Tačiau turbūt geriausiai kai kurių politikų galvoje vyraujančias nuotaikas perteikė Europos Parlamento Liberalų ir demokratų aljanso „Už Europą“ (ALDE), kuriam priklauso ir Lietuvos atstovai Viktoras Uspaskichas bei Leonidas Donskis, prezidentas Guy‘us Verhofstadtas. Ne kartą įvairių ES valstybių savarankiškumo ir suverenumo išsaugojimo siekius išjuokęs belgas aistringame pasisakyme šaukte iššaukė: „Valstybės narės - ir tai yra didžioji kilusios krizės problema - kodėl jos taip nenori atiduoti naujos savo suverenumo dalies ir sprendimų priėmimo galios Europos Sąjungai? Visi žinome - vienintelis kelias iš šios krizės yra naujų galių Europos Sąjungai ir jos institucijoms suteikimas!“

Britų atstovai, gerokai vėliau tapę bendrijos dalimi ir visuomet skeptiškai (o tiksliau – kritiškai) žiūrėję į pernelyg ambicingus integracijos projektus, savaime suprantama tuoj po Verhofstadto kalbos nusistebėjo: ar, tarkime, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos Vyriausybės neturi išsaugoti galimybės savarankiškai priimti sprendimus, susijusius su nacionalinį interesą liečiančiais klausimais. Šį logišką klausimą pateikė britas Williamas Dartmouthas (ironiška, kad jis akivaizdžiai suabejojo kolegos iš Belgijos gebėjimu kalbėti angliškai – atsakymo, nors ir pasakyto anglų kalba, jis klausėsi užsidėjęs vertimui skirtas ausines). 

Dabartinėje ES tokių klausimų, kuriems būtinas valstybių vieningumas, po Lisabonos sutarties gerokai sumažėjo (bet, Verhofstadto nepasitenkinimui, tebelieka ekonominiai, mokestiniai, naujų narių priėmimo ir kiti), o Lietuvos galimybės paveikti procesą „Mes žinome geriau“ doktrinos akivaizdoje toli gražu neišaugo.
Linas Kojala

Atkirtis į šį nuogąstavimą - tiesmukas. „Taip, jos turi teisę, nes yra suverenios valstybės. Tačiau manau, jog šiais laikais geriausias būdas ginti Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos interesus (tonas ir gestikuliacija išauga - aut. past.) yra ginti Europos Sąjungos interesus ir suteikti jai daugiau galių!" Bent dalį Verhofstadto kalbos ir diskusijos verta pamatyti patiems.

Akivaizdu, jog trečioji pagal dydį įtakingų liberalių Europos parlamento narių grupė turi aiškų vaizdą, kokiu keliu privalo eiti Senasis žemynas. Suvokiama, kad šių dienų realijos yra puiki proga įgyvendinti puoselėjamas idėjas ir siekius, todėl Verhofstadtas, palaidojęs tarpvyriausybinį bendradarbiavimą kaip netinkamą problemų sprendimo būdą, ragina Barroso atsisakyti vienbalsiškumo (būtino visų 27 ES narių pritarimo priimant sprendimą) svarstant svarbius ekonominius klausimus, juk antraip, cituojant liberalų lyderį, „lėčiausias bendrijos narys diktuoja visos ES tempą“. Perfrazuoti šią mintį galime taip: „Mes žinome geriau, o jūs - patylėkite“. Toks liberalų radikalizmas aukščiausiuose institucijose, deja, sulaukia gerokai mažiau dėmesio nei „grėsmingi“ nacionalistų maršai ar tautinės valstybės šalininkų dalyvavimas viešojoje diskusijose.

Matant vykstančius procesus, norom nenorom prisimeni Europos integracijos istoriją ir septintąjį dešimtmetį, kuomet Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle‘is, baimindamasis Prancūzijos interesų nepaisymo, stojo piestu prieš vieningo sprendimo būtinybės panaikinimą bei kvalifikuotos balsų daugumos įteisinimą, taip vos nesugriaudamas Europos Ekonominės bendrijos. Prancūzai atlyžo tik tada, kai sutarta svarbiausius klausimus spręsti vieningu sutarimu. Dabartinėje ES tokių klausimų, kuriems būtinas valstybių vieningumas, po Lisabonos sutarties gerokai sumažėjo (bet, Verhofstadto nepasitenkinimui, tebelieka ekonominiai, mokestiniai, naujų narių priėmimo ir kiti), o Lietuvos galimybės paveikti procesą „Mes žinome geriau“ doktrinos akivaizdoje toli gražu neišaugo.

