pačiu blogo kaimyno, vyro ar kompaniono. Kad visos asmens savybės bus suvokiamos kaip viešos ir valstybę veikiančios politikos dalis. Todėl politiku tapęs asmuo turi užmiršti savo pretenzijas į privatumą ir suvokti, kad visuomenei jis tarnauja vadovaudamasis visomis savo savybėmis, o ne „oficialiąja“jų dalimi ir visada, o ne tada, kai jis yra Seimo rūmuose.