K.Jovaišas. Lenkus erzinantys įstatymai: kai pergalė skaudesnė nei pralaimėjimas

Lenkijos prezidentų – esamo ir buvusio akibrokštas Lietuvai, aristokrato – prasčiokiškas kaip elektriko ir elektriko – orus kaip aristokrato, taip pat lenkų nacionalistų išpuoliai prieš lietuvius Punsko valsčiuje verčia dar kartą susimąstyti, kokia yra teisinės pergalės lenkų klausimu kaina.

Ar etniniai – tikrieji, lietuvybę saugantys bei puoselėjantys, o ne kokie nors šiaudiniai lietuviai išties turėjo pagrindą džiūgauti: mes laimėjome?! Laimėjome, nes Europos Sąjungos teisinės institucijos pripažino neprieštaraujančias ES teisei įstatymo normas, draudžiančias vietovių pavadinimus, greta lietuvių, rašyti ir lenkų kalba, o pavardes asmens dokumentuose – lenkų rašmenimis.

Savo ruožtu Aukščiausiasis administracinis teismas priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą – nuimti visus lenkų kalba parašytus vietovių pavadinimus.

Įstatymas kaip lavonas

Įstatymas ir teismo sprendimas formaliai galioja, tačiau realiai jų niekas nevykdo ir neketina vykdyti. Lenkų tirštai gyvenamų vietovių savivaldos administracija aiškina, esą neturi teisės brautis į privačias valdas nukabinti lentelių su lenkiškais vietovių pavadinimais, o lenkų kilmės gyventojai su pasitenkinimu ir giliai atsikrenkštę spjauna tiek į įstatymą, tiek į teismo sprendimą.

Spjauna, nes veikiau intuityviai nei sąmoningai suvokia – Lietuva nenori ir nesuinteresuota konfliktuoti su kur kas galingesne Lenkija ir vietoj blogo draugo įgyti gerą priešą.

Juolab, kokia prasmė priverstinai nukabinėti lenteles, jeigu (nereikia būti Nostradamu, kad išpranašautum) po nakties jų atsiras su tokiu nenumaldomu dėsningumu, kokiu dygsta grybai po lietaus. Ir ne tik atsiras, bet atsiras dar labiau nedraugiškoje ir sukiršintoje aplinkoje nei anksčiau.
Būtina įstatymo galiojimo sąlyga yra jo efektyvumo minimumas. Įstatymas, kurio niekas nesilaiko arba tyčiodamasis ignoruoja, negali būti laikomas galiojančiu iš esmės. Toks įstatymas yra gyvas lavonas. Deja, kaip žinia, skaniai kvepia tik priešo lavonas.

Ką daryti?

Gintarinės šalies gintariniai patriotai turi gelžbetoninius įsitikinimus – Lietuva negali keistis žeminama ir niekinama. Tačiau dėl riboto ir vargu ar platesnio nei gintaro gabale sustingusio vabzdžio akiračio, šie patriotai nepajėgūs suvokti, kad jeigu niekinami valstybės įstatymai, tai niekinama ir pati valstybė.

To nesuvokdami ir demonstruodami meilę ir atsidavimą Lietuvai jie aršiai priešinasi šio klausimo sprendimui įstatymo lygmeniu.

„Tikrieji“ patriotai ignoruoja ir tai, kad kolektyvinė sąmonė nesiaiškina, ar draudimai yra pripažįstami prieštaraujančiais ES teisei, ar ne. Lenkijos lenkai, pirmiausia, konstatuoja tik tai, kad Punsko valsčiuje 5 tūkstančiai lietuvių turi teisę į dvikalbius pavadinimus, o 235 tūkstančiai Vilniaus krašto lenkų – ne.

Lieka vien išeitis – klausimą dėl vietovių rašymo tautinių mažumų kalba spręsti ne įstatymo, o Vyriausybės nutarimo lygmeniu. Kuo greičiau, tuo geriau.

Klausimas ne tas, ar poįstatyminis teisės aktas gali neatitikti įstatymo (žinoma, ne!), o tas, ar reikia duoti svarų impulsą pakeisti tik popieriuje galiojantį, o išties lavono kvapą skleidžiantį įstatymą.

Sovietmečiu valdžia apsimesdavo, kad moka žmonėms už darbą, o žmonės – kad dirba. Dabar vieni imituoja teismo sprendimo vykdymą, kiti imitaciją laiko šio sprendimo vykdymu. O tai yra palanki nepagarbos įstatymui ir teisinio nihilizmo terpė.