Iš tikrųjų mes jau beveik niekuo nebetikim. Bet mes dar turime krepšinį. Ir tik krepšinį. Mes tikime į krepšinį! Oficialiai sakoma, kad krepšinis – tai antroji mūsų religija. Bet iš tiesų tai pirmoji! Į jokius atlaidus nesiveržiame taip, kaip veržiamės į krepšinio varžybas. Jokie stebuklai ir apsireiškimai mūsų taip nepradžiugina, nesujaudina, kaip sėkmingi Jono Valančiūno dėjimai į krepšį, žaibiški Manto Kalniečio prasiveržimai, nerealūs Tomo Delininkaičio tritaškiai, virtuoziški Šarūno Jasikevičiaus perdavimai... Ką čia ir kalbėti – visi vyrai šaunūs (turiu galvoje ir trenerius). Jie žaidžia kaip dievai, nors, žinoma, jie ne dievai. Be krepšinio pergalių – nykuma, neviltis, depresija. 

Tad Dieve, duok mums pergalių. Mes keliais eisime apie naująją Kauno krepšinio areną (ten vyks Europos pirmenybių finalas Lietuva : Ispanija). Mes užsidėsime baisias specialiai šioms pirmenybėms pagamintas kaukes ir kauksime kaip vilkai, miauksime kaip katinai per morčių, cypsime, trepsėsime, šokinėsime ir t. t. Tik duok mums pergalių. 

Jurgis Jurgelis
Kiek kainuos tų arenų išlaikymas? Ar nereiks mokesčių mokėtojams pakrapštyti kišenes. Bet dabar apie tai kalbėti negalima. Taip kalbėti dabar labai nepatriotiška. Dabar mums reikia pergalių. Ir jokių kalbų, jokių kompromisų.
Bet jei neduosi mums pergalių, tai nusigersim juodai, mūsų jaunimas nusiaubs visą Laisvės alėją, turės darbo ne tik ugniagesiai, bet ir medikai. Čia ne grasinimas. Čia tik galima neviltis.

Tiesa, dėl maldų ir dėl šventų mišių. Prieš praeitas pasaulio krepšinio pirmenybes buvo laikomos šventos mišios, prašant Tavo, Dieve, pagalbos ir palaikymo. Tada Tu mums padėjai. Kartais rodėsi, kad tritaškis lekia pro šalį, ir tik kažkoks dieviškas dvelktelėjimas, ir kamuolys krepšyje. O kaip Robertas Javtokas lakstė sutinusiomis kojomis ar beveik be kojų. Tu ir jam padėjai.

Dabar dalykai, sakyčiau, truputį komplikuotesni. Viename pogrupyje su mumis žaidžia lenkai ir ispanai. Tai irgi labai tikinčios tautos. Ko gero, jos turi danguje daug šventųjų užtarėjų, ten daugiau šventų vietų. Tad mišiomis jos gali mus nukonkuruoti.

Bet, Dieve, atsižvelk ne tik į maldas, bet ir į varganą mūsų būvį. Ar mes ne labiau reikalingi paguodos? Pavyzdžiui, lenkai ne taip smarkai nukentėjo nuo krizės. Jie, berods, vieninteliai Europoje neturėjo neigiamo BVP, o mes su savo BVP smigom į dugną.

O ispanai tikri švaistūnai, jie viską gali prašvilpti (jiems gresia bankrotas). Jie (kartu su italais, graikais ir portugalais) gali visą Europos Sąjungą sužlugdyti. Be to, jie turi pasaulinio lygio futbolą, kuris garsina juos pasaulyje. O kas mus garsina pasaulyje? Mūsų plėšikėliai, vagiliukai, žudikėliai. Ir kai kas nors mūsų kur nors užsienyje paklausia: „What country are you from?“, mes stengiamės neatsakyti, nes šiek tiek gėdijamės savo šalies. Tad duok mums pergalių. Tik pergalės gali mums grąžinti tautinę savigarbą. Dieve, grąžink mums tautinį pasididžiavimą.

Kita vertus, savo prašymams mes turime ir finansinių ekonominių argumentų. Kiek mes, būdami biedni, sukišom pinigų visoms krepšinio arenoms statyti. Ir tai padarėm gilios krizės sąlygomis! Tiesiog sveiku protu sunku suvokti. Ko gero, nemažai nuėjo ir pro šalį. Čia kitaip nebūna, – kai tik statybos, taip ir pro šalį. Bet galiu čia apsirikti. Tau, Dieve, iš aukštybių geriau matyti, kas nedorai pasipildė kišenes, kas ne.