Suprasti, kodėl kyla pakankamai pagrįstos iniciatyvos stiprinti viršvalstybiškumą - nesunku. Graikija, taip pat kelios kitos mažų mažiausiai netoliaregišką fiskalinę politiką ne vienerius metus vykdžiusios valstybės parodė, jog suverenios šalys be viršvalstybinės kontrolės paprasčiausiai nesugeba gyventi pagal išgales. Melagingai iškraipydami statistiką, užkraudami naštą ateities kartoms, šių valstybių vadovai dabar riaušių akivaizdoje yra priversti nuolankiai ištiesę ranką prašyti Vokietijos pagalbos ir skandinti kanclerės Angelos Merkel viltis artėjančiuose rinkimuose – juk niekas nenori mokėti milijardinių sumų atsipalaidavusių pietiečių skoloms padengti.

Turėtume itin kritiškai vertinti ne tik nacionalistinį radikalizmą, kuriam viešojoje erdvėje netrūksta intelektualų kritikos, bet ir Verhofstadto proteguojamą liberalųjį kraštutinumą, nurašantį suverenias valstybes, kurios šiaip ar taip sudaro ES, į istorijos paraštes.
Linas Kojala

Dėl to jau pritarta griežtesnei nacionalinių biudžetų ir išlaidų kontrolei, numatant konkrečias finansines sankcijas bei galimybę išsikviesti nesusitvarkančių valstybių finansų ministrus „ant kilimėlio“. Vis realesnė ir 17 Euro zonos šalių Euroobligacijų išleidimo galimybė, kuri leistų skolintis visoms šioms valstybėms kartu (t.y. graikai, kuriems skolintis yra sudėtinga, galėtų tai daryti kur kas palankesnėmis sąlygomis, o pvz. tvirtai ant kojų stovintiems ir palyginti mažomis palūkanomis besiskolinantiems vokiečiams naujosios sąlygos taptų mažiau palankios nei iki šiol). Bet kuriuo atveju, tai rodo nemenką viršvalstybinių darinių įtakos didėjimą.

Lietuva, 2004 metais tapdama ES nare, jau delegavo dalį savo taip neseniai atgauto suvereniteto viršnacionalinėms institucijoms. Integracijos didėjimas savaime tikrai nėra blogas reiškinys – biudžetų deficitų ir išlaidų kontrolė, jei bus vykdoma principingai tiek mažiems, tiek dideliems, gali turėti teigiamų padarinių ir Lietuvai: juk, pavyzdžiui, visi žinome mūsų politikų polinkį neprotingai didinti išlaidas rinkimų išvakarėse, taip užsikraunant papildomą naštą krizių metu. Be to, XXI a. nėra jokių išlikimo perspektyvų mėginant tapti atskirta „politine sala“, atsisakančia galimybės augti ir mokytis bei nedalyvaujančia Europos kūrimo procese.

Tačiau turėtume itin kritiškai vertinti ne tik nacionalistinį radikalizmą, kuriam viešojoje erdvėje netrūksta intelektualų kritikos, bet ir Verhofstadto proteguojamą liberalųjį kraštutinumą, nurašantį suverenias valstybes, kurios šiaip ar taip sudaro ES, į istorijos paraštes. Krizė yra galimybė didinti integraciją, bet tai neturi tapti pretekstu plėstis į sritis, nesusijusias su dabartiniais finansiniais sunkumais ar apriboti nacionalinių valstybių galimybes ginti savo interesus. Privalome nepamiršti, kad Europos kūrimo procesas nėra vien didžiųjų valstybių reikalas: galime ne tik imti, bet ir duoti. Norėdami tai daryti, privalome išsaugoti institucines galimybes būti išgirsti ir išklausyti.

Integracijos procesams įgaunant naują pagreitį, Lietuva turi išlaikyti principinę, toliaregišką bei kritišką poziciją, o ne dėl vyraujančio nepilnavertiškumo komplekso nekritiškai vertinti pasiūlymus iš Vakarų. Polinkį tai daryti iliustruoja vos savaitę užtrukęs Europos Sąjungos Konstitucijos, kurioje, daugelio nuostabai, buvo pamirštas krikščioniškasis žemyno kultūrinis paveldas, ratifikavimas Seime.

Nacionalinis interesas yra išsaugoti savarankiškumą sprendžiant kultūrinius, taip pat kitus klausimus, kurie yra tiesioginiai susiję su tapatumu bei galimybe patiems nuspręsti, kuriuo keliu žengsime ateityje.