Šiuo atveju demokratijos stiprinimui kitoje valstybėje pasinaudojama stipresniojo teise. Sulaukusi Vakarų valstybėse (JAV, ES) nepageidautinų savo pareigūnų sąrašo, Baltarusija (beje, kaip ir Rusija) įgyja teisę atsakyti savo oponentui tokiu pat būdu, bet ji to nedaro, nes nenori būti juokinga. Įtakingi valdininkai važiuoti linkę ne į tą pusę. Tad toks veikimas demokratijos labui yra gana efektyvus. Bet tokį veikimo būdą sugretinus su svarbiausiąja demokratijos vertybe, su žmogaus teisėmis, abejonė išlieka. Juk tas kovos priemonių arsenalas, kurį gali sau leisti nedemokratinės valstybės, yra gerokai platesnis negu tas, kurį gali sau leisti demokratinės. Jeigu pastarosios, kad ir geriausių sumanymų skatinamos, peržengia sau leistina ribą, jos daro sau meškos paslaugą, kenkia pačios sau ir savo ginamam reikalui.

Politinio veikimo būdai priklauso nuo užsibrėžtų tikslų. Pastarųjų įvairovę turi suvienyti svarbiausias tikslas, taigi ir šiuo atveju viską lemia strateginė užsienio politikos krytis. Apie ją mes (o ir patys politikai) kažkodėl nemėgstame kalbėti, laikydami ją tarsi savaime suprantamu dalyku. O juk ji yra didžiai problemiška. Kad tuo įsitikintume, mums reikia tiktai, kaip sakoma, „ išklausyti priešingą pusę“.

Europarlamentaras profesorius V.Landsbergis, aptardamas visą šią politinę bylą, įžvelgia čia slypinčią Maskvos ranką (DELFI, 2011 08 13). Tiesa, jis pasitenkina eilinį kartą įvardindamas šią visus blogus darbus darančią ranką, nesiimdamas aiškinti, kokius šiuo atveju ta ranka padarė provokacinius judesius. Ką gi, profesorius sako, profesorius žino. O mums, nežinantiems, tenka gaudytis patiems. Tad kreipkimės į kitą europarlamentarą ir profesorių – A.Sakalą. Dėmesio verta jau pati jo rašinio antraštė – „Baltarusijos opozicijos duomenys: techninė klaida ar nuosekli politika?“ (DELFI, 2011 08 16). Taigi klaidos nustatymas galimas tiktai vykdomos užsienio politikos kontekste. Todėl A.Sakalas ir mano, kad būsimasis tyrimas ir privalės nustatyti, „ar šie įvykiai yra naujos politikos su Baltarusija rezultatas, ar tai tik politikų klaidos“.

Negalima nesutikti su autoriumi, kad tai iš tikrųjų yra svarbus, net labai svarbus, klausimas ir kad jis dabartiniuose debatuose pasilieka gana neaiškus. Tačiau manyti, kad mums reikia palaukti, kol mūsų užsienio politikos strategiją mums išaiškins kažkokia sudaryta tyrimo komisija, tai vis dėlto keista mintis. Be abejo, viešuomenė apie tą strategiją gali ir neturėti aiškesnio supratimo, bet ar jos, tos strategijos, gali nežinoti tie politikai, kurie užsienio politiką vairuoja. O jeigu jie žino ką daro, tai kodėl nepasirūpina, kad principinės tos politikos gairės neliktų slaptos, o būtų aiškiai visuomenei atskleistos bent jau konkrečios Vyriausybės vykdomos politinės programos rėmuose.

Greičiausiai mes čia reikalą turime su trečiu variantu: esama bendrųjų mūsų užsienio politikos vaizdinių, bet jie mozaikiški, sporadiški, ne tik politinių institucijų, bet ir atskirų politikų požiūriai čia gana aiškiai skiriasi ir niekas net nemėgina visų jų subendravardiklinti. Todėl atskiros institucijos ir politikai turi veikti savo atsakomybe ir rizika, o politologai ar žurnalistai retsykiais gali mėginti įminti mūsų užsienio politikos strateginių tikslų mįslę. Esant tokiam neapibrėžtumui, naudinga žvilgtelėti, o ką apie pagrindinę mūsų užsienio politikos liniją galvoja mūsų didieji rytiniai kaimynai. Gal iš šalies geriau matyti?

Viena publikacija šiuo požiūriu yra gana informatyvi ir verčia susimąstyti. Tai REGNUM portale paskelbtas A.Špakovskio straipsnelis „Beliackis politinių intrigų centre“ (2011 08 12). Vargu ar jo turinį vertėtų laikyti oficialia Rusijos pozicija, bet pagrindinė autoriaus dėstoma mintis verta dėmesio. Mėginu ją labai glaustai formuluoti.

Pasak A.Špakovskio, pats apie žmogaus teisių gynėją A.Beliackį išsipūtęs politinis skandalas yra reikšmingas ne pats savaime, o tiktai kaip epizodas daug bendresniame regiono politinių procesų kontekste. Nei Baltarusijos opozicija, nei Lietuva čia nėra visai savos ir savarankiškos politikos vykdytojai. Svarbiausi veikėjai yra daug stambesni. Baltarusija dabar yra atsidūrusi ribinėje – tarp Vakarų ir Rytų – situacijoje, todėl tapo demokratinių ir antidemokratinių politinių intencijų tarptautinio susidūrimo zona, ir jos prezidentas šia situacija sumaniai naudojasi. ES ir JAV Baltarusijoje realizuoja ilgalaikį scenarijų, o Lukašenką kai kada net vadina „nauju Gorbačiovu“.

