Šioje diskusijoje kol kas silpnas aukštųjų mokyklų dėstytojų balsas. Galbūt nenorima viešintis kontroversiškais klausimais? Šis rašinėlis apie dėstytojo santykį su aukštąją mokyklą administruojančiais vadybininkais paremtas autoriaus asmenine patirtimi. Šių pastebėjimų nereikėtų personifikuoti. Kalbama apie reiškinį, bet ne apie asmenybes.
Iš pirmo žvilgsnio aukštosios mokyklos dėstytojas turi privilegiją beveik laisvai disponuoti tomis darbo valandomis, kurios lieka baigus užsiėmimus auditorijoje. Galima padalyvauti kokiame seminare, panaršyti duomenų bazėje arba pabendrauti su kolegomis. Patrauklu?
Kita vertus, dėstytojo profesinės karjeros kelias, rodos, nuoseklus kaip greitkelio kilometražo žymos: asistentas, lektorius, docentas, profesorius. Argi tai ne masalas jauniems kūrybingiems žmonėms?
Bet štai faktas: iš mokslui ir pedagoginiam darbui gabesnių absolventų pasiūlymą pasilikti universitete asistento pareigoms arba tęsti studijas doktorantūroje priima retas kuris pradedantis profesinę karjerą. Dauguma žvalgosi kitur. Universitetus daugiau papildo subrendę kadrai - turintys nemenką profesinės veiklos stažą ir išvargtą daktaro diplomą. Dėl įvairių priežasčių palikę verslą, administracinį darbą arba politinę veiklą jie beldžiasi į universitetus. Nekalbėsime apie šios tendencijos privalumus ir trūkumus, joje esama ir to, ir to. Svarbu atkreipti dėmesį į kitką: aukštosios mokyklos dėstytojo (docento, profesoriaus) prestižas Lietuvoje žemas ir, tiesą sakant, apgailėtinas.
Nepiktnaudžiaudamas diskusijose pamėgta formule „o ten, pas juos...“ pateiksiu tokį faktą: profesijų reitinge Lenkijoje profesoriaus statusas yra aukščiausiai vertinamas ir labiausiai geidžiamas tarp visų profesinių veiklų. Tikro profesoriaus (lenk.- prof.zw.) vardą suteikia valstybės prezidentas. Jokia aukštosios mokyklos katedra negali egzistuoti, jei joje nėra bent vieno profesoriaus.
Neabejotina, panašių valdymo problemų esama ir kitose organizacijose, bet ten jos kažkiek ribojamos ekonominės logikos (versle) arba kontroliuojančių institucijų bei politinės konkurencijos (valstybės tarnyba). Universiteto autonomija, kuri buvo įtvirtinta tęsiant garbias tradicijas, atrišo rankas tam tikrai kategorijai asmenų, kurie nebūtinai pasižymi aukšta kompetencija, bet trokšta valdžios, įtakos ir privilegijų. Šiuo metu mus supanti sociokultūrinė aplinka yra tokia, kad valdingas asmuo universitete gali pridaryti daug skriaudos bendradarbiams pats ne kažin kiek ir ne kažin kuo rizikuodamas. Etinius skrupulus pamynęs administratorius gali sukurti tokią manipuliavimo kitų vardais ir tarnybine padėtimi sistemą, kuri kol kas nėra kieno nors kontroliuojama.
Silpnesnio charakterio ar tylesnieji žino: kad apsisaugotum nuo skriaudų, geriau glaustis prie kurios nors bestijos. Ši nerašyta taisyklė galioja ir tiems, kurie linkę daryti mokslinę ar administracinę karjerą – turėk globėją ir talkink jam. Šiomis aplinkybėmis dėstytojas tapo pažeidžiamas ir priklausomas nuo tiesioginio vadovo bei visų kitų „hierarchų“. Jei susidaro trintis tarp tavęs ir tavo vedėjo, tu turi minimalią galimybę - arba jokios - įrodyti, jog nesi kupranugaris. Nebent tavo viršininkas visiškai nusibalvonijo. Vadybinė sistema tvari kaip aerodromo takas – kiekvienas viršesnis labiau teisus už žemesnio statuso kolegą. Todėl ir patogi tiems, kas ją valdo: atleidžia nuo pareigos kurti kolegišką akademinę kultūrą. Panašu, kad aukštųjų mokyklų tarybos nesumažino administracijos atotrūkio nuo pedagogų ir nesustabdė (bent kol kas) įtakos grupių susidarymo.
