Kadangi trejus metus pragyvenome su koncepcija (priimta 2008 birželio 3d.) net jos nepajutę, vargu ar dėl jos pačios kilo toks sujudimas. Visos kalbos sukasi apie tai, kas laikytina šeima, o kas – ne. Nes politikai bei žurnalistai savo triukšmingais pasipiktinimo šūksniais visuomenei priminė, jog mūsų dienomis vieni gyvena santuokoje, o kiti – susimetę. Anokia čia naujiena - jau seniai lietuviškos tuštybių mugės personažai rodosi su „gyvenimo draugais/-ėmis“. Ar bent vienas, vartojantis šį apibūdinimą, pagalvoja, kad jis yra pasivogtas iš susituokusių porų, gyvenančių pagal santuokos priesaiką, nes šie jau nebegali garsiai vadinti vienas kito gyvenimo draugais, - nebent tik švelniai ir tyliai ištarti, kada kameros jau išjungtos: „mon ami“.
Jokie garsiausiai transliuojami pareiškimai nepajėgs atimti iš žmogaus to, ką jis brangindamas saugo savyje: nei besidraikančios skudurinės lėlės užgoš dviejų širdžių vieningą bangą, nei brukama artimo meilė išstums laisvės flakonėlyje puoselėjamą abejingumą.
Nėra reikalo užbrėžti ribas tam, kas aiškių ribų neturi. Pakanka esminių bruožų. Mes nebraižome pieštukais vėjo ribų, bet tai netrukdo mums atskirti vėtrą nuo tilkties. Ar kas neatskiria giedros nuo besimainančio debesies, kurio apybraižos neapčiuopiamos? Šeimos supratimas yra ne mažiau subtilus dalykas kaip kvantų stebėjimas, o kvantinės fizikos eksperimentai liudija, jog sutelkus dėmesį į kokį nors vieną kvantų parametrą (ar jų dydį, ar judėjimo greitį, ar buvimo vietą), kiti parametrai išnyksta, ir prietaisai jų nebegali užfiksuoti.
Koncepcijoje (1.6.9) šeima aiškiai apibrėžta kaip „sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), jei jų yra. Šeima taip pat gali būti išplėstinė ir neišplėstinė“ (t.y., apimanti kitus artimus giminaičius). Iš tikrųjų šis teisės aktas poveikio visuomenės gyvenimui neturėjo: kaip iki jo priėmimo, taip ir po jo Lietuvoje apie trečdalis vaikų per metus gimsta nesusituokusiems tėvams. Koncepcijoje paminėti ir jie: „Našlaičių, vienišų motinų (tėvų) ir jų vaikų, sugyventinių vaikų globą reguliuoja kiti teisės aktai“ (1.5.2). Tačiau galiojant Koncepcijai, jie teisiškai šeima vadintis negali.
Na, o kasdieniame gyvenime šeima galima skelbtis su kuo tik nori: ir su seneliu, ir su mylimu šuneliu, ir su Raseinių Magde. Tik kils kliūčių pasinaudoti šeimoms teikiamomis paskolomis būstui renovuoti ir panašiems dalykams. Mat teisėje yra kiek kitaip, nei gyvenime: pvz., jei vaikas iki 24 m. mokosi dieniniame skyriuje, jis yra šeimos narys, o jei pereina į vakarinį skyrių, iškart tampa nebe šeimos nariu. Taip yra pagal Išmokų vaikams įstatymą, o to vaiko mama galvoja ir jaučia visai kitaip. Socialinės paramos įstatyme šeima – ir sutuoktiniai, ir kartu gyvenantys neįregistravę santuokos pilnamečiai vyras ir moteris, ir vienas iš tėvų, likęs su vaikais ar įvaikiais, o Civiliniame kodekse šeima apima visus artimuosius giminaičius, jei jie veda bendrą ūkį. Tad nereikia painioti teisinių nuostatų su gyvenimiškomis.