O ką mes, Dieve, darysim su tomis arenomis po varžybų? Na, Kaunas gal dar ką sugalvos, o Panevėžys, Alytus, Šiauliai kuom užpildys tas arenas, kuom žiemą apšildys, iš ko remontuos. Pas mus kai tik ką nors pastato, tai iš karto reikia remontuoti. Štai kad ir Valdovų rūmai – dar nepastatė, o jau remontuoja. Ar statyti nemoka? Sako, kad nemažai statybinių medžiagų išvagia, tada išeina nekokybiškai, nepatvariai. Greitai prakiūra, ima byrėti, trupėti, rūdyti, lūžti, pelėti, pūti. Arba štai Joniškyje atstatomi Dievo namai – Raudonoji sinagoga. Sukišta beveik du milijonai litų, o jau pelija lubos, įsimetė grybas. Sako, šlapias lentas sudėjo statybininkai, o kur sausos išgaravo?

Kiek kainuos tų arenų išlaikymas? Ar nereiks mokesčių mokėtojams pakrapštyti kišenes. Bet dabar apie tai kalbėti negalima. Taip kalbėti dabar labai nepatriotiška. Dabar mums reikia pergalių. Ir jokių kalbų, jokių kompromisų.

Turiu ir dar daugiau motyvų, kurie man suteikia drąsos prašyti Dievulį krepšininkų pergalių, ir tik pergalių. Krepšinis Lietuvoje suvalgo didžiąją dalį biudžeto, skirto sportui. Kitoms sporto šakoms lieka trupiniai, todėl jos, kitos sporto šakos, sulysusios, apdriskusios, žiūri į krepšinį ir su pavydu, ir su ašarom akyse.

Bet kalbėti reikia ne tik apie sportininkus, bet bendrai apie jaunimo fizinę sveikatą. Sakykime, plaukimas. Turbūt per visą nepriklausomybės dvidešimtmetį nepastatytas nė vienas naujas plaukimo sporto baseinas. O tie senieji sovietmečio baseinai apirę, apmusiję, apgedę. Štai, pamenu, Vilniaus Lazdynų baseine nuo lubų atitrūkęs (gal nurūdijęs) nukrito nemažas gelžgalis. Ačiū tau, Dieve, kad apsaugojai plaukikus ir neleidai gelžgaliui užkristi ant jų galvų. Gi plaukikų fiziniam parengimui patalpos yra rūsyje. Ten tamsoka ir drėgnoka, ir oro ne per daug. Gera sporto salė yra išnuomota kažkokiam UAB‘ui.

Mūsų vaikai neišmoksta plaukti, nes maža tam skirtų „varlinukų“. Tose pačiose Lazdynų baseino patalpose yra bent du neveikiantys „varlinukai“ : sako, miestas neturi pinigų jiems suremontuoti. Gal jau daugiau kaip dešimt metų stovi jie neremontuoti. Vis kalbama, kad tą baseiną ruošiamasi privatizuoti – ten žemės aplink yra brangios.

Tarp kitko, Lietuvoje nemažai vaikų paskęsta. Atrodo, kad mes skenduoliais pirmaujame Europoje, nemokame plaukti. Neseniai tokia nelaimė atsitiko ežeriuko ar tvenkinio pakraštyje – nemokantys plaukti du broliukai per giliai įbrido vandenin ir ėmė skęsti. Juos gelbėti puolė nemokanti plaukti sesutė. Vieną broliuką išgelbėjo, o su kitu paskendo pati. Atrodo, tiek nedaug reikėjo – mokėti plaukti nors šuniuku.

Vilniuje buvo populiarus Žalgirio baseinas, išugdęs daugelį pasaulio bei olimpinių čempionų ir prizininkų. Baseinui reikėjo remonto, bet nugriovė, o jo vietoje išdygo brangūs apartamentai. Tik neklausk, Dieve, kaip viskas buvo privatizuota, nugriauta ir kaip, ir kieno tie išdygę apartamentai. O ten greta dar buvo atviras Žalgirio baseinas, ir jo seniai nebėra...

Lietuva neturi nė vieno tikrai gero stadiono. O tie, kurie dar gyvalioja, nekokybiški. Ispanai nenori ten žaisti, bijo kojas susilaužyti. Jie labai gerai žaidžia ir brangiai vertina savo kojas. Lietuvaičių kojos pigesnės.

Vilniuje prie Akropolio stūkso amžinos nacionalinio stadiono statybos. Niekaip negali jų užbaigti, gal ir nebaigs. Sako, ten irgi daug išvogta. 

Buvo dar teniso kortai Vilniaus Gedimino kalno papėdėje... 

Ak, ką čia bekalbėti. Leisk , Dieve, pabaigti tuo, kuo pradėjau – mums žiauriai reikia pergalių Europos krepšinio pirmenybėse, kurios prasidės šių metų rugpjūčio 31 dieną čia, Lietuvoje.