Ekonominė atominės energetikos rizika
Jei į kainos apskaičiavimą įtrauksime riziką, kad radiacijos nuotekis gali visiškai sužlugdyti didelį geografinį regioną – akivaizdu, kad atominis projektas negali būti rentabilus. Tiesa, atominės elektrinės avarijos tikimybė šiais laikais labai nedidelė, be to skirtingai nei japonams mums negresia nei žemės drebėjimai, nei cunamiai nei kitos ekstreamalios gamtos stichijos. Dėl karo ir terorizmo, ilguoju laikotarpiu niekas negali būti tikras, todėl šių pavojų visiškai atmesti nereikėtų.
Kita problema daug realesnė - per daugiau nei pusšimtį atominės energetikos metų nei mokslui, nei pramonei taip ir nepavyko rasti pigesnio būdo atominėms atliekoms tvarkyti, kaip jas laidoti požeminiuose sarkofaguose.
Deja, toks būdas nėra problemos sprendimas, tik jos atidėjimas ateities kartoms. Toks atliekų tvarkymo būdas taip pat yra ir didelė finansinė našta atominės elektrinės operatoriui arba valstybei, todėl turėtų būti įtraukta apskaičiuojant atominės elektrinės projekto kaštus.
Tema, apie kurią mes retai kalbame, yra atominės elektrinės uždarymo kaštai. Naują elektrinę taip pat reikės uždaryti, kai po kelių dešimtmečių baigsis jos eksploatacijos laikas. Atominės elektrinės uždarymas yra labai brangus, sudėtingas procesas ir gali būti brangesnis nei pačios elektrinės statyba. Ir tai yra svarbus faktorius, branginantis branduoliniu būdu pagamintą elektros energijos kilovatvalandę.
Atominės elektrinės projektas yra rizikingas ekonomiškai ir dėl bendros ES elektros energijos rinkos faktoriaus. Po kelerių metų turėsime elektros jungtis su Lenkija ir Šiaurės šalimis. Elektros energija laisvai cirkuliuos bendroje ES rinkoje, ir kaina bus nustatoma rinkos. Mes negalime būti tikri, kad ši kaina bus didesnė už pas mus branduoliniu būdu pasigamintos elektros energijos savikainą (įskaitant atliekų saugojimo ir reaktoriaus uždarymo kaštus ateityje), nes ne ES šalys, pvz. Rusija, Baltarusija ir kt. ES rinkai pasiūlys ženkliai pigesnės elektros energijos. Kas dengs šį skirtumą mūsų valstybei?
Realiausias Europos ekonomikos augimo scenarijus artimiausiose ateityje yra 1-2 proc. Tai nepakankamas rodiklis tokioms šalims kaip Lietuva, kurios turi tikslą ateityje pasiekti ES pragyvenimo lygio vidurkį. Nerimą kelia tai, kad statydami atominę elektrinę, mes investicijas būtinas ekonomikos skatinimui nukreipsime, į vieną projektą, bet nepakankamai finansuosime kitas ūkio šakas.
Reikalingas ir ES indėlis
Nesu atominės energetikos priešininkas, tačiau esu įsitikinę, kad prieš pradėdami statybas, turime aiškiai atsakyti į klausimą, kodėl tokios šalys kaip didžiausią ekonomiką ES turinti Vokietija, o dabar ir Danija nusprendė visiškai atsisakyti atominės energetikos? Mano nuomone, tokio masto projektas turi būti vystomas tik atlikus objektyvią ilgojo laikotarpio ekonominės naudos analizę.
Reikia tikėtis, kad po slaptų Lietuvos vyriausybės derybų su Japonijos verslininkais, mes tiksliai žinosime, kiek Lietuvai kainuos naujosios atominės elektrinės statybos, eksploatacija, radioaktyvių atliekų tvarkymo kaštai ir kokių išlaidų pareikalaus naujosios elektrinės uždarymo darbai pasibaigus jos 60 metų eksploatacijos laikotarpiui.
Žinoma, atominė elektrinė Lietuvai ir greta esančioms šalims reikalinga ne vien elektros energijos trūkumui pašalinti, bet ir mažesnei energetiniai priklausomybei nuo trečiųjų šalių bei didesniam energetiniam saugumui pasiekti. Taip atominės elektrinės projektas tampa ne vien komerciniu, tačiau ir politiniu, ne vien dalyvaujančių šalių, bet ir Europos Sąjungos intersų užtikrinimo projektu. Atisžvelgiant į šio projekto mastą bei kainą ir tuo pačiu svarbų indėlį, įgyvendinant bendrąją ES energetikos politiką, atominės elektinės projektas Lietuvoje turėtų būti vystomas ne be Europos Sąjungos paramos.