Dėkui KT, daugiau painiavų nebekils. Jis nustatė, jog Konstitucija numato ir kitokias, ne santuoka pagrįstas šeimas. Pagal KT teisėjus, svarbu ne forma (santuokos registracija), o turinys (jausmai). Dabar belieka įsteigti teismą, kuris nagrinėtų ir tvirtintų, jog du pareiškėjus (tik vyrą ir moterį, - tai patvirtina ir KT, ir Konstitucija) sieja reikiamas emocinis ryšys, ir jie galės dalyvauti valstybinėse šeimos rėmimo programose. O kadangi nesusituokę – tai ir vienišų motinų programose. Bėda, jei kas paliudys, jog santuokoje nebėra KT nustatyto turinio – tada jau nebe šeima, tada ir turto paveldėjimo nebelieka, jei testamento nėra.
KT savo nutarimo IV dalies 14 str. nurodė, jog koncepcija „nesilaikė iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 1, 2 dalių, kylančios šeimos, kaip konstitucinės vertybės, kuri gali būti sukurta ne tik santuokos pagrindu, sampratos“. Pabandykime pažiūrėti, kaip jie tai įskaitė.
Prisipažinsiu, kad man nepavyko. Jei meniu perskaitau „duona“, nepradedu tikėti, jog ji sutepta sviestu, nors gyvenime teko matyti ne vieną sumuštinį. Už sviestą mokama papildomai.
38 str. 1 d. „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.“
38 str. 2 d. „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“
Iš pirmos dalies aišku, jog išklibinus šeimą, subyrės visuomenė ir valstybė, nes be pagrindo joks statinys nesilaiko.
Antroje dalyje apibrėžti keturi savarankiški institutai, ir vaikystė yra saugojama ir globojama nepriklausomai nuo santykio su kitais trimis institutais.
Tačiau ši dalis nereiškia, jog nepaminėti joje seneliai patenka į kurią nors iš šitų kategorijų arba, priešingai, nepatekę yra paliekami likimo valiai. Tiesiog jais rūpinasi kiti teisės aktai.
Lygiai taip pat žodžio „šeima“ vartojimas be būdvardžio „santuokinė“ nereiškia bet kokios jausmais susijusios poros, nes pastarosios gyvenimą reguliuoja kiti teisės aktai. O lyčių nepaminėjimas nereiškia, jog toji pora gali būti vienos lyties asmenys. Pastarąjį faktą nutarime pripažįsta ir KT, kalbėdamas tik apie vyro, moters ir vaikų bendro gyvenimo santykius (IVd., 14str.). Kodėl toks nenuoseklumas? Nei 1, nei 2 dalys apie skirtingų lyčių poras neužsimena. Apie jas – tik trečioji dalis, apibrėžianti santuoką. Kodėl nutylėta galimybė mot+mot ar vyr+vyr? Juk tik ranka paduoti, ir būtų viskas nuoseklu. Tik aš tada paklausčiau, ar tos vienalytės poros irgi yra „visuomenės ir valstybės pagrindas“?
Mūsų Konstitucija ne kelių šimtų metų senumo, tad galima įsiklausyti, ką apie šį 38 str. prieš ketvertą metų konferencijoje sakė vienas iš Konstitucijos autorių signataras, ES Teisingumo teismo narys Egidijus Jarašiūnas: „1992m. LR Konstitucijos rengėjams santuoka grindžiama šeima buvo laikoma tokia savaime suprantama kategorija, kad didesnių diskusijų nekilo. Nereikėjo vieniems kitų įtikinėti, ką reiškia santuoka ir šeima“.
Galimas ir toks požiūris, kad sykį užrašytas, tekstas tampa savarankiškas, ir jo gyvenimas nebepriklauso nuo jo autoriaus, todėl tekstas gali būti interpretuojamas įvairiai, nelygu laikmetis ar aplinka. JAV konstitucijos autoriai turbūt labai nustebtų, kiek įžvelgta jų parašytame tekste per daugiau nei 200 metų konstitucijos aiškinimo.