Kai priklausai nuo vadovo simpatijų ir „lojalumo“
Keli pavyzdžiai iš asmeninės patirties. Praktika tokia: dėstytojo metinį krūvį sudaro tam tikras kiekis vadinamų auditorinių ir neauditorinių valandų. Pirmoji kategorija svarbesnė, pagal ją skaičiuojami etatai ir pagrindiniai pinigų srautai. Paprastai dėstytojas atidirba didesnį auditorinių valandų skaičių nei jam pagal užimamas pareigas priklauso (pasitaiko, netgi dvigubai daugiau), o atlyginimą gauna už etatą. Kodėl jam nesumokėjus pagal nustatytą tarifą už viršvalandžius? Arba kodėl jam nenumačius (įstatymas leidžia) pusantro etato ir atitinkamo atlyginimo?
Viskas lyg ir aišku, jei manytume, kad darbo santykiai grindžiami teisingumu. O štai čia suveikia neauditorinio krūvio veiksnys. Pavyzdžiui, Mykolo Romerio universitete vienam etatui reikia surinkti 900 auditorinių ir neauditorinių valandų per metus (apmokėjimo politika pastaruoju metu koreguojama, bet metų metais buvo taip). Auditorijoje galima atidirbti 100 ar 200 ar daugiau valandų priklausomai nuo užimamų pareigų, o štai neauditorinių kelis šimtus valandų surinkti - nemenka problema. Vienam su puse etato – juo labiau.
Nemokėjimo už viršvalandžius praktika skatinama ir aukštesnių vadovų, nes tokiu būdu susitaupo ne vienas etatas ir atsiranda „laisvieji“ pinigai. Tai – praktika, kuri turi analogijų su žinomu gamtos reiškiniu: gegutė (šiuo atveju – administratorius) padeda kiaušinį kaimynų lizde – gegutė laisva kukuoti, o rezultatas bus - gegučiukas išsiris.
Dar vienas pavyzdys. Vadovavimas bakalauro ar magistranto kvalifikaciniam darbui vertinamas tam tikru kiekiu valandų už nustatytu laiku atliktą ir apgintą darbą. Tačiau esama nemažai atvejų (ištęstinėse studijose pasitaiko net iki 50 proc.), kai studentas rengia baigiamąjį darbą kur kas ilgiau. Dėstytojo laiko ir darbo sąnaudos vadovaujant lėtai dirbančiam studentui netgi padvigubėja. Universitetas ima iš tokio studento papildomą mokestį. O dėstytojo papildomos apkrovos neatlyginamos.
Atlygis už kiekvienas pedagogo pareigybes – lektoriaus, docento, profesoriaus - yra numatytas pagal tam tikrą mastelį – nuo/iki. Kadangi žirklės pakankamai plačios, tai „lojalus“ (yra tokia „labai tiksli“ kategorija nustatant darbuotojo vertę) lektorius gali užsidirbti tiek pat, kiek profesorius, kurio lojalumu administracija suabejojo.
Ar galima daryti prielaidą, kad tokiais atvejais ne kompetencija, o įsiteikimas yra svarbiausias sėkmės garantas?
Kaip generuojama mokslinė veikla
Kitas dėstytojo prievolių lygmuo yra mokslinė veikla. Priklausomai nuo jo mokslo laipsnio iš dėstytojo reikalaujama nuo vienos iki kelių mokslinių publikacijų per metus. Publikacijos mokslingumas priklauso nuo to, ar atlieki ir kokius tyrimus. Bet tyrimui atlikti reikia nemažai laiko, lėšų ir pajėgų. Nei to, nei to dėstytojas šiaip jau neturi ir nelabai gali prasimanyti ypač humanitariniuose, iš dalies ir socialiniuose moksluose. Kaip jis verčiasi? Ogi taip:
- gali susipažinti su skelbiamais užsienio autorių tyrimais ir juos referuoti palydėdamas savo komentarais – tikslas pasiektas, publikacija bus;
- gali prisijungti prie gabesnio magistranto ar doktoranto, atlikusio kad ir nedidelės apimties tyrimą, ir tapti jo publikacijos bendraautoriu; toks prisirašymas tam tikrais atvejais yra profesinės etikos paribyje, bet mūsuose nėra smerkiamas;
- dar vienas būdas – eiti į viršininkus, tuomet turi galimybę įsitrinti į autorių kolektyvą.
