Akcija, sakyčiau, ciniška. Nes kas ir galėtų tokias plokšteles prie suoliukų prisukti, tai - keturių Danėje ir Pilies uostelyje nuskendusių žmonių artimieji, taip įamžindami beprasmiškai į nebūtį išėjusius sūnus, tėvus, brolius.

Kai šiemet regatos metu garsiai ir daug buvo kalbama apie Lietuvos merienių suoliukų akciją, prisipažinsiu, buvau apsidžiaugusi gražia iniciatyva. Įsivaizdavau, kad kiekvienas miestas dovanos klaipėdiečiams originalius, tos vietos dvasią, kultūrą, stilių atspindinčius suoliukus. Maniau sau, prisėsiu ant Molėtų suoliuko, ir jausiuos beveik kaip gimtinėje ...

Tačiau ruduo, išbaidęs poilsiautojų ir svečių minias nuo Danės krantinių ir leidęs niekieno netrukdomai leistis į tų romantiškų suoliukų paieškas, nubloškė mane į nykią realybę. Jokių suoliukų - vien gedulingos metalo plokštės. Tikslumo dėlei ir reikėjo pavadinti tai „Merienių plokštelių“, o ne suoliukų akcija.

Pasak „Lietuvos ryto“,„kitąmet akcija planuojama skulptūrų dirbtuvėse, panaudojant iš uosto dugno iškeltus akmenis“. Negi merienės tikrai yra tokios reikšmingos Lietuvai, kad joms dar gyvoms, sveikoms ir gražioms besant, reikia įamžinti plokštelėse pritvirtintose prie akmenų, it tikrose kapinėse? Be to, merai pasikeičia kitą kartą teišdirbę mėnesį. Ką darysim su trumpalaikių merienių įamžinimu? Arba - dar blogiau: jeigu, tarkim, Grubliauskas ves trečią kartą, darysim jo žmonų galeriją? 

Toks paviršinis praeivio žvilgsnis. O žvelgiant giliau ir profesionaliau, išryškėja kiti dalykai.

Lentelės mirusioms merienėms pagerbti Klaipėdoje, N.Aukštaitytės-Puteikienės nuotr.

Visi suprantame, kad tai buvo viešųjų ryšių akcija. Paprastai kokios nors ponios - ar Smetonos laikų, ar Grybauskaitės - susiburia tam, kad galėtų kam nors padėti. Jų vyrai stiprūs savo protu, o moterys turtingos širdies šiluma. Tai ji padeda pritraukti lėšų ir pagelbėti tam, kam labiausiai to reikia - likimo nuskriaustam, ligotam, vienišam, našlaičiui. Arba leidžia sustiprėti gležniems jauno dar nepastebimo talento daigams. Arba dovanoja visuomenei išskirtinį koncertą, spektaklį. Arba - bent jau suoliukus. Juk ir pati Inga Grubliauskienė turi geros patirties - rengia miestą džiuginantį džiazo festivalį.

Tačiau šiuokart Klaipėdos merienės sukviestos ponios, deja, po pažastimi suoliukų neatvilko. Jos tik pasidarė fotosesiją, pasipuikavo prieš kameras ir pasilepino furšete burlaivyje.

O juk galėjo susimesti bent po keletą litų, kad pagelbėtų dabar jau Anapilin iškeliavusiam paskutine vėžio stadija sergančiam klaipėdiečiui važinėti į dializės procedūras. Tada, kai merienės linksminosi, šis žmogus varstė savivaldybės įstaigų duris, prašydamas sumažinti mokestį už socialinę paslaugą 36 litais per mėnesį, nes jam neužtenka pinigų vaistams...

Viešieji ryšiai duoda pridėtinę vertę tik tada, kada jie nukreipti nesavanaudiškiems tikslams. Kitais žodžiais tariant, tau galima pasigirti, jei padarai ką nors vardan kito. Ir toks žingsnis, be abejo, sulaukia visuomenės pritarimo, pelno pagarbą, sukuria neabejingo kitam žmogaus įvaizdį.

Viešieji ryšiai duoda pridėtinę vertę tik tada, kada jie nukreipti nesavanaudiškiems tikslams. Kitais žodžiais tariant, tau galima pasigirti, jei padarai ką nors vardan kito. Ir toks žingsnis, be abejo, sulaukia visuomenės pritarimo, pelno pagarbą, sukuria neabejingo kitam žmogaus įvaizdį.
Nika Aukštaitytė-Puteikienė

Tačiau šiuo konkrečiu atveju akcija buvo skirta tik savo privatiems interesams tenkinti. Pavadinkime tiesiai, taip, kaip suprantame mes visi. Tai buvo paprasčiausia politinė reklama. Liberalų sąjūdžio, kuriam ir priklauso Ingos vyras Vytautas Grubliauskas.
Reklama mieste griežtai reglamentuojama. Jos projektas turi būti suderintas su savivaldybe. Ir be abejo, už ją mokama. Ar Grubliauskienei Grubliauskas išrašė sąskaitą?

Prieš metus Lietuvos jūrų muziejus bandė suderinti su savivaldybė informacinį stendą. Valdininkai sugalvojo daugybę filtrų, kurių muziejus neįstengė įveikti. Nors to stendo projektą muziejui geranoriškai dovanojo vieno jau pastatyto krantinėje stendo savininkai, valdininkai rado būdą, kaip muziejui, pritraukiančiam į miestą kasmet tūkstančius turistų, neleisti reklamuotis. Kas gi svarbiau miesto ekonomikai: ar pora dešimčių merienių, ar turistai, kurių kasmet muziejuje apsilanko net iki pusės milijono?

Beje, apie pinigus. Grubliauskienė grakščiai prasitarė, kad nerūdijančio plieno plokšteles padovanojo ir išgraviravo draugai. Anonimai. Deja, politikoje nebūna nemokamų draugų dovanų. Už jas visas sumoka rinkėjai. Dovana - už dovaną. Grubliauskas tiesiog apsistatęs tokiomis dovanėlėmis: jo patarėju dirba partijos draugo Eugenijaus Gentvilo sūnus, viešaisiais ryšiais rūpinasi - kito draugo, „Balticum“ televizijos savininko Vlado Straupo atžala. Na, o saugo uostamiesčio merą apsaugininkės iš draugiškos saugos įmonės „Argus“. Kaip kokį Kaddafį amazonės.

Tokio prisvilusio viešųjų ryšių blyno, kaip ši antkapinių „plokštelių“ akcija, seniai beteko matyti. Indikatoriaus funkciją čia atliko Agnė Zuokienė, puikiai išmananti viešųjų ryšių virtuvę. Ji vienintelė nepasimovė ant pigaus kabliuko ir nedalyvavo beprasmiškoje akcijoje.