KT teisėja Ramutė Ruškytė savo atskiroje nuomonėje nurodė, jog 38 str. santuokai ir sutuoktiniams skirtos keturios, o šeimai – trys nuostatos, todėl jai liko neaišku, kodėl KT santuoką laiko neesmine šeimos santykių išraiškos forma.
Šitame svarstyme labai svarbi 38 str. 6 dalis: „Sutuoktinių teisės šeimoje lygios“. Čia kalbama apie šeimą, kurią sudaro sutuoktiniai, ir apibrėžiama konstitucinė jų teisių lygybė. Apie kitokią šeimą net neužsimenama. KT vadovavosi logika „jei nėra, vadinasi, yra“. Tai kaip tada su tos kitos šeimos konstitucinėmis teisėmis? Jų irgi nėra (vadinasi, pagal teisėjų logiką, yra, - tik neaišku, kokios tos teisės; reikia dar sugalvoti). Atsakymas yra paprastesnis: Konstitucija nusako tik santuokinę šeimą, todėl kalba tik apie sutuoktinių lygybę 6 dalyje ir kitų galimų ryšio formų neaptarinėja.
Daug kas renkasi gyvenimą nesusituokus, nes taip yra paprasčiau. Nėra apsisprendimo taško, nėra lūžio, po kurio pereinama į kitą kokybę. Tiesiog pabuvome kartu, paskui vis ilgiau pabūname kartu, paskui darosi nepatogu per dvi vietas gyventi, ir štai jau mes po vienu stogu, mes jau lyg šeima. Nei kokių įsipareigojimų, nei pasižadėjimų. Nepatiko – ir sudie. O kitiems taip patiko, kad gyvena kaip balandėliai ir vaikus augina. Jie yra ir bus gerbiami visuomenės nariai, vadinami šeima, ir neš naudą visuomenei. Ne taip, kaip kažkada susituokę mėlynanosiai, kurie bus šeima pagal konstitucinę sampratą ir bomžai visuomenės akyse.
38 str. 4 dalis sako: „Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį“. Šis straipsnis yra Konstitucijos III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė“. Išskiriami trys svarbiausi žmogaus gyvenimo momentai, lemiantys jo santykį su visuomene, sukūrusia savo valstybę. Žmonijos raidoje visos kultūros buvo nustačiusios dar vieną virsmo tašką žmogaus visuomeniniame gyvenime: tai buvo berniuko virtimas vyru, o mergaitės – moterimi. Perėjimas iš vaikų pasaulio į suaugusių bendruomenę, kur atsiranda kitos pareigos ir kur suteikiamos kitos teisės.
Nuo Amazonės indėnų iki Australijos bušmenų, nuo Aliaskos eskimų iki Afrikos genčių žmonės suvokė, kaip svarbu visuomenei, kad kiekvienas subrendęs narys tvirtai įsisąmonintų savo atsakomybę. Vėliau iniciacijos apeigos išsiskaidė, įgijo daugybę veidų, rimtų ir komiškų, virsdamos įšventinimais į religines bendruomenes, kareivio priesaikos ritualais, amatininkų gildijomis ar pirmakursių krikštynomis.
Gimimas ir mirtis įrėmina gyvenimą visuomenėje. Atkarpoje tarp atėjau ir išėjau labiausiai ritualizuota išliko santuoka. Ekonominis jos aspektas šiandien nebevyrauja, nors santuokos iš išskaičiavimo nėra išnykęs reiškinys. Bet dabar įtarūs žmonės nesituokia ir taip apsisaugo nuo galimų nemalonumų, visuomenėje jausdamiesi komfortiškai. Dar mažiau aktualus kadaise daug lėmęs politinis aspektas. Tačiau ir šiandien per santuoką jungiasi ne tik du asmenys, bet ir dvi giminės, tik per santuoką atsiranda ne kraujo giminaičiai, su kuriais nusistoja tam tikri santykiai, o iš tų santykių visumos klostosi visuomenės paveikslas.