Turėdamas tokias galimybes dėstytojas dažniausia yra kompiliatorius/interpretatorius idėjų ir koncepcijų, kurios jau yra mokslinėje apyvartoje.
Įrašyti viršininką į kolektyvą kuriantį studijų programą ar kokį projektą yra laikoma „sveiko“ bendradarbiavimo ženklu. Pavyzdžiui, katedroje kuriama nauja studijų programa. Kai programą kuriančios grupės darbas jau ėjo į pabaigą, grupės vadovė įrašė į dirbusio kolektyvo sąrašą savo tiesioginės viršininkės pavardę, kurios niekas nė matyti nematė viso proceso eigoje. Charakteringas gegučiavimo triukas.
Kodėl socialinių mokslų dėstytojo nekviečia valdiškos įstaigos arba verslas ekspertavimui, konsultavimui? Aišku, tai abipusė problema – kviečiantysis turi būti tikras galima nauda, o pakviestasis turi žinoti ir mokėti šį tą daugiau nei kalbėti auditorijoje. Kviečiantysis turi pasitikėti kviečiamojo kompetencija. O jei potencialus kviečiantysis mano, kad niekas įžvalgiau ir giliau už jį patį nesuvokia reikalo esmės, kvietimo, žinoma, nesitikėk.
Kitas šios menkai praktikuojamos sąveikos aspektas yra toks: dėstytojo, kuris daug metų praleidžia tik aukštojoje mokykloje, socialinis patyrimas nuskursta. Kitaip negali būti, jei metų metais jo sąlytis su realybe apsiriboja apsilankymais parduotuvėse ir kitose viešose vietose tvarkant asmeninius reikalus. Jis minta ta pačia žiniasklaidos teikiama socialine informacija kaip ir kiekvienas pilietis. Piliečiui bendrai orientacijai to pakanka, bet socialinių reikalų specialistui reikia kur kas daugiau. Skurdus informacijos, patirties ir probleminių situacijų sprendimo racionas geriausiu atveju leidžia jam būti įvykių interpretatoriumi, bet ne reiškinių analitiku.
Ar yra išeitis? Žinoma, mums kol kas nepasiekiama vakarietiško universiteto galimybės - aukštas dėstytojų mobilumas, dalyvavimas įvairaus pobūdžio projektuose, darbas įvairiose pareigose valstybės, nevyriausybiniame sektoriuje arba kampanijose.
Siūloma įteisinti galimybę dėstytojui kartą per penkerius metus pusmečiui arba metams palikti savo Alma Mater ir padirbėti praktinį darbą įstaigoje arba įmonėje. Nauda tiek universitetui, tiek pačiam asmeniui, tiek priimančiai organizacijai – neabejotina. Tai užtikrintų gyvo ryšio tarp mokslo ir praktikos cirkuliavimą. Pradėjus tai praktikuoti aukštąją mokyklą pasiektų praktikų problemos, o įmonę – taikomojo ir fundamentalaus mokslo naujovės. Tokia stažuotė turėtų nekasdienės įtakos paties dėstytojo kompetencijai bei mokslinei inspiracijai.
Užtikrinti siūlomą bendradarbiavimo schemą nelengva, tektų spręsti nemažai teisinių, organizacinių, tarpinstitucinės sąveikos klausimų. Tačiau, jei iš tiesų siekiama proveržio, ypač socialinių ir humanitarinių mokslų srityje, tai būtų tinkamas kelias. Reikia drąsos ir, svarbiausia, ryžto.