Lietuva irgi tyliai priima šį scenarijų, suartėjimas su Baltarusija yra ir jos geopolitinis interesas. Tiesa, po rinkimų Baltarusijoje jos prezidento išplėtotos represijos opozicijos atžvilgiu privertė Vakarus imtis atsakomųjų žingsnių, bet tai anaiptol nebuvo ir nėra scenarijaus atmetimas, o tiktai atoslūgis, po kurio ateis banga. Šiame stambiame žaidime A.Špakovskis įvertina ir Baltarusijos opoziciją: tai kol kas silpnas lošėjas, „smulki, greitam išmainymui skirta moneta“.

Toks kontekstas provokuoja jau aiškiau ir kitaip atsakyti į klausimą apie aną galimą Maskvos ranką toje A.Beliackio byloje. Ar neapdairus opozicijos veikėjo banko sąskaitos duomenų perdavimas gali būti įvertintas kaip vanduo ant Rusijos politikos malūno? Anaiptol, greičiau priešingai. Bet kaip tik šitaip būtų galima įvertinti tą isteriją, į kurią dėl šio įvykio taip lengvai įsijungė ir mūsų užsienio politikos vykdytojai. Tačiau manyti, kad Maskvos ranka siekia taip toli, kad ji savo negerus darbus gali dirbti ir mūsų oficialių politikų rankomis,-- tai jau vis dėlto būtų per daug.

Dar grįžkime prie jau anksčiau cituotų mūsų politikų – V.Landsbergio ir A.Anušausko. Manau, kad mūsų politikos veteranas V.Landsbergis buvo šimtą kartų teisus, kai jis televizijos laidoje mūsų politikų laikyseną čia aptariamoje situacijoje įvertino kaip apgailėtiną saviplaką. Ir tikrai, tokio mūsų užsienio politikos pasmerkimo ir suniekinimo, kurie girdėjosi ir tebesigirdi iš tėvyninių jos vertintojų, nedažnai išgirsi kad ir iš pikčiausių užsieninių jos oponentų. Iš kur tokia karšta žeminimo ir žeminimosi aistra? Gal, sakau, tą dalyką kažkiek atskleidžia kitas politikas, A.Anušauskas, kai jis, pasmerkęs aną įvykį kaip „skandalingą ir gėdingą“, kartu išreiškia abejonę mūsų Seimo opozicijos pozicija šiuo klausimu. O abejoja jis opozicijos nuoširdumu. Tokia savo abejone komiteto pirmininkas, pats to nenorėdamas, pasako opozicijai didelį ir vargu ar pelnytą komplimentą. Abejoti reikia viskuo, bet juk nuoširdumas abejoja mažiausiai. Visoje šioje saviplakoje esama tiek daug nuoširdumo, ji iškyla kaip toks gilus jausmų protrūkis, kad blaiviam protui vietos beveik nelieka. Galų gale juk nuoširdumas nėra didelė politikos dorybė.

Todėl pabaigai aš ir mėginu suformuluoti du klausimas, kuriuos savaime perša visa ši byla. Man šie klausimai yra veikiau retoriniai, net nuoširdiesiems opozicijos kritikams jie, matyt, yra gana sunkūs. 1. Argi nėra šventas naivumas manyti, kad anas banko sąskaitų duomenų perdavimas yra tikroji kaimyninės šalies opozicijos veikėjo arešto ar teismo priežastis. Politinės konkurencijos nepripažįstančiam režimui pats žmogaus teisių gynimas yra kriminalinis nusikaltimas, nubausti už kurį (kai atsiranda toks sumanymas) įkalčių surasti nesunku. Šiuo konkrečiu atveju šis režimas gauta informacija pasinaudojo kaip šmaikščia kitų valstybių politinio kompromitavimo dingstimi. Tad vargu ar tos valstybės turėtų taip giliai įsijausti į tikrojo kaltininko vaidmenį.

2. Solidūs mūsų užsienio politikos veikėjai dabar nuolat kartoja, kad buvęs incidentas – tai apmaudus nesusipratimas, todėl bus imtasi priemonių, kad ateityje tokie dalykai būtų neįmanomi. Kokių priemonių? Blaiviai mąstant, atrodytų, kad vienintelis čia įmanomas kelias – tai kitų valstybių demokratijos palaikymui aukojamų pinigų kaupimas ne privačiose sąskaitose, kurių paslaptį turi saugoti bankai, o atviruose fonduose, kurie apibrėžtų pinigų panaudojimo galimybes. Tada įplaukų nebūtų reikalo slėpti, o išlaidas būtų įmanoma bent jau kažkiek kontroliuoti.

Tačiau nepanašu, kad rengiamasi eiti tokia linkme. „Klaidų“ ištaisymo viltys, atrodo, siejamos su kitokiu būdu – su kitos valstybės politiškai patikimų (opozicijos) veikėjų privačių sąskaitų savo bankuose nuosekliu ir griežtu įslaptinimu. Taigi ir turime klausti: argi dar nežinome, kad tai, kas ypač slepiama, mūsų laikais atskleidžiama greičiausiai ir kad demokratijos rėmimas konservuojant pačiam „demui“ uždraustas slaptumo zonas yra ydingas iš esmės? Taigi ar toks būdas nėra tiesiausias kelias į naujus skandalėlius?