„Sprendžiant tarptautinius klausimus ir problemas, esant konfliktinėms situacijoms ir ieškant išeities…Lietuva šiuose procesuose dalyvavo tiesiogiai, kaip garbinga lygiateisė partnerė, į kurios balsą įsiklausoma ir kurios nuomonė priimama su derama pagarba.“
Pasak V. Adamkaus, aukso amžius greit pasibaigė. Lietuva „per keletą metų tapo Europos Sąjungos provincija visomis prasmėmis – politinio klimato, investicijų, mąstymo, pasitikėjimo“.
Nepaisant visų pretenzijų būti regiono lydere ir pagrindine kitur Europoje pamirštų esminių vertybių puoselėtoja ir gynėja, Lietuva niekada nebuvo regiono švyturys, pavyzdinė valstybė, kitoms šalims nustatanti standartus. O dabar ji nėra visais atžvilgiais atsiliekanti gūdi provincija.
Kadaise Lietuvos diplomatai tvirtino, kad Lietuva arba gali aktyviai prisidėti prie Europos sąjungos politikos kūrimo arba turėtų tenkintis būti „auksine provincija“, kaip Estija ar Slovėnija, kurios pirmenybę skyrė savo vidaus problemų sprendimui. Iš aukšto, net su šiokia tokia panieka buvo žiūrima į tokias neva polėkių neturinčias valstybes.
Man visada nebuvo aišku, ką reiškia būti „regiono lyderiu“, nors buvau tikras, kad negana save tokiu pasiskelbti. Kai skaitai pasaulio žiniasklaidos pranešimus, įvairių tarptautinių finansinių bei nevyriausybinių organizacijų ataskaitas ir įvertinimus, akivaizdu, kad Estija beveik visais atžvilgiais ir visose srityse lenkia Lietuvą. Jos pragyvenimo lygis aukštesnis, jos ūkis stipresnis ir konkurencingesnis, ji jau pateko į euro zoną, jos įsiskolinimai gerokai mažesni. Sekasi ne tik ūkyje. Estijoje mažiau korupcijos. Ji laikoma labiau demokratiška, jos pradinės ir vidurinės mokyklos yra tarp geriausių Europoje.
Estija galėtų pretenduoti į kažkokius lyderius, bet ji to nedaro. Ji nelaiko savęs ES užsienio politikos formuotoja. Estijos prezidentas Toomasas Ilvesas turi aštrų liežuvį, bet neskuba įgelti Rusijai. Neabejoju, kad ES ir kituose tarptautiniuose forumuose Estija dalyvauja, „kaip garbinga lygiateisė partnerė, į kurios balsą įsiklausoma ir kurios nuomonė priimama su derama pagarba“. Ir, ko gero, labiau įsiklausoma, nes ji kalba santūriau, ir nesiekia nurodinėti kitiems, kas darytina.
Nelaikau Estijos etalonu, bet galime iš jos šį bei tą pasimokyti. Svarbiausia tai, kad pirmiausia reikia atlikti namų darbus, nuosekliai ir atkakliai rūpintis savo piliečių bei valstybės gerove. Reikia daugiau dėmesio skirti darbams, kuriuos galime ir turime atlikti, o neprisiskirti sau vaidmens, kurio negebame atitinkamai įgyvendinti.
V. Adamkaus metais Lietuva atkakliai palaikė Gruzijos ir Ukrainos pastangas patekti į ES ir NATO. Dėl įvairių priežasčių nepravėrėme joms jokių vartų, tad bent šiuo atžvilgiu Lietuvos nuomonės buvo nepaisoma. Ir kol buvo metami iššūkiai Rusijai, buvo apleistos dvi nepaprastai svarbios darbo sritys – Lietuvos energetinis saugumas ir Lietuvos saugumas apskritai. Buvo nuolat kalbama apie tykančius pavojus, bet mažai daroma jiems užkirsti kelią.
Savo ruožtu Rusijos naujienų agentūra „Interfax“, pasikliaudama neįvardytais šaltiniais, teigia, kad Lietuvos vyriausybės skundas tapo pagrindu Europos Sąjungos patikrinimams dujų įmonėse. Lietuva „Gazprom“ skundė EK dėl trukdymo diversifikuoti prieigą prie išteklių bei neteisingos kainodaros.
Nežinia, kuo baigsis EK konkurencinės aplinkos pažeidimų Vidurio ir Rytų Europos šalių dujų sektoriuje tyrimai, bet vien tai, kad jie vyksta, yra reikšmingas laimėjimas Lietuvai, teikiantis vilčių, jog pagaliau bus atsižvelgta į skundus, kad Rusijai dujų kainos yra politinio spaudimo priemonė.
Verta paminėti, kad NATO pagaliau įsipareigojo parengti Baltijos šalių gynybos planus, kurių anksčiau nebuvo. Gal nereikėtų pervertinti NATO planų svarbos, bet, kol jų nebuvo, Baltijos šalys buvo traktuojamos kitaip negu kitos NATO šalys, taigi kaip nevisavertės narės. V. Adamkaus metais bent viešai nebuvo reikalaujama parengti gynybos planus.
Abu šie laimėjimai yra gerokai svarbesni negu kelios kelionės į Tbilisį, bei rodo, kad į Lietuvos balsą labiau „įsiklausoma“ negu V. Adamkaus metais. Ir aišku kodėl. Dabartiniai Lietuvos prašymai, skirtingai nuo V. Adamkaus metų mokymų, buvo konkretūs, pagrįsti ir susieti su tiesioginiais Lietuvos interesais.
Vakaruose vyrauja nuostata, kad buvę prezidentai ar valstybės vadovai viešai nekritikuoja savo įpėdinių. Antai, buvęs JAV prezidentas George’as W. Bushas nėra kritikavęs Baracko Obamos, nors jis yra nuolat raginamas tai daryti. Panašiai elgiasi buvęs Vokietijos kancleris Kohlis. Tai šauni tradicija. Deja, atrodo, kad ši nuostata svetima buvusiam Lietuvos prezidentui. V. Adamkus vis dažniau kalba, kaip buvo puiku jam valdant, ir kaip nyku jam pasitraukus. Šitokie priekaištai ir palyginimai jo nepuošia, ilgainiui gali jį paversti pajuokos objektu, kaip rodo jo aiškinimai prokuratūrai apie tariamus mėginimus jį šantažuoti. Tikri buvusio prezidento draugai turėti jam tai pasakyti.