Tai supranta visi, net aršiausi valstybinio perversmo, kai pasitelkus Konstitucinio Teismo (KT) pirmininką bei jam ištikimus teisėjus, buvo priimti sprendimai, prieštaraujantys Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, dalyviai.
Grįžti prie šios klaidos, beje, mano manymu, sąmoningai padarytos, reikės, tai tik klausimas, kaip ir ko siekti grįžtant. Čia ir prasideda neribota erdvė politiniam bei teisiniam interpretavimui, bandymui bet kokia kaina gelbėti savo bei savo institucijos mundurą ir tariamą garbę.
KT, net dorai nespėjęs perskaityti Strasbūro teismo sprendimo, padarė pareiškimą, kurio esmė: KT neklysta ir klysti negali, o jeigu kas nors ir suklydo – tai Tauta, kuri referendumu patvirtino „neteisingą“, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai prieštaraujančią Konstituciją. Taigi, jų manymu, kelias yra vienas – keisti Konstituciją, kad nereikėtų keisti Konstitucinio teismo sprendimo.
Ar iš tiesų yra taip? Konstitucijoje nėra nei vieno žodžio apie jokį terminą, kuris galėtų būti taikomas politikui, nušalintam nuo pareigų vykdymo apkaltos būdu. Apkaltą Lietuvoje vykdo politikai ir dažniausiai jie būna politiniai oponentai (prezidento Rolando Pakso atveju tai matėsi ypač aiškiai). Taigi kur ir kokie turi būti saugikliai nuo galimo politinių oponentų keršto ar kai kurių teisėjų beatodairiško siekio įtikti politinei daugumai?
Manau, kad mūsų Konstitucijoje tai aiškiai parašyta. Tai Tauta. Pirmo skirsnio antrame straipsnyje aiškiai pasakyta: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ Trečias to paties skirsnio straipsnis teigia: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“. Teisė rinktis ir rinkti ir yra tokia galia.
Atrodytų, kam dar gali būti neaišku, jog spręsti kuris politikas gali ar negali atstovauti Tautą vienose ar kitose renkamose, pabrėšiu – būtent renkamuose – pareigose gali tik pati Tauta, savo nuomonę išreikšdama demokratiniuose rinkimuose.
Mano manymu, tikroji Konstitucijos dvasia, o ne „kūriškai išprievartauta“, būtent ir leidžia suprasti, kad dėl po politinių oponentų nušalinto iš pareigų politiko per artimiausius rinkimus žodį ir turi tarti Lietuvos valstybės piliečiai. Būtent todėl Konstitucijos tekste ir nėra nurodyta jokių draudimų ar terminų. Kaip mes, Lietuvos piliečiai nuspręsime, taip ir turi būti.
Nei teisininkai, kad ir kokie garbingi jie būtų, nei politikai, kad ir kaip juos mylėtų ar nemylėtų Tauta, neturi jokių įgaliojimų iš mūsų visų atimti teisės rinktis. Per rinkimus tik rinkėjai gali ir turi nuspręsti, ar vienas arba kitas politikas po nušalinimo apkaltos būdu jau gali ar dar negali jiems atstovauti.
Bandymai manipuliuoti tuo, kad rinkimų metu ne visa Tauta išsako savo nuomonę, o tik nedidelė jos dalis, yra juokingi. Vadovaujantis tokia logika, tik vienmandatėje apygardoje išrinktas Seimo narys negali būti laikomas visos Tautos atstovu, nors tas pats Konstitucinis teismas yra aiškiai pareiškęs, kad visi Seimo nariai, nepriklausomai nuo to, kaip jie išrinkti, yra lygūs ir atstovauja Tautą.
Atrodytų, viskas aišku. Reikia keisti rinkimų įstatymus, kurie buvo pakoreguoti remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai prieštaraujančiu Konstitucinio teismo aiškinimu ir tegul Lietuvos valstybės piliečiai sprendžia.
Toks kelias kažkam labai nepatinka. Kažkas labai bijo, kad Tauta, mūsų valstybės piliečiai, mes visi turėsime teisę, kuri mums priklauso ir kurią iš mūsų taip įnirtingai bandoma atimti.
Taigi, pagrindinis oponuojančių politikų ir politikuojančių teisininkų motyvas yra baimė. Baimė, kad Tauta nuspręs kitaip negu jiems norisi. Baimė, kad Tauta, vėl išrinkdama prezidentą Rolandą Paksą, sugriaus taip ilgai ir kruopščiai statytą melo pilį. Baimė, kad taip sunkiai ir neteisėtai užvaldyta valstybė slysta iš jų rankų.
Gaila, kad dvidešimt metų atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje dar yra politikų ir teisininkų, besivadovaujančių dvidešimto amžiaus diktatoriaus J. Stalino metodais, kuris teigė: „Yra žmogus yra problema, nėra žmogaus nėra problemos“.
Vadovaudamiesi keršto bei baimės logika ir bandydami prezidentui Rolandui Paksui neleisti grįžti, tokie politikai parodo savo paniekinamą požiūrį į mus visus, atima mūsų teisę rinktis ir, mano manymu, išstumia save iš demokratiškų, Tautą atstovaujančių politikų tarpo.