Prieš kiek daugiau nei septynetą metų Lietuvos piliečiai, skalbimo milteliais ir alumi paraginti, referendume išreiškė valią tapti Europos Sąjungos nariais. Ar labiau tapome europiečiais? Žmonių ir prekių judėjimo laisvėje – taip. Mąstyme – kažin. Džiaugiuos lietuvišku konservatyvumu, ir ištikimybe vertybėms. Ypač krikščioniškosioms. Bet ES galioja daugiau taisyklių. Viena jų – pakantumas tautinėms mažumoms. Tačiau Lietuvoje kartais galima susidaryti vaizdą, jog šia taisykle bandoma manipuliuoti.
Prieš du dešimtmečius mūsų valstybėje buvo priimtas Tautinių mažumų įstatymas. Lietuva gyrėsi juo. Ir pati sulaukdavo gero žodžio. Teisės aktas – turint omeny laikotarpį, kuriame priimtas – buvo liberalus. Būta bandymų šį įstatymą tobulinti. Nieko nesigavo. Rašyti projektai ir šiandien guli stalčiuose, o įstatymas nustojo galioti. Du sykius parlamentas jį pratęsė, o trečiąjį – „pamiršo“.
Kultūros ministerija, kurios viena iš funkcijų yra tautinių mažumų politikos įgyvendinimas, pradėjo darbą ties naujuoju Tautinių mažumų įstatymo projektu. Pastarojo koncepcija tokia, kad atvers kelią dvikalbiams gatvių ir vietovių pavadinimams.
Teisę pakeitė, mentalitetą paliko
Žengiant ES link mūsų valstybei teko pritaikyti nacionalinę teisę prie bendrijos normų. Popieriuje lyg ir pavyko. Bet vyriausybės nenuveikė nieko realaus, kad piliečių sąmonėje pamėgintų įtvirtinti didesnį pakantumą kitos tautybės arba rasės žmonėms. Nesinori vardinti liūdnai nuskambančių incidentų šioj srityj. Fobijos neabejotinai turi gilias šaknis. Bet, esu tikras, Lietuvos žemė pajėgi užauginti gėrio ir pagarbos kitataučiams medį. Tik tą medį reik pasodint...
Lietuvos parlamentas be išlygų 2000 m. ratifikavo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją (Konvencija). Tai buvo vienas iš namų darbų, kuriuos reikėjo atlikt beldžiant į ES duris. Greta sekusi užduotis buvo Konvencijos nuostatų perkėlimas į nacionalinę teisę. Gal kam pasirodys keista, bet ratifikuoti tarptautiniai dokumentai turi viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus. Tą numato Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas.
Konvencija nustato, kad Lietuvos valstybė „gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba“. Kaip tą įvykdyt? Telieka keisti nacionalinę teisę (Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 3 d.).
Ne itin malonių incidentų su gatvių pavadinimais Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose matomai nebūtų, jei Seimas ratifikavęs Konvenciją dar 2000 m. nebedelstų įvykdyti Tarptautinių sutarčių įstatymo prievolę.
„Tvarką“ įvesti gali tik teismai?
Mūsų valstybėje beveik norma tapo politikų pataikavimas, o ne pagarba rinkėjams. O tai rodo menką politikos brandą. Valdžia rado atsakymą į klausimą: kaip išbristi iš situacijos, kai ES spaudžia, o dalis nacionalistų priešinasi? Politikai ar valdininkai pasitelkė teismus. Jei dar apylinkių ar administracinių teismų sprendimus galima kvestionuoti, tai Konstitucinio Teismo dokumentai nediskutuotini, nors kartais taip norėtųsi juos apibrėžti kietu vyrišku žodžiu...
Teisėje galioja jurisprudencijos tęstinumo nuostatos. Teismo suformuotos praktikos keisti nevalia. Taigi dangstymasis teismais ilgainiui neišeina į gerą. Ir politikai, ir pati teisinė sistema įvaro save į kampą. Būtent tokioje situacijoje atsidūrė Vilniaus apygardos administracinis teismas, nurodęs nukabinti gatvių pavadinimus lenkų kalba.
Uolus ar išties teisės neišmanantis valdininkas?
Praeitų metų lapkričio mėn. Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad gatvių pavadinimai tam tikrose Vilniaus r. vietovėse turi būti nukabinti. Vilniaus r. savivaldybė nesitaikstė, ir sprendimą apskundė. LVAT pakartojo: gatvių pavadinimus lenkų k. reik nukabinti.
Nepeikčiau teismo, kuris išties privalėjo remtis ankstesne praktika. Juolab, tai ne pirma panašaus turinio byla. Bet drąsiai galiu kelti klausimą: ar teismas pagrįstai ėmėsi nagrinėti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą?
Pagrindinė Vyriausybės atstovo funkcija – prižiūrėti, ar savivaldybės laikosi įstatymų. Šio tarnautojo pareiga tikrinti savivaldybių priimtų teisės aktų atitikimą įstatymams, ir imtis priemonių, jei tokių neatitikimų būta. Ar Vilniaus rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą suteikti gatvėms pavadinimą lenkų kalba? Ne.
Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtą bylą pavadinčiau absurdiška. Nes teismas įpareigojo nukabinti lenteles su gatvių pavadinimais administracijos direktorę. O namai, kuriuose lentelės puikuojasi – privatūs. Lentelės – irgi privati nuosavybė. Savivaldybė jų nekabino ir nėra mokėjusi už lentelių lenkų k. gamybą.