Administravimo pinklės
Administravimas aukštojoje mokykloje paremtas hierarchiniu pavaldumu, tai – savotiškos smailėjančios į viršų kopėčios. Tai tipiškas organizacijos vadybos modelis. Tačiau aukštosios mokyklos išskirtinumą sudaro trys, pasižyminčios skirtingais interesais, vertybėmis, nuostatomis posistemės – studentų, pedagogų ir administracijos. Jų sanglauda ir sinergija neatsiranda savaime; įvairiopų interesų ir vertybių balansą ir ją sudarančių dalių bendradarbiavimą gali užtikrinti tik išmintinga, lanksti vadyba ir veiksni motyvavimo sistema atskiruose pogrupiuose. Štai čia ir randame ištakas administracinio manipuliavimo, kurio aukštojoje mokykloje tuo daugiau, kuo silpnesnė rektorato ir žemesnių grandžių vadybinė kompetencija. Paprastai jos trūkumas kompensuojamas vadybine arogancija, biurokratizmu ir įvairiomis manipuliacijomis.
Dėstytojas nežino ir negali žinoti visų teisinių ir administracinių vingrybių reguliuojančių aukštosios mokyklos funkcionavimą. Administravimas, jeigu jis vykdomas pagal gariūnišką rinkos principą gauti kuo daugiau įplaukų ir per daug nesivarginti dėstymo bei mokslinės produkcijos kokybe, dėstytoją interpretuoja kaip įrankį savo tikslams siekti.
Priimamas į darbą tam tikroms pareigoms dėstytojas rašo rektoriaus vardu prašymą. Sprendėjas nustato atlygio koeficientą, darbo sutarties trukmę. Priedų ir priemokų nustatymo procedūra – kaip Dievo malonė: niekados nežinai, už ką ir kieno buvai pamalonintas ar atvirkščiai - pažemintas. Tokia konfidencialumo šydu pridengta, o iš esmės užnugarinė demokratija.
Išsklaidyti dėstytojai turi nulinę galią kaip socialinis partneris. Nusistovėjusią tvarką galėtų pajudinti dėstytojų profesinė santalka ir savivaldos mechanizmai. Deja, šiame bare visiška tuštymė. Prieš kurį laiką aukštojo mokslo sistemoje buvo forsuotai steigtos profesinės organizacijos. Oficialūs universitetų puslapiai rodo, kad jos formaliai egzistuoja. Ar esame girdėję ką nors apie jų (prašau nepainioti – ne mokytojų, ne kultūros darbuotojų, o būtent aukštųjų mokyklų dėstytojų) profesinių sąjungų veiklą?
Dar mažiau ką galima pasakyti apie savivaldą universitetuose. Jos pėdsakų nėra likę. Savivaldą imituoja dėstytojų pedagoginėms pareigoms skyrimo, mokslinių laipsnių ir vardų teikimo ceremonijos. Bet jos jau seniai yra tapusios tos pačios užnugarinės demokratijos įrankiais – „tinkami“ žmonės „tinkamu“ laiku sako „taip“ arba „ne“.
Mūsų demokratijai labiau būdingi Respublikos prezidento susitikimai su atokaus kaimo bendruomene arba su daugiavaike šeima nei universiteto rektoriaus susitikimai su katedrų darbuotojais. Kodėl aukštesnio rango vadovai nesidomi katedros darbu: kaip jis organizuojamas, kokia joje atmosfera, jos funkcionalumas? Matyt, aukštesniame vadybos lygmenyje laikomasi nuostatos: tegu jie tvarkosi kaip nori, kad tik nebūtų kokių skandalų. O juk yra dėstymo metodikos, mokslinio darbo organizavimo, bendravimo problemų, kurių visuma formuoja universiteto akademinę kultūrą. Visa tai palikta katedros vedėjo valiai, kuris tvarkosi pagal savo gebėjimus ir asmeninę kultūrą.
Žinoma, santykiai, kurie tapo sistema, nepakeičiami vienu mostu. Bet jie šaukiasi sveikatinimo pokyčių. Mūsų nugalėtojų ir nugalėtųjų, viršininkų ir pavaldinių visuomenėje, kad išliktų jos pilietinė gyvastis, turi atsitiesti žmonės. Ir ne tik tie, ant kurių pečių stovima. Tie, kurie stovi – irgi sulinkę. Kitaip nebūna. Dėl to, kad jie stovi ant svyruojančio pagrindo.
Nesakykime, kad kitur - nei geriau nei blogiau. Galbūt. Bet universitetai visais laikais būdavo laisvės ir demokratijos švyturiai. Tad padėkime tiestis dėstytojams ir pedagogams platesne prasme. Besitiesdami jie kels pilietiniam gyvenimui kitus.