Bet apie tai – vėliau.

Seniai žinoma, kad alkoholis kenkia žmogaus sveikatai (sic!), bet taip pat ne paslaptis, kad visais laikais jo gamyba ir pardavimas gausiai papildo valstybės iždą. Štai čia susiduria amžinas verslo, priklausomų nuo alkoholio asmenų, visuomeninių organizacijų, sobriologijos - mokslo apie blaivybę (lot. sobrio – išblaivyti) konfliktas.

Ekstremaliomis sąlygomis net pati valstybė gali skatinti alkoholio vartojimą, nors įrodyta, kad jo padaryti nuostoliai valstybei yra keliskart didesni negu pajamos. Viename rusų portale radau iškalbingus dokumentus, kaip J.Stalinas asmeniškai ragino didinti alkoholio vartojimą Raudonojoje Armijoje. Šiaip jau kitokio kaip sakralinio savo gėrimo pavadinimo „vodka“ rusai ir neturi, o „degtinė“ kažkaip neskamba. Nebent jį verstume malonybiniu „vandenėliu“...

Tai štai prasidėjus karui, jau po dviejų mėnesių, Vyriausiasis kariuomenės vadas ir Valstybinio gynybos komiteto pirmininkas J.Stalinas pasirašo įsaką Nr. 562, kuriame įsako „pradedant 1941 m. rugsėjo 1 d., kiekvienam veikiančios armijos priekinės linijos žmogui (raudonarmiečiui) ir vadovaujantiems asmenims kasdien išduoti po 100 g 40 laipsnių stiprumo degtinės“. Šį nurodymą po trijų dienų palydi SSRS gynybos liaudies komisaro pavaduotojo, generolo leitenanto A.Chruliovo aiškinamasis įsakymas. Jame išvardijama, kokios kariuomenės rūšys gali gauti vadinamą „narkomo šimtgramį“- priekinės fronto linijos kareiviai ir karininkai, karinių oro pajėgų kariai, vykdantys kovines užduotis, techninis inžinerinis personalas, aptarnaujantis priešakinius karinius oro uostus. Atsiranda ir atskaitomybė: fronto intendantai kas 10 dienų turi pateikti duomenis apie „vodkos“ išduotą kiekį ir likučius ir iki 25-os mėnesio dienos – paraiškas gėrimui gauti.

Suprantama, šie įsakymai buvo slapti, nes priešas galėjo paskaičiuoti tiekiamą ir suvartojamą degtinės kiekį ir sužinoti, kiek kokiame fronte yra sovietinės kariuomenės.

1942 m. pavasarį degtinės išdavimo tvarka griežtėja. Gegužės mėn. gaunamas to paties A.Chruliovo pasirašytas dar vienas slaptas įsakymas, kuriame sustiprinama junginių ir dalinių vadų atsakomybė už degtinės paskirstymą ir siaurinamas ja aprūpinamų asmenų sąrašas. Jis pagrįstas nauju J.Stalino parašu patvirtintu nurodymu, kad degtinės gauna priešakinės fronto linijos kareiviai, pasižymėję kovos veiksmuose, ir - jau po 200 gr. per dieną. Kiti gi gali išgerti po tuos pačius 100 g, bet tik per revoliucines ir liaudies šventes – lapkričio 7-8 d., gruodžio 5-ąją, sausio 1-ąją, vasario 23-ąją, gegužės 1-2 d., netgi per liepos 19 d. pažymėtą fizkultūrininko dieną, rugpjūčio 16-ąją – aviacijos dieną ir rugsėjo 6-ąją – Tarptautinę jaunimo dieną. Be to po tiek degtinės kareivis galėjo tikėtis dalinio suformavimo dienos proga. Kitaip sakant, išeitų po 100 g kas mėnesį – tai jau tikrai nedaug. Tuo tarpu kasdien po 200 g „vodkos“ – pripažinkime, kiekis nemažas...

Tarsi atsikvošėjęs jau 1946 05 15 J.Stalinas atsiunčia kitą įsaką: gegužės 11-osios nurodymas negalioja ir įsakoma nutraukti kasdienį degtinės išdavimą, o 100 g paliekama tik tiems kariams, kurie dalyvauja fronto puolimo operacijose.

Dar griežtesnė tvarka įsigalioja birželio 12 d., kai eiliniu įsakymu norima sustiprinti maisto produktų sandėlių apsaugą ir degtinės saugojimo bei išdavimo kontrolę. Gi 1942 11 12 J.Stalinas vėl keičia kariuomenės „girdymo“ degtine tvarką, leisdamas po 50 g išduoti ir pulkų bei divizijų rezervui, taip pat sužeistiesiems, kurie yra lauko sanitarinių tarnybų žinioje. Atskirai Užkaukazės frontui vietoj 100 g „vodkos“ kasdien liepiama išduoti po 200 g spirituoto vyno arba po 300 g stalo vyno. Iki 1943-ųjų vidurio buvo dar keletas keitimų: antai sausio 13-osios įsaku po 50 g degtinės kasdien galėjo gauti ne tik karo lakūnai, skrendantys į kovinę užduotį, bet ir jų lėktuvus aptarnaujantis techninis personalas. Gegužės 3 d. nurodymu vėl stabdomas masinis gėrimo išdavimas ir paliekama tik tie patys 100 g puolamosiose operacijose dalyvaujantiems asmenims. Birželio 22 d. išleidžiamas įsakas dėl sauso davinio žvalgybos padaliniams. Į dienos normą įeina 15 g cukraus, 25 gr. lašinių, 100 g duonos ir, žinoma, 100 g degtinės.

Visiškai slaptai paskelbiamas 1942 11 13 įsakas bei jo išaiškinimas dėl „vodkos“ paskirstymo limitų pagal kariuomenės frontus. Nuo lapkričio 25 d. iki gruodžio 31 d., matyt, Naujųjų metų proga, frontų ir armijų daliniai degtinės galėjo gauti tonomis. Artėjant šaltai 1942-ųjų žiemai, degtinė turėjo sušildyti šiaurinius fronto dalinius, tačiau paskirstoma buvo, matyt, kitu principu. Antai Karelijos frontas gavo 364 tūkst. litrų, Leningrado – 533 tūkst., o Vakarų frontas – net 980 tūkst. litrų šio 40 laipsnių stiprumo gėrimo. Netgi Stalingrado frontas, kuriame brendo persilaužimo mūšiai, tegavo 407 tūkst. l „vodkos“. Užkaukazės frontas galėjo tenkintis 1,2 mln. l vyno... Iš viso daugiau kaip per mėnesį Raudonoji armija turėjo suvartoti beveik 5,7 mln. litrų stipriojo gėrimo.

Komentuodamas šiuos slaptus dokumentus, minėto portalo apžvalgininkas karštai neigia, kad Raudonoji armija karo metais buvo nepaliaujamai girdoma, o po pergalės namo grįžę kariai tapdavo nepagydomais alkoholikais. Taip J.Stalinas Sovietų Sąjungai įskiepijo priklausomybę nuo alkoholio, o „vodka“ tapo visame pasaulyje žinomu rusų nacionaliniu gėrimu. Cinikai juokauja, kad 100 g skatinami rusai ir Berlyną paėmė...

Gal tokios išvados ir pritemptos, tačiau niekas negali paneigti, kad 100 – 200 gr. degtinės kasdien frontininkui buvo duodama ne jo apetitui ar nuotaikai pagerinti. „Generalisimas“ matė, kad nuo pat karo pradžios kareivių kovinė dvasia nepakankama, kad armijoje vyrauja chaosas, nusivylimas neįžvalgia J.Stalino politika.

Per pirmuosius keturis karo mėnesius vokiečiai pasiekė Maskvos prieigas ir įsitvirtino vos už 25 km nuo SSRS sostinės. Iki tol jie buvo užėmę Kijevą, palaužę Smolenską ir apsupę Leningradą. J.Stalinas suvokė, kad be papildomų paskatų kovinės Raudonosios armijos dvasios nepakelsi. Pasakojama, kad vokiečiai buvo stabdomi ir psichologiniu ginklu: matyt, neapsiriboję 100 g „vodkos“, rusai su patriotinėm dainom ir paradinėm uniformomis žygiavo tiesiai į vokiečių kulkosvaidžius... Šiaip ar taip iki 1943 m. vasario atėjūnai buvo atblokšti nuo Maskvos. Tikslas pateisino priemones?

Bet grįžkime prie „sauso“ įstatymo arba prohibicijos (angl. prohibition).

Kaip minėjau, kone visos šalys išbandė šį masinio girtavimo draudimo būdą. Labiausiai žinomas JAV 1919 m. priimtas ir iki 1933 m. veikęs įstatymas, kuriuo buvo uždrausta spiritinių gėrimų gamyba ir pardavimas. Dar 1917 m. rugsėjį buvo sustabdyta viskio gamyba, o 1919-ųjų gegužę nustota varyti alų. Bet antialkoholinės priemonės buvo nepopuliarios ir nepadėjo Amerikai lipti iš Didžiosios depresijos duobės. 1933 m. gruodį 25-a Konstitucijos pataisa atšaukė „sausą“ įstatymą. Beje, kai kuriose valstijose – Oklahomos, Kanzaso, Misisipės – jis išliko iki 1948 m., o paskutinė apribojimus panaikino Misisipė 1966 m.

Iš kitų valstybių labiausiai garsėjo gana griežtas „sausas“ įstatymas Suomijoje (1919 – 1932), alaus draudimas Islandijoje (1915 – 1989), na, žinoma, iki šiol gyvuojančios „sauso“ įstatymo normos arabų šalyse. Kalbama, kad ir šiandien už jo nesilaikymą Egipte galima gauti 60 lazdos smūgių...

Rusija taip pat neatsiliko. Istorikai tvirtina, kad dar caras Ivanas III 1550 m. nutarė įvesti blaivybę – uždraudė vyno ir degtinės gamybą bei pardavimą ir paskyrė bausmes. Stiprūs gėrimai buvo parduodami tik restoranuose. „Sausą“ įstatymą 1914 m., siaučiant I pasauliniam karui – priešingai negu per II pasaulinį elgėsi J.Stalinas - įvedė caras Nikolajus II. Jis išsilaikė per visą revoliucijos ir pilietinio karo laikotarpį iki 1925 m., kai buvo įvestas valstybinis alkoholio monopolis. Per daugiau kaip pusšimtį metų Sovietų Sąjungoje „vodka“ liejosi laisvai...

M.Gorbačiovo „perestroika“ palietė ir alkoholio gamybą. 1985 05 16 SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išleido įstatymą „Dėl kovos su girtuoklyste ir alkoholizmu“, kuris liaudyje vadintas „pusiau sausu“ įstatymu. Šeši Tomsko rajonai net įvedė griežtą „sausą“ įstatymą. Bet netrukus jis nublanko, nes atsirado narkomanija, išplito naminukės, visokių surogatų gamyba. M.Gorbačiovas nepajėgė sukontroliuoti dar ir šios srities...

2010 m. Rusijos vienas asmuo vidutiniškai išgėrė 20 l gryno alkoholio (lietuvis 2009 m. vidutiniškai išgerdavo po 10,9 l). PSO yra nustačiusi, kad jei gryno alkoholio vienam gyventojui per metus tenka 7-8 litrai, prasideda spartus tautos išnykimas...