Susituokti – tai priimti sprendimą ir viešai jį paskelbti. Jo išskirtinė vertė yra ta, jog tai yra valingas aktas, su kuriuo gaunamos teisės ir pareigos. Aišku, visada bus tokių, kurie tuokiasi nelabai suprasdami, ką darą. Mūsų laikas išsiskiria kas antra pora. Kalba ne apie juos, o apie apeigų paskirtį. Jei rudenį užpuola sloga, kaltas ne metų laikas, kuris tiesiog yra, o organizmo atsparumo stygius. Tai tas pats, kaip kaltinti santuokos institutą dėl netikėjimo savo pasirinkimu ar negebėjimo susiderinti bendrame gyvenime.
Valstybė gyvybinga valingais piliečiais, o ne skystimais. Vengimas tuoktis panašesnis ne į asmens laisvės šūkį, o į atsakomybės vengimą, į bandymą išsisukti nuo akistatos su savimi. Teisinė sistema turėtų skatinti apsisprendimui bijančius atsakomybės, o ne pataikauti jiems. Ypatingos laisvės nuo valstybės įsivaizdavimas gyvenant nesusituokus yra toks pats iliuzorinis, kaip išgėrusio suvokiama laisvė šlapinantis ant namo sienų.
Santuoka yra ne tik dėl savęs, bet ir dėl kito: tai ir saugumo jausmo antrajai pusei suteikimas, paliudijant savo jausmų brandą. Valstybei santuoka yra laiko patikrintas būdas, kuriuo sutelkti žmones į visuomenę, todėl natūralu, jog aukščiausias visuomenės, sukūrusios valstybę, įstatymas santuokinę šeimą skelbia pagrindu. Kaip nurodo KT nutarime, tai patvirtina tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos konstitucijos, o valstybingumo patirties neturinčios Kroatijos konstitucijoje šeima nusakyta pagal Lietuvos KT supratimą. Prasmingumo reikia pasidairyti pavyzdžiuose: labiausiai šiuo metu gyvybingos Kinijos, Indijos ir musulmoniškų kraštų visuomenėse santuokinė šeima įtvirtinta kaip kertinis akmuo.
Partnerystės sutartis, savo ruožtu, reikalinga arba bijantiems priimti sprendimą (ar valstybė turėtų puoselėti nesugebančius apsispręsti?), arba taip įsivaizduojantiems laisvę. Santuokos purtymąsi galima būtų suprasti, jei galiotų tik bažnytinė santuoka. Tačiau esant civilinei registracijai ir dar notarų paslaugoms, partnerystė tarp vyro ir moters rodosi perteklinis dalykas. Tačiau partnerystės sutartis būtų naudinga homoseksualioms poroms ir padėtų joms saugiai jaustis gražulių budulių visuomenėje.
Tikrai, teisiniai argumentai būna painūs, o gyvenimas – dar painesnis. Visa laimė, kad šis KT nutarimas yra surašytas dėl konkrečios koncepcijos konkrečių atskirų straipsnių atitikties Konstitucijai ir teisinės sistemos nekeičia.
Todėl miegokime ramiai, tiek susituokę, tiek ir nevedusieji. Prieš tai dar galime išgerti drauge arbatėlės. Norėčiau juodos: ji šildo ir netrikdo miego. Tik kodėl jūs man pilate juodąją jazminų? Ji netinka vakaro gėrimui. Na, jei mąstote kaip KT, jog tai, kas nepaminėta, vis tiek yra, - tada pasiduodu. Tačiau šitos arbatėlės negersiu, nes paskui nemiga kamuos.