Vilniaus r. savivaldybė ėmėsi priemonių įgyvendinti šią teismo nutartį. Bet stojo prieš pasipiktinusius gyventojus. Suprantama. Fizinis asmuo ant namo pakabino vienokį ar kitokį užrašą, jo valioje tą nukabint. Kada panorės.
Vyriausybės atstovas jau ėmėsi priemonių, kad teismo nutartis būtų įgyvendinta per antstolius. Noriu tai pamatyti. Kai antstolį, įžengusi į teritoriją be būsto savininko leidimo, apkandžios šuo, kuriam mažiausiai svarbu, kokia lentelė puikuojasi ant jo šeimininko namo.
Įsivaizduokim situaciją, kad Kaune privataus namo savininkas gyvenantis pvz. Žaliakalnyje ant savo namo sienos pakabins „Varėnos gatvė/Varenos Street“. Nes toks jo noras. Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje turėtų kreiptis į teismą, kad šis įpareigotų Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių nukabinti gatvės pavadinimą anglų kalba. O teismas imtųsi nagrinėti tokią bylą. Galiausiai – nuspręstų, kad lentelė turi būti nuimta. Tą įvykdyt įpareigotų administracijos direktorių. Pasakysit absurdas? Bet Vilniaus r. situacija identiška.
Konvencija leidžia, Valstybinės kalbos įstatymas – „ne“
Valstybinės kalbos įstatymas nustato, jog viešieji užrašai Lietuvoje rašomi valstybine kalba. Tą akcentavo Vyriausybės atstovas pareiškime teismui. Bet yra „smulkmenėlė“. Tame pačiame įstatyme nėra parašyta, kad užrašai privalo būti tik lietuvių kalba. Logika kužda, jog teisės akte numatytas saugiklis, kad viešuosius užrašus nepradėtume rašyti tik kitomis kalbomis. Taigi įstatymas imperatyviai nedraudžia greta valstybinės kalbos pavartoti kitą kalbą.
Esu skaitęs LVAT praktiką apimančią Valstybinės kalbos įstatymo taikymą. Tą verčiau pavadinčiau nuomone, o ne praktika. Nes LVAT lyg bandė atkartoti vieną Konstitucinio Teismo nutartį, bet prisikasė prie nesąmonės. Ir baltą pradėjo juodu vadint.
Aišku viena, Valstybinės kalbos įstatymas vienareikšmiškai nedraudžia viešųjų užrašų rašyti „ir kitomis kalbomis“. Jau nekalbu apie žinomus prekės ženklus, kuriuos – remiantis iš piršto laužta įstatymo taikymo logika – reikėtų nedelsiant nukabinti.
Arba dar geriau... sulietuvinti. Įsivaizduokim kokio nors žinomo prekės ženklo savininko veidą, kuris sužinotų, jog Lietuvoje jis gali plėtoti verslą, bet brendo pavadinimas turi būti su galūne -as, arba -ė.
Išeitį matau vieną: kuo skubiau įtvirtinti nacionalinėje teisėje Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatas. Nes kam reikėjo ratifikuoti Konvenciją?
Lenkijoje – lietuviški vietovių pavadinimai
Lenkijoje normalus reiškinys, kad vietovėse, kur lietuvių mažuma sudaro virš 20 proc. gyventojų, vietovardžiai rašomi lenkų ir lietuvių k. Danai su vokiečiais, čekai su lenkais, austrai su italais taiko panašius standartus. Tik procentas mažesnis. Suomiai su Švedijos mažuma dar liberalesni – įvedė dvikalbystę. O tų valstybių istorija kur kas painesnė, negu Lietuvos ir Lenkijos. Belieka akcentuot, kad Lietuvos lenkai – kiek žinau – dvikalbystės nesiekia. O, jei kas nori, tegu tai išlieka niekad neįgyvendintu noru!
Medžiodamas lenką, pagavo žydą
Viešojoj erdvėj nuskambėjęs faktas, kad Vilniaus r. savivaldybės taryba neseniai vieną iš gatvių pavadino Juliano Tuwimo vardu. Vyriausybės atstovas ir čia įžvelgė neatitikimą teisės aktams. Matomai, neapsieis be eilinės bylos teisme. Ogi Vyriausybės atstovui užkliuvo, jog lenkų poetas Julianas Tuwimas nieko bendra nėra turėjęs su Lietuva. O, pasak valdininko, – tai viena iš sąlygų, kad gatvę galima būtų pavadinti poeto vardu.
Belieka priminti uoliajam tarnautojui, kad gatvių pavadinimų suteikimas – savivaldybių tarybų prerogatyva. Vyriausybės patvirtintos taisyklės nenustato kitaip. Matomai, Vyriausybės atstovas medžiodamas visą, kas lenkiška, nežinojo, kad Julianas Tuwimas – žydas. Poetas yra sakęs, jog laiko save žydu, rašančiu lenkų kalba.
Taigi šįkart netaiklus valdininko šūvis. Nors - kas gali paneigti antisemitizmo protrūkį...
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ketverių metų kadencija baigiasi šiemet lapkritį. Įdomu – nusipelnė būti paskirtu trečiai kadencijai?