Gerai, kad vyriausybė nebekursto rinkoje panikos. Tačiau raminamosios kalbos, deja, neparemiamos konkrečiais pasirengimo veiksmais, be kurių bręstanti finansinių skolų krizė nusilpusiai ekonomikai gali smogti dar skaudžiau, nei 2009 metais.
Šalies ūkio atsparumo lygį galimai naujai finansinei krizei derėtų vertinti pagal tuos pačius faktorius, kurie nulėmė bene didžiausią ES zonoje Lietuvos ekonominį ir finansinį nuosmukį 2009 - 2010 metais, prie jų pridėjus vyriausybės skolinimosi mastus.
Lietuva į dešimteriopai gilesnę nei Vidurio Europos šalys ekonominę ir finansinę duobę pateko dėl 5 pagrindinių priežasčių: milžiniško kreditinių išteklių išvežimo iš šalies, vartojimo vidaus rinkoje slopinimo (o ne valdymo išlaidų mažinimo !), šešėlinės ekonomikos klestėjimo ir mokestinio kapitalo išstūmimo sukėlus verslo mokesčius, beatodairiško ir brangaus vyriausybės skolinimosi, ekonomikos gaivinimo programų nevykdymo.
Nors šiais metais jau suveikė rinkos savireguliavimo mechanizmai ir pilnai atsistatė eksporto rinkos, realaus „proveržio“ dabartinė šalies administracija nepasiekė, o anksčiau minėti atsparumo krizei faktoriai išlieka blogesni, nei 2008 metais.
Iki šiol monopolinę padėtį netrukdomai užimantys skandinavų bankai, Vyriausybei pataikaujant, nuo 2009 metų išvežė iš šalies dvidešimt milijardų litų ir toliau tebemažina šalies ekonomikos kreditavimą.
Šiemet iš Lietuvos iškeliavo visi papildomai į bankus sunešti indėliai, o šalies vyriausybė toliau šiems bankams dalija biudžetinius ir europinius pinigus, lyg mūsų nedidelė valstybė būtų pajėgi gelbėti visą Europos bankinę sistemą.
Be vidaus paklausos neįmanoma atgaivinti šalies rinkos ir atstatyti per 2009 - 2010 metus smarkiai kritusių valstybės iždo įplaukų. Šalyje jau stinga ne tik kvalifikuotos, bet ir motyvuotos darbo jėgos, kurią prarandame toliau mažėjant realiam darbo užmokesčiui. Tačiau vyriausybė ir šiemet priešinasi net trejus metus neindeksuotos minimalios mėnesinės algos būtiniausiam didinimui, nors tam pritaria legalių darbdavių organizacijos ir iš to naudos sulauktų valstybės iždas.
Per „naktinę“ reformą sukėlus verslo mokesčius, valstybės biudžetas tik nukentėjo – prarasta ketvirtadalis pajamų, kurių kompensavimui per pastaruosius dvejus metus vyriausybė pasiskolino net 19 mlrd. litų.
Ypač daug valstybė prarado pelno mokesčio įplaukų, kurios sumažėjo beveik triskart. Jos, deja, neatsistato ir šiemet, nes didesnieji mokesčių mokėtojai persiregistravo (dauguma jų deja negrįžtamai) kitose valstybėse, kur išliko palankesnės kapitalo apmokestinimo sąlygos.
Prie dabartinio chaoso vertybinių popierių rinkoje atvedė pastaraisiais metais beatodairiškai besiskolinusios pietinės Europos ir kitų kraštų vyriausybės. Bent vienai didesnei ES valstybei tapus nemokiai, skolų krizė ir finansinė panika skaudžiai smogtų ir Lietuvai, kurios dabartinė vyriausybė rekordiniais Europoje tempais ir kainomis skolinosi - per 2 metus valstybės skola buvo padidinta 2,1 karto, o skaičiuojant nuo BVP – net 2,5 karto. Vaizdžiau kalbant, per porą metų ši Vyriausybė pasiskolino daugiau, nei visos ankstesnės vyriausybės per dvi dešimtis metų! Jos skolinimosi mastas buvo pasiekęs net 65 proc. valstybės biudžeto pajamų.
Finansų ministerijos ir Mokesčių inspekcijos pastangomis, taip pat dėl išaugusios infliacijos, šiais metais į Nacionalinį biudžetą surenkama 11 procentų daugiau pajamų, tačiau valstybės skolinimosi mastas išliks pavojingai didelis ir sieks beveik 6 mlrd. litų, o tai sudaro trečdalį valstybės biudžeto pajamų arba 5,8 proc. BVP.
Lietuvos ekonomiką ir kartu atsparumą galimai naujai finansų krizei silpnina ir tai, jog valdantieji politikai iki šiol nepradėjo nė vienos ekonomikos gaivinimo programos. Skaudžiausia, jog nuo 2009 metų vidurio akivaizdžiai delsiama paskirstyti net iš ES gautų specialių paramos verslui, namų renovavimui lėšų, kurias Ūkio ir Aplinkos ministerijos nenaudoja pagal paskirtį, o pusvelčiui laiko Liuksemburgo bankuose.
Pavyzdžiui, už JESSICA būsto renovavimo fondui pervestus 515 milijonų litų buvo gaunamos simbolinės 0,1 – 0,5 proc. metinės palūkanos, o už JEREMIE smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo programai skirtus 725 mln. litus – 1,4 proc. , kai pati vyriausybė skolindavosi už 6 – 7 proc.
Vyriausybės vadovo pastarųjų dienų pareiškimai, jog „lengviau išgyventi antrąją krizės bangą“ esą leistų pastaraisiais metais „vyriausybės vykdyta griežta finansų politika“, daugiau atspindi viešųjų ryšių tikslus nei tikrovę, nes plačiai išdeklaruoto „taupymo“ rezultatai siekia vos dešimtadalį vyriausybės naujų paskolų.
Kaip politinio „didvyriškumo“ pavyzdį valdantieji pateikia praėjusiais metais 900 milijonų litų apkarpytas pensijas, algas ar vaikų maitinimą. Bet nutylima, jog vien už draudimą Finansų ministerijai pasinaudoti (kaip kitos ES šalys darė) savo teise keleriopai pigiau pasiskolinti iš tarptautinių donorų, šiemet papildomai iš biudžeto brangesnių palūkanų skirtumui dengti skiriama 600 milijonų, o tai sudaro tiek pat, kiek atimta iš skurstančių pensininkų.
Gal Finansų ministerija ir taupo, bet kitos ministerijos ir visa šalies Vyriausybė smagiai švaistosi dešimtimis ir šimtais milijonų konsultavimo, viešinimo ir kitoms abejotinoms programoms, lyg gyventume finansinių perteklių laikotarpiu. Beje, Nacionalinio biudžeto išlaidos (be ES lėšų) šiais metais ne tik nesumažės, bet dargi milijardu litų išaugs.
Jei Europą ištiktų finansinių skolų krizė, nauja banga gali Lietuvai smogti dar skaudžiau, nes valstybės finansų sistema per pastaruosius metus stipriai nukraujavo: dvigubai padidinta valstybės skola ir penktadaliu sumažintos biudžeto įplaukos, ketvirtadaliu sumenkęs bankų paskolų portfelis, merdėjanti vidaus rinka, neveiksminga šalies administracija, nepajėgianti paskirstyti net gautų paramos lėšų.
Šalies valdžia, deja, nedaro namų darbų ir net nebando stiprinti ekonominio ir finansinio stabilumo, stabdant pinigų ištekėjimą iš Lietuvos, sudarant konkurencines mokestines sąlygas kapitalui privilioti, parduodant nereikalingus įmonių akcijų likučius ir panašiai.
Belieka tikėtis, jog geriau namų darbus atliks Vokietija ir kitos senosios Vakarų Europos valstybės, kurios neleis įsisiūbuoti prasiskolinusių pietinių kraštų bankroto griaunamajai